Taip tarp jų užsimezgė pokalbis. Pokalbis, kurio geriau nebūtų buvę.
Dabar šiam berniukui – jau daugiau kaip 30 metų, bet to susitikimo, kai jam tas senis užrišo raištelius, jis dar ir šiandien negali pamiršti. Pernelyg gilios žaizdos negyja, kartais be jokios priežasties norisi viską mesti ir bėgti į dušą. Nuprausti tą purvą.
Bet jis nenusiplauna, kad ir kiek trintum kempine.
Nenuplauna ir ta kita, kurią jis vėl nusipirko prekybos centre.
Tokias kempines nuolat perka ne tik tas kažkada futbolą su draugais žaidęs mažas berniukas – jas perka visi, kurie patyrė seksualinę prievartą. Dauguma jų ir prabėgus daugybei metų kaltina net ne tą iškrypėlį, kuris iš jų atėmė gyvenimo džiaugsmą, o save: „ne taip elgiausi“, „drabužiai ne tokie buvo“, „neklausiau mamos“, „buvau negeras“.
Daug nesuvokiamų „pasiteisinimų“.
„Turbūt toks mano likimas“, – lyg iš senos dainos banaliai nuskamba žodžiai, nors su ta baisia realybe, įvykusia tam berniukui, jis daug metų taip ir negalėjo susitaikyti. Nors tą lietingą vakarą, kuomet susitikome, visiškai šalia mūsų bėgiojo šio keturmetė dukrelė, jis bandė apsimesti, kad viskas yra gerai. Kaip ir visi, pakliuvę į tokias istorijas, bando apsimesti.
Kad viskas yra gerai.
Bet ne, negerai, iš karto supratau, ir, pagaliau, žinojau, kad atėjau išgirsti istorijos – jo paraudusios akys, ne tokios kaip visų kitų, iš karto išdavė, kad jo patirtas skausmas neturi ribų. Jo joks vėjas ar audra nenupūs.
Šio berniuko istorijos neperskaitysite Delfi.lt, su tuo buvusiu jaunuoju futbolininku susitikau ne dėl to, kad aprašyčiau tai, ką jis patyrė. Jis tiesiog norėjo pasikalbėti – iš karto taip ir pasakė. Norėjo papasakoti tai, ko dar iki šiol niekam nesakė – nei tėvams, nei žmonai. Net sau ilgą laiką melavo, kad to nebuvo.
Apsimetė, o gal tik nesėkmingai bandė, kad tai tebuvo tik dar vienas siaubingas sapnas.
„Bandžiau bėgti nuo savęs, nuo kitų, niekas taip ir nesuprato, kas man nutiko. Nenorėjau priimti realybės, bandžiau įsivaizduoti, kad tai įvyko ne su manimi, o su tuo kitu, kuris taip pat yra, jeigu taip galima pasakyti, apsigyvenęs mano kūne. Ir tai buvo didžiausia mano klaida. Man reikėjo kalbėti. Reikėjo pasakyti tėvams. Reikėjo...“
Ilga pauzė. Labai ilga, trukusi gal kelias minutes. Ir – tos vyriškos ašaros.
Nežinojau, ką daryti, nebuvau tam pasirengęs. O tokiam dalykui ir nepasiruoši.
„Jeigu būčiau netylėjęs, jeigu būčiau pasakęs, to vaiko nebūtų nuskriaudę“, – dar tada nesupratau, ką po ilgos petraukos jis pasakė.
Kito vaiko?!
„Po kelių dienų tą senį policija sulaikė – gerai atsimenu, kaip visi kieme apie tai kalbėjo, – jis nuskriaudė kitą berniuką, jis net jaunesnis už mane buvo – ir aš dėl to kaltas, tada turėjau netylėti, gal būčiau jį apsaugojęs“, – sunkiai rinkdamas žodžius kalbėjo jis.
Ne, tu tikrai nekaltas. Apie tai net negalima kalbėti.
„Ne, kaltas“, – jis net nedvejoja.
„Tėti, noriu atsigerti!“ – staiga mūsų pokalbį nutraukia pribėgusi jo dukrelė. Reikėjo matyti, su kokiu entuziazmu jis šoko prie mažylės – viską atiduotų, kad tik ši nepakliūtų į tą mėšlo krūvą, iš kurios jis daugybę metų bandė išsivaduoti.
Daugiau apie tai, kas nutiko tada, kai iš stadiono ėjo į namus, jis nebekalbėjo – kaip netikėtai atvėrė duris į savo širdį, taip netikėtai jas ir užtrenkė. Ir daugiau neatidarys – tada dar nežinojau, melavo ar ne, bet sakė, kad jam tik tiek ir tereikėjo. Norėjo, kad bent kažkas jį išgirstų, – tad vyliausi, kad jis tų durų raktus pametė visam gyvenimui.
„Ačiū“, – beveik po dviejų savaičių jis man atsiuntė SMS žinutę. Iš karto neatsakiau, nes pranešimo nepastebėjau, o kai į rankas paėmiau telefoną, radau ir dar kitą žinutę: „Aš nejuokauju. Labai ačiū. Paleidau aš jį iš savęs – jo manyje nebėra. Jo daugiau nebus.“
Kodėl jis norėjo, kad būtent aš išgirsčiau istoriją apie tą jauną berniuką, ėjusį iš futbolo treniruotės? Tada klausiau, bet jis – neatsakė.
„Nes žinojau, kad tu mokėsi mane išgirsti“, – taip ar panašiai tepasakė jis, šių žodžių tuo metu dar nesureikšminau.
Daug kas taip sako.
Paskui ilgai galvojau apie jį, tas baisus pasakojimas, kaip jauną futbolininką tas išgama nusitempė į miškelį ir išprievartavo, paveikė ne mažiau nei tos kitos siaubingos istorijos, su kuriomis daugybę metų susiduriu. Ir net neplanavau apie šį buvusį berniuką rašyti, neplanavau rašyti visų tų žodžių, kuriuos dabar skaitote, bet po tų pastarąjį mėnesį aprašytų pasakojimų apie seksualinę prievartą patyrusius vaikus turbūt reikia, kad kuo labiau išgirstų apie jų skausmą. Ypač to reikia jiems patiems. Ir jų tėvams.
Ir tam buvusiam jaunam berniukui, kuris labai ilgai iš savo kūno gelmių nepaleido to kito – viską griaunančio.
O liūdniausia, kad tokių berniukų ar mergaičių yra ir daugiau, tik jie, kaip ir tas buvęs jaunas berniukas, savo skausmą slepia. Giliai – ir tada, kai be jokios priežasties prieštarauja tėvams, seneliams, ar net tuomet, kai lyg futbolo kamuolį į nuošalę nuspiria savo brolius ar seseris.
„Parašyk komentarą apie pedofiliją“, – vieną dieną netikėtai man skaipe parašė Delfi.lt vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė.
Nemeluosiu, bet suglumau – komentarą apie pedofiliją? Visą praėjusį savaitgalį galvojau, ką parašyti, bet mintys bėgo vis tolyn ir tolyn. Tikrai nežinojau, ką galiu parašyti – tai, ką visi žinome? Tai, kad nusikaltimų aukos gyvena su savo skausmu, patiria dideles patyčias, įstatymai gina nusikaltėlius, o ne jų aukas? Apie tai jau daug rašyta, kalbėta – kam dar kartą pilstyti iš tuščio į kiaurą. Juk tai tebus tik raidės, kurias kažkas perskaitys ir tuoj pat pamirš. Net tie patys pedofilai.
Gal todėl ir nutariau parašyti apie tą berniuką, po futbolo treniruočių ėjusį į namus ruošti pamokų, – beje, jis net šyptelėjo tai pasakodamas, ir, sako, žinai, o aš jas sugebėjau padaryti, žinojau, kad turiu padaryti, nes mama visą laiką vakare patikrindavo...
Nutariau parašyti ir apie tai, kad tas buvęs berniukas, tuo metu svajojęs sutikti bent kurią Mančesterio futbolo klubo žvaigždę, tik dabar visiškai nepažįstamam žmogui išdrįso atskleisti savo didžiausią paslaptį.
„Aš dabar gyvenu“, – kartą su pasididžiavimu parašė jis ir net kaip seną gerą draugą pakvietė pavakaroti, nors ir žinojo, kad neateisiu: jeigu paleidai, atgal nesidairyk, kurk gyvenimą be praeities. O aš jau patekau į jo praeitį.
Nereikia galvoti, kad jie yra be dantų, pražilusiais plaukais, taukais nusėtais kūnais ir pasislėpę kažkur kaimo glūdumoje ar sovietiniais laikais pastatyme bendrabutyje miesto pakrašty. Jų yra visur – jie šalia mūsų. Vilkintys brangius kostiumus, mantijas ar jaunimo mėgstamus „Nike“, „Adidas“ ar „Vans“ drabužius. Jų nepažinsi, kol su jais nesusidursi akis į akį – tokiose situacijose nieko panašaus anksčiau nepatyrę vaikai išsigąsta, pasimeta, kaip patys sakė, rodos, tuo metu kūną taip suparalyžiuoja, jog nė trupučio negali pasipriešinti. Norisi šaukti, bet ausyse taip garsiai spengia, kad apsimeti, jog tai vyksta su kažkuo kitu, tik ne su tavimi.
Apsimeti, kad sapnuoji baisų sapną. Tik jis toks baisus, kad akis užmerki, po to, kai atrandi drąsos, atmerki, bandai jį stumti, bet nėra jėgų, rankos suspaustos, nori net klykti, tik kažkodėl nėra jokio garso. Tik girgždinčios senos lovos spyruoklės.
Pedofilai niekada nepripažins, kad pasielgė blogai. Jie net taip nemano, daugumos jų nepaveiks aukos ašaros, priešingai – jiems tai net suteikia nesuvokiamos stiprybės ir iškrypėliškos drąsos. Užsislėpę namuose, paskendę ištvirkusiose savo mintyse jie tenori vieno – įgyvendinti tą šlykščią svajonę. Kaskart ir kaskart.
„Aš verkiau, prašiau mane paleisti, net gąsdinau, kad mano tėtė jį suras ir sumuš, bet jis man nieko nesakė ir toliau tai darė“, – tą vakarą išsigandęs ir net nesuvokęs, jog būtina apie tai, kas nutiko tame miškelyje, papasakoti savo tėvams, dabar jau suaugęs buvęs jaunas berniukas, kuriam pedofilas užrišo sportbačių raištelius, po to daugiau taip nė karto ir neišbėgo į futbolo aikštelę. Iš pradžių, kaip ir anksčiau, išeidavo į treniruotes, bet iki stadiono nenueidavo – tiesiog vaikščiodavo bandydamas pabėgti nuo žodžiais nenusakomo slegiančio skausmo. Tik vėliau, kai tėvai sulaukė trenerio skambučio, jis puolė teisintis, kad daugiau ten neis. Nes nepatinka. Nes skriaudžia kiti vaikai. Nes nebenori.
Nors priežastis buvo viena.
Šio berniuko tėvai nepastebėjo tų ženklų, kuriuos vienturtis ir savyje užsiglemžęs sūnus jiems bandė pasiųsti – būtų užtekę bent vieno kokio nors ir nereikšmingo klausimo. Tik jo nebuvo – ir į jį įsiskverbusi to šlykščiai dvokiančio monstro šmėkla tiek metų kartojo, kad tik tu esi kaltas, jog taip atsitiko, tik tau taip turėjo nutikti, nes (neįtikėtina) norėjai būti geresnis už kitus. Nenorėjai būti kaip visi.
Nes sportbačių raištelių nebuvai užsirišęs!
Dažnai galvoju ne tik apie tą futbolininku netapusį berniuką, bet tuo pačiu negaliu pamiršti ir Manto. To paties, kuris dar prieš patekdamas į kalėjimą man parašė vėliau savo papasakota istorija visą Lietuvą sudrebinusį laišką. Skaičiau ir netikėjau, kad taip gali būti.
Ilgai kalbėjomės telefonu – man tikrai buvo sunku patikėti, kad jis nėra melagis. Bet viską pakeitė įrašas, kurį jis padarė vos tik įsėdęs į dabar jau gėdingai iš darbo išmesto prokuroro automobilyje bei sodyboje, į kurią šis paskui nusivežė, net ne kartą siūlė nakvoti.
„Man tada buvo 15 metų“, – Mantas net nenorėjo pasakoti to, kas nutiko, kai jis, pabėgęs iš globos namų, atvažiavo į Vilnių ir iš smalsumo pigiame telefone įsidiegė programėlę, kuri skirta tik suaugusiems homoseksualios orientacijos žmonėms. Jaunas berniukas, kurio mama mirusi, o tėvas daugiau laiko praleidžia kalėjime nei savo namuose, jeigu juos taip galima pavadinti, tada pirmą kartą suprato, kad žmonės gali būti kitokie – ir nuoširdžiai (na, tuomet taip atrodė) šypsotis, ir net paguosti ar pasakyti, jog tau nereikia tokio gyvenimo, pamiršk tą tėvą, nes išėjęs iš kalėjimo jis netrukus vėl ten atsidurs. Ir tu su juo ten sėdėsi.
Taip Mantas atsidūrė kunigo lovoje. Ne bet kokio – nors prieš tai dvasininkai buvo girdėję, kad jis „kitoks“, net su kitu vyru pusnuogis buvo nusifotografavęs, bet tai neužkirto kelio karjeros galimybėms – jis buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupijos kancleriu, kone kasdien laikydavo mišias ir aiškindavo, kokie žmonės yra nuodėmingi. Visi kiti, tik – ne jis.
Žiūrėjau ir stebėjausi, kaip viena televizija Mantą bandė padaryti didžiausiu Lietuvos nusikaltėliu – tebūnie, kunigas buvo jo glėbyje, bet juk jis ne šiaip auka, jis – šantažuotojas, ne tik kunigą nuskriaudė: susipažindavo su kitais vyrais, šie juo pasinaudodavo (nes taip turi būti, tu dar jaunas, viskas gerai, pakentėk, aš tavimi pasirūpinsiu). Ir tas nieko šviesaus gyvenime nematęs Mantas taip pat nutarė pasinaudoti: skolinosi pinigus, leido juos vėjais, nors žinojo, kad jų taip ir nesugrąžins. Taip keršijo tiems, kurie juo naudojosi. O pigių sensacijų ieškoję žurnalistai buvo tokie patys – bandė sumenkinti Manto ir kunigo istoriją, nutylėjo, kad tie kreditoriai irgi norėjo jauno kūno, dėl to ir skolino savo santaupas.
Ne, dėl to nepateisinu Manto, jis ir pats supranta, kad blogai elgėsi, džiugu, net nebando kratytis atsakomybės – grąžins tuos purvinus eurus. Tik reikia laiko – tie metai, kuriuos praleis kalėjime, jo nuomone, turėtų išeiti tik į naudą. Ir nesvarbu, kad jau tris kartus turėjo pakeisti kalinimo vietą – susidūrė su nerašytomis baisių nusikaltėlių taisyklėmis, buvo priverstas ieškoti pagalbos, nes nuo „kobros“ apsvaigę lyg monstrai kameros „draugai“ laipiojo sienomis, net su velniais šnekėjo, o ryte, kai atmerkė žvėriškas akis, vertė eiti į parduotuvę ir už savo pinigus visus apipirkti.
„Žinai, kodėl tu?“ – užvakar atsiųstoje žinutėje netikėtai manęs paklausė tas buvęs berniukas, ėjęs iš futbolo treniruotės.
„Nežinau, bet norėčiau sužinoti“, – atrašiau.
„Mačiau pokalbį su Mantu“, – tai tik keturi jo atsakymo žodžiai. Jų tiek mažai, bet jie tokie reikšmingi – vieno žmogaus istorija gali pakeisti kitų gyvenimus. Juos įkvėpti. Ir pagaliau padėti jiems išsivaduoti.
O tokių Mantų, tokių jaunųjų futbolininkų yra ir daugiau. Jie – šalia mūsų. Išdrįskime apsidairyti – lygiai taip pat yra be galo siaubinga, kai tokie dalykai vyksta ir namuose. Ten, kur vaikas turi jaustis saugus, bet vietoj to yra nuolat prievartaujamas: „Nes taip turi būti, nes taip tėtis liepė“.
O mama, kuriai pasiskundžia, dar priduria: „Baik išsigalvoti“.
Man seniai ne 18-iolika, savo gyvenime daug mačiau, daug istorijų girdėjau ir apie jas rašiau, kiekviena jų yra viena už kitą baisesnė, net tada, kai girti banditai ginklą atkišo ir reikalavo, jog nerašyčiau, nepaklusau, tačiau iki šiol taip ir nesupratau, kodėl pedofilai, nuskriaudę vaiką, kaltina ne save, o tą, kurį nuskriaudė. Ir kaltina visus, kurie jo „nepalaiko“ – kas turi vykti žmogaus, jeigu jį taip galima pavadinti, galvoje, kad taip mąstytų? Ar ne todėl, kad visiems, esantiems šalia, tai priimtina – kam tos problemos, juk ne mane ar mano šeimą tai veikia. Tiesa?!
Ar mes esame tik tie, kurie galime rašyti žinutes ir nežinia iš kur gavę neskelbiamą telefono numerį naktimis skambinti apie šlykščius iškrypėlius rašančiam žurnalistui, grasinti jį pakarti Rotušės aikštėje ar užkasti gyvą?
Žinote, gal ir paprasta apsimesti, kad viskas gerai, bet, galbūt visai šalia, jeigu gyvenate daugiabutyje – už sienos, yra skriaudžiamas vaikas. Jam gali būti dveji, septyneri, vienuolika, o gal ir daugiau metų. Apie jį nepagalvojote, nes jis – ne jūsų, jis – svetimas. O ar tikrai apie savo vaiką pagalvojote – gal jis irgi dabar eina iš futbolo ar krepšinio treniruotės, gal jam taip pat atsirišo, o gal net taip ir nebuvo užrišti tie prakeikti sportbačių raišteliai?
Ir dar – būtinai apkabinkite, o tada savo vaikui parodykite, kaip jį mylite. Kad ir dabar pat – jau nebėra, ką daugiau čia skaityti – tiesiog geriau pabūkite su savo vaiku.
Tam net nereikia priežasties – tas jaunas berniukas, ėjęs iš futbolo treniruotės, tas, kuriam užrišo sportbačių raištelius, man taip ir pasakė. O aš tik parašiau jums.
„Labas, Dainiau, negaliu patikėti – šiandien su dukra žaidėme futbolą!“ – kai jau parašiau šį „komentarą“, iš to buvusio jauno berniuko, kuris taip ir netapo profesionaliu sportininku, netikėtai į telefoną atskriejo žinutė. Turbūt tai ir yra svarbiausia.