Bet lietuviai nėra tokie kvaili – ką jau ką, bet įstatymus puikiai išmano ir dėl, jų nuomone, neteisingų ar keistų teismų sprendimų nebijo išsakyti savo nuomonės. Kartais ši kritika būna labai užgauli, bet juk galvoti taip, kaip galvoji, niekas neuždraus. Nebent jeigu peržengsi ribas, nuteis.
Teisėjai nėra paprasti visuomenės nariai – jiems keliami patys aukščiausi reikalavimai, jie veikia valstybės, t. y. visų mūsų vardu, tad visiškai natūralu, kad žmonės jiems neatleidžia paklydimų. Bet dar labiau visuomenę apima bejėgiškumas, kai ji išgirsta kai kuriuos visos Lietuvos vardu priimtus sprendimus.
Apie Žilviną
Štai šią savaitę lyg perkūnas iš giedro dangaus driokstelėjo teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis dainininkui Žilvinui Žvaguliui, kurį Vilniaus teisėja Inga Štuopienė ne tik posėdžių metu, bet ir komentuodama savo sprendimą žurnalistamas vadino tiesiog Žilvinu. Lyg draugai būtų. Taigi, teisėja Žilviną išteisino dėl melagingų parodymų davimo Darbo partijos vedlio Viktoro Uspaskicho ir jo augintinių finansinių machinacijų byloje.
Teisėja konstatavo, kad prokurorai yra teisūs sakydami, jog „darbiečių“ bylą nagrinėjusiame Vilniaus apygardos teisme Žilvinas melavo, tačiau vis tiek reikėjo jį išteisinti, nes... šis, padėjęs ranką ant Konstitucijos ir garsiai perskaitęs priesaiką, žadėdamas sakyti tik tiesą ir nieko nenuslėpti, turėjo teisę meluoti.
O nesuprantantiems, apie kokį teisinį kosmosą čia kalbama, I. Štuopienė rėžė, kad Konstitucija, Baudžiamojo proceso kodeksas ir Strasbūro teismo jurisprudencija aiškiai sako, jog bet kuris asmuo negali būti kokiu nors būdu verčiamas duoti parodymus prieš save, o asmeniui, apklausiamam apie savo paties tikėtina padarytą nusikalstamą veiką, netaikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą.
Teisėja teisi, nes tokia nuostata iš tikrųjų yra nurodyta ne viename svarbiame teisiniame dokumente, tačiau ar ši išimtis tikrai turėtų būti taikoma ir Žilvinui, kuriam „darbiečių“ byloje daugybę metų ištikimai valstybės poziciją palaikęs prokuroras Saulius Verseckas, praėjus šešeriems metams nuo tyrimo pradžios (tuomet, kai atlikėjas melavo teisme), nepareiškė jokių įtarimų ir net neketino jų pareikšti, nes nebuvo padarytas joks nusikaltimas ar administracinis nusižengimas?
Maža to, tuo metu jau senų seniausiai buvo suėjusi senatis, jei nusikaltimas ir buvo padarytas.
Juokinga? Kaip sakytų garsioji buvusi ministrė, baikit, nemanau. Iš tikrųjų yra graudu, nes teismų praktiką formuojantis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas net ne vienoje aklai V. Uspaskicho sekamomis pasakomis tikėjusių pasekėjų byloje yra pasakęs, kad šios įstatymų nuostatos melavusiems „darbiečiams“ negali būti taikomos, nes nėra jokių duomenų, jog jie gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, ir tokie liudytojai nėra atleidžiami nuo pareigos duoti teisingus parodymus.
Bet teisėjos pasirašytame nuosprendyje teigiama, kad teisiniam vertinimui net neturi reikšmės, jog nei tuo metu, nei vėliau nebuvo pareikšti jokie įtarimai – esą faktas, kad Žilvinas parodymus davė pažeidžiant draudimą versti asmenį duoti parodymus prieš save. Ir tai, anot apylinkės teismo teisėjos, jį privertė daryti viena pakopa aukštesnės instancijos teismo trijų teisėjų kolegija!
Ne, tikrai nesivaidena – tai rašoma nuosprendyje Lietuvos Respublikos vardu.
Teisūs tie komentatoriai, kurie sako, kad tai – iškreiptas teisingumas, bet teisėja atkerta, kad mes, visuomenė, net nesigilindami į esmę norime nulinčiuoti jos Žilviną – net pritrūksta žodžių, kai tai išgirsti: „Aišku, labai norisi kažką surasti, kad būtų kaltas ir jį mums nulinčiuoti dar, bet mes turime suprasti, kad ne visada gaunasi taip, kaip norėtųsi ar reikėtų“.
Kai teisėja aiškino savo sprendimo motyvus, garsusis prokuroras S. Verseckas tik šypsojosi, o po to pridūrė, kad teisėjos Žilvinui net negalėjo grėsti atsakomybė už galimai nesumokėtus mokesčius, nes juos pagal susitarimą privalėjo sumokėti linksmybes rinkėjams parūpinęs V. Uspaskichas ir jo partija.
O kaip dabar jaustis tiems, kurie, sąžinės graužiami, prokuratūroje prisipažino, jog melavo, nes tuo metu tiesiog gyveno iš V. Uspaskicho pinigų arba paprasčiausiai bijojo ir praeityje įtakingo politiko, ir jo advokatų? Juk šie buvę V. Uspaskicho klapčiukai taip pat galėjo sakyti, kad irgi buvo „verčiami duoti parodymus prieš save“, kai pasakojo, jog juodojoje buhalterijoje pasirašinėjo netikrus kasos orderius.
Teismo nuosprendžiu yra parodomas valstybės požiūris į nusikaltimą ir jį padariusį asmenį. Kokį požiūrį Lietuva pademonstravo Žilvino byloje? Į šį klausimą atsakykime kiekvienas sau. Kaip bebūtų, tikiu, kad tikrasis teisingumas Žilvino byloje prokuroro iniciatyva dar gali būti pakoreguotas ir ta pareiga teks tam pačiam teismui, kuris atlikėją vertė duoti parodymus prieš save.
Prieš įstatymą esame visi lygūs – ir šioje situacijoje yra net nesvarbu, kad Žilvinas yra galbūt tas, pagal kurio dainas kiekvieną savaitgalį šokame prie televizijos ekrano ar radijo imtuvo, ar išgirdę jo balsą nedelsdami perjungiame kitą kanalą ar stotį.
Apie teisėjus
Bet Žilvino istorija – tik lašas jūroje palyginus su kita byla, kurią drąsiai galima pavadinti visos teismų sistemos gėda. Praėjusią savaitę Lietuvos apeliacinis teismas po septynerius metus (!!!) trukusių procesų nutarė išteisinti dabar jau buvusią Šiaulių teisėją Virginiją Kazlauskienę, kuri bandė paveikti savo kolegę, kad ši neskirtų suėmimo dėl plėšimo sulaikytam jos sūnui.
Teisėjai išteisino ir tą patį V. Kazlauskienės sūnų – neįrodyta, kad jie abu padarė šią nusikalstamą veiką. O neįrodyta tik dėl to, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) agentų slapta teisėjos kabinete įrašyti korupcijos faktus atskleidžiantys pokalbiai negali būti laikomi įrodymais.
Leidimą slapta klausytis Šiaulių teisėjos pokalbių davė Klaipėdos apygardos teismo pirmininkas, jis vėliau ne kartą šią slaptą sankciją tęsė. Ir ne be reikalo – tyrimo metu paaiškėjo, koks širšių lizdas buvo užvešėjęs ne tik Šiaulių, bet ir Telšių teismuose, dėl to baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti net trys teisėjai. Tačiau įdomumai prasidėjo, kai ištirta trijų teisėjų byla pateko pas nusikaltimais kaltinamų teisėjų kolegas – teisėjus, nes tik jie turi teisę vykdyti teisingumą. Ir tada pirmą kartą Lietuvos teismų istorijoje buvo nutarta išsireikalauti visą medžiagą, liečiančią operatyvinių veiksmų sankcionavimą.
Netrukus išplėstinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija paskelbė, kad visi slapta STT agentų užfiksuoti pokalbiai teisėjos V. Kazlauskienės kabinete negali būti laikomi įrodymais, nes yra neteisėti.
O neteisėti tik dėl to, kad slaptus STT agentų veiksmus sankcionavusio teismo pirmininko nutarties rezoliucinėje dalyje nenurodyta, jog V. Kazlauskienės kabinete buvo galima slapta įrašinėti ar kitaip fiksuoti pokalbius. Užeiti slapta į kabinetą galima, bet fiksuoti – ne. Ir net nesvarbu, kad pačiame STT prašyme nurodyta, ką agentai nori daryti korupcija įtariamos teisėjos kabinete – teisėjai nutarė, kad būtina kiekvieną veiksmo raidę ir net skyrybos ženklą nurodyti nutarties rezoliucinėje dalyje, neužtenka parašyti, jog prašymas visiškai yra patenkintas. Nes jeigu bus nenurodyta, bet remiamasi svarstant kaltės klausimą, kils grėsmė šiurkštiems žmogaus teisių pažeidimams – bus kontroliuojamas be išimties visas asmens privatus ir viešas gyvenimas.
Kodėl tokią praktiką buvo nuspręsta taikyti tik dabar, kai po daugybės metų klajonių net trijų teisėjų byla atsidūrė kasaciniame teisme, nuspėti nesudėtinga. Tik gaila, kad teisėjai nėra tokie aktyvūs kitose bylose – teismų praktika dažniausiai formuojama tik korumpuotų teisėjų, pareigūnų ar organizuotų nusikalstamų susivienijimų bylose. Ten, kur savo klientus nuo atsakomybės bet kokia kaina bando išsukti brangiai apmokami advokatai.
Nors teisėja su savo sūnumi, kuris atsidėkodamas nesąžiningiems teisėjams norėjo vietoj pinigų įteikti kvepalų (juk teisėjai net neturi kur dėti pinigų), ir dėl kurio įvykdytų plėšimų nukentėjusieji šiauliečiai rengė piketus prie teismo rūmų, yra išteisinti, bet nusikaltėlis yra nusikaltėlis – ir net nesvarbu, kad jam toks nuosprendis buvo paskelbtas vien dėl to, jog įrodymai pripažinti neteisėtais.
Apie vargšą studentą
Bet iš tikrųjų ne viskas teismuose yra taip blogai, kaip rašau. Yra ir gerų ženklų – štai Vilniaus teisėja Ugnė Gailiūnienė sulaukė gražių padėkos žodžių, kai išteisino į Vilnių studijuoti atvykusį ir taksi bendrovėje įsidarbinusį Šalčininkų gyventoją Olegą Malinovskį.
Naujos kartos teisėja aklai nepasikliovė ikiteisminio tyrimo metu pareigūnų surinktais duomenimis, kai taksi pavežėju dirbusiam vaikinui buvo pareikšti įtarimai dėl keleivio sumušimo ir apiplėšimo. Policijos tyrėjai ir prokurorui užteko vienintelio įrodymo – praėjus trims dienoms po išgertuvių išsiblaivęs nukentėjusysis pareiškė, jog Olego automobilis buvo tas, kuriuo jis grįžo į Grigiškes iš garažo sostinės Lazdynų mikrorajone, kur su draugais gėrė. Daug gėrė. O po to važiavo namo, bet buvo toks girtas, kad ne viską prisiminė, tačiau žino, kad tikrai kažkas jį sumušė ir apiplėšė.
Ši byla atskleidė, kad pareigūnai gali apkaltinti bet ką ir dėl bet ko, o jeigu nėra jokių kaltės įrodymų, gali nuolat kviestis į apklausas ir tuo pačiu metu metu slapta klausytis pokalbių – juk nekaltų nebūna. Ir nors studento pokalbių klausėsi, bet nieko įdomaus neišgirdo – tik tai, kaip valstybe ir jos pareigūnais nusivylęs vaikinas nebežino, ką daryti, juk pirmą kartą gyvenime pakliuvo į tokią beviltišką situaciją.
Jis net advokato nesisamdė, o šio pagalbos nubėgo ieškoti tik tuomet, kai apsilankė pirmajame teismo posėdyje. Iš tikrųjų sunkiausia gintis, kai kaltina nusikaltimu, kurio nepadarei – jeigu iš tiesų esi kaltas, žinotum, ką reikia nuslėpti ar bent ką kalbėti.
Bet vargšas studentas apsigynė – teko ir pačiam rinkti įrodymus, kurių nesurinko tyrėja, teko perskaityti kiekvieną byloje užrašytą raidę, kurią bet kuris proceso dalyvis galėjo visiškai kitaip traktuoti. Dėl šių priežasčių net ne kartą buvo apklaustas nukentėjusysis, kurio parodymai nebuvo nuoseklūs, į teismą iškviesta policijos tyrėja, kuri prisipažino, jog nuo tyrimo pradžios kaltu matė tik Olegą, todėl net netyrė kitų versijų, nors liudytojai apie tai kalbėjo.
Bylą išnagrinėjusi teisėja turėjo atlikti tyrėjų darbą – lyg kriminalinės policijos tyrėja išanalizavo daugybę versijų ir net suabejojo, ar taksi važiavęs keleivis apskritai buvo apiplėštas. Šį darbą turėjo padaryti prokuroras, kuris ikiteisminio tyrimo tinkamai nekontroliavo, o kai bylą perdavęs į teismą pamatė savo darbo broką, iki paskutinės sekundės laikėsi pozicijos, kad ir nekaltą galima padaryti kaltu.
Policijos generalinis komisaras Linas Pernavas giriasi augančiais reitingais, tačiau tokios istorijos pasitikėjimo reitingus kelia ne į tas aukštumas, kuriose policija pelnytai turėtų būti. Olego istorija turėtų būti skaudi pamoka visiems ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnams ir jų vadovams – jau ne vienerius metus garsiai sakoma, kad tyrėjams tenka ne tik didelis darbo krūvis, bet ir jie dirba belekaip. Gal dėl to ir atsirado būtent policijos inicijuojama pataisa, kuria siūloma pareigūnams ikiteisminius tyrimus leisti atlikti tiek laiko, kiek jie nori – kad ir visą amžinybę.
Bet ar nuo to teisingumas bus teisingesnis?