Daiva Vilkelytė. Apie lunatikus, kolaborantus ir neišsipildančias pranašystes

Labai nustebau DELFI perskaičiusi Rašytojų sąjungos reklamuojamą nuolatinių ekskursijų po sąjungos rūmus vadovo, savo feisbuko paskyroje prisistatančio „Laisvojo universiteto lunatiku“, Dariaus Pocevičiaus dviejų dalių tekstą „Kuo iš tikrųjų apkaltintas Petras Cvirka“.

Šioje dviejų dalių publikacijoje (pirma ir antra dalis - Delfi) autorius, savo paskyroje reklamuojantis dar ir tinklalapį www.anarchija.lt, teigia, kad P. Cvirka buvo apkaltintas kolaboravimu, bet neatsako į klausimą, ar, jo paties nuomone, P. Cvirka buvo kolaborantas. Tekste apstu kitko – net samprotavimų apie mano kuklią personą ir mano jausmų 2019 m. rudenį vertinimo.

Neturiu darbo su lunatikais ir anarchistais patirties, todėl mielai būčiau apie gerąsias praktikas pasiteiravusi Rašytojų sąjungos Etikos komisijos, tačiau ir to padaryti negaliu. Rašytojų sąjungos Etikos komisija pastaruosius septynis mėnesius neturi kvorumo – viena iš sąjungos tinklalapyje vis dar viešai skelbiamų komisijos narių mirė šiemet vasarį.

Mano 2019 m. atliktą tyrimą D. Pocevičius pavadino „šališku ir politiškai angažuotu“, o aš, jo nuomone, turėjusi būti nepatenkinta savo darbu. Maloniai pareiškiu, kad tai nėra tiesa. Pranešu, kad D. Pocevičius manęs apie mano jausmus nei satisfakcijas niekada nėra klausęs nei žodžiu, nei raštu, nei telepatiškai, aš jam nieko apie tai nesu atsakiusi, todėl autorius spėlioja ir prašauna pro šalį.

Dar jis, visai be reikalo mane apkaltina P. Cvirkos copy-paste, t.y. nemarių rašytojo eilučių populiarinimu. Esu tvirtai įsitikinusi, kad niekas geriau nereprezentuoja rašytojo ir kolaboranto, kaip jo paties parašyti žodžiai, kuriuos verta nuolat pacituoti – kad neužsimirštų.

Savo svarstymuose D. Pocevičius taip pat nusprendė praleisti šiuos mano tyrime atskleistus P. Cvirkos kolaborantinės veiklos faktus, pagrįstus dokumentais:

a) sąmoningą P. Cvirkos apsisprendimą ir veiksmą rašyti propagandinius rašinius, melagingai reklamuojant suklastotus ir laisvą Lietuvos Respublikos piliečių valią ignoravusius rinkimus, šlovinti okupacinę Raudonąją armiją bei SSRS komunistų partijos generalinį sekretorių ir SSRS diktatorių Josifą Staliną;

b) sąmoningą P. Cvirkos apsisprendimą ir veiksmą 1940 m. liepos mėnesį įstoti į Lietuvos komunistų partijos gretas. Būtent šios partijos vardu ir jos narių rankomis tuo metu buvo vykdomos represijos prieš civilius Lietuvos gyventojus. Lietuvos komunistų partija, okupacinės kariuomenės padedama, tapo vieša ir oficiali, o ilgametis jos pogrindinis vadovas Antanas Sniečkus paskirtas eiti okupuoto Valstybės saugumo departamento direktoriaus pareigas. Ideologija ir smurtas susivienijo;

c) sąmoningą P. Cvirkos apsisprendimą ir veiksmą eiti marionetinio Liaudies seimo antrojo sekretoriaus pareigas, kartu su svainiu poetu Antanu Venclova dirbti Liaudies Seimo prezidiume ypatingosios sesijos metu 1940 m. liepos 21 d. ir 23 d. ir sakyti tokias ugningas kalbas:

„Liaudies atstovai! Pačią pirmąją dieną, kai tik Lietuvos liaudis, padedant herojiškai Raudonajai armijai, nubloškė nuo savo kūno siurbėlišką smetoninę priespaudos, paniekinimo ir darbo žmonių išnaudotojų valdymą, iš plačiausių Lietuvos dirbančiųjų masių pakilo nepaprasta džiaugsmo ir dėkingumo banga Tarybų Sąjungai, jos išmintingai, taikingai politikai, nešančiai tautoms išsilaisvinimą. (...) Lietuvos socialistinė tarybinė respublika visiško savo saugumo, visiško savo tautinės kultūros klestėjimo tegali sulaukti tik įėjus į bendrą laisvųjų Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą. Tegyvuoja Tarybų Lietuva – naujas lygiateisis Sovietų Socialistinių Respublikų narys. Tegyvuoja tautų išlaisvintojas, visų pasaulio dirbančiųjų širdis ir protas – draugas Stalinas!“;

d) sąmoningą P. Cvirkos apsisprendimą ir veiksmą dėkoti okupacinei Raudonajai armijai iš Liaudies seimo tribūnos ir perskaityti telegramą SSRS liaudies komisarų tarybos pirmininkui Viačeslavui Molotovui Liaudies seimo, taigi ir jos gyventojų vardu;

e) sąmoningą P. Cvirkos apsisprendimą ir veiksmą kartu su svainiu poetu Antanu Venclova, Liaudies seimo pirmininku Liudu Adomausku ir dviem jo pavaduotojais Mečislovu Gedvilu bei Juozu Grigalavičiumi pasirašyti keturias Liaudies seimo deklaracijas, skelbiančias Lietuvos Respublikos žemės ūkio nacionalizavimą, Lietuvos Respublikos stambiosios pramonės nacionalizavimą, įvedančią sovietų valdžią Lietuvoje ir Lietuvos Respublikos gyventojų vardu prašančią priimti šalį į SSRS;

f) sąmoningą apsisprendimą ir veiksmą priimti paskyrimą vienu iš dvidešimties Liaudies seimo Įgaliotosios delegacijos nariu, išlietą tokiomis džiaugsmu trykštančiomis eilutėmis:

„Nors ir grasinami, persekiojami, perspėjami tardomi, varžomi aibėmis formalumų tiek darbininkai, tiek pažangios inteligentijos darbuotojai veržte veržėsi į SSRS. Tokiems žmonėms, geros valio žmonėms, netikėjusiems buržuazijos šmeižtams ir norėjusiems savo akimis pamatyti SSRS, tekdavo griebtis įvairiausių gudrybių, norint apgauti statkų, povilaičių agentus. Tokie žmonės vizas imdavo į kurį nors Pabaltijo arba net į Vakarų Europos kraštą, norėdami nukreipti smetoninės žvalgybos akį, gi iš tikrųjų tik pervažiavę „nepriklausomos“ sieną, aplinkiniais keliais patraukdavo į išsvajotąją Sovietų Sąjungą“;

g) sąmoningą apsisprendimą ir veiksmą vykti į Maskvą ir Lietuvos vardu įteikti prašymą SSRS Aukščiausiajam Sovietui priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį nepaisant šalies gyventojų valios:

„Nepaprastas džiaugsmas, begalinė laimė apima mane pagalvojus, kad nuo šios valandėlės ir mano jauna sovietinė respublika – pilnateisis šio didžiojo, nuostabaus epo kūrėjas, kad nuo šios valandėlės ir mano daug kentėjusi liaudis, didžiojo Stalino vedama, greta su laisvosiomis SSRS tautomis statys šviesųjį komunizmo rūmą“.

Tokie yra paties rašytojo žodžiai ir jo gyvenimo bei nuveiktų darbų faktai, kurių D. Pocevičius nusprendė neanalizuoti savo DELFI paskelbtame straipsnyje, nors jie minimi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro parengtose pažymose, o nuo 2019 m. gruodžio jie yra viešai prieinami LGGRTC tinklalapyje. Anksčiau išvardytų ir pažymose pateiktų argumentų visiškai pakanka pagrįsti teiginį, kad P. Cvirka buvo kolaborantas.

Iš LGGRTC pažymų taip pat akivaizdu, koks centrui buvo iškeltas klausimas, kokiais kolaboravimo apibrėžimais buvo paremtas atsakymas ir kokiais argumentais pagrįsta išvada. Jas rašydama vadovavausi ne Baudžiamuoju kodeksu, kaip klaidingai teigia D. Pocevičius, nes to nenumato LGGRTC veiklą reguliuojantys dokumentai, o 2017 m. Lietuvos Respublikos Seimo Rezoliucija dėl Lietuvos komunistų partijos nusikalstamos veiklos įvertinimo, Nr XIII-531, kurioje sakoma, kad:

„Lietuvos komunistų partija (LKP) sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.) šalyje įtvirtino diktatūrą, veikė kaip paklusni ir iniciatyvi SSKP valios reiškėja ir įgyvendintoja srities organizacijos teisėmis bei yra atsakinga už šias SSRS okupacines valdžios priemones: Lietuvos piliečių genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus, įskaitant masines represijas, terorą, baudžiamąsias akcijas, trėmimus, kovotojų už Lietuvos laisvę, taip pat civilių gyventojų naikinimą, režimo priešininkų kalinimą ir kankinimą, kitokį jų persekiojimą, sovietizaciją, okupuotos Lietuvos piliečių ir juridinių asmenų turto nacionalizaciją ir konfiskaciją, prievartinę kolektyvizaciją, prievartinę mobilizaciją į SSRS kariuomenę, ateizaciją, cenzūrą, kultūros ir religijos paminklų naikinimą bei kitokį pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių paneigimą“.

Įsismarkavęs demaskuoti sąmokslą, kurio nebuvo, D. Pocevičius viešai pamelavo, kad aš neva nesu skaičiusi Kazio Borutos ir Jono Noreikos bylų, saugomų Lietuvos ypatingajame archyve. Skaičiau, nesunkiai tai įrodyčiau remdamasi datuotais archyvo skaitytojų įrašais. Apie K. Borutos ir J. Noreikos bylas Vilniaus savivaldybės Atminties komisija, prašydama pažymos apie kolaborantinę P. Cvirkos veiklą, neklausė.

Žinia, D. Pocevičius turi teisę į bet kokią nuomonę ir savo tyrimams gali rinktis tikras, būtas ir pramanytas tezes, net ir bylas iš bet kurio archyvo. Labai rekomenduočiau jam maskviškį Rusijos Federacijos valstybinį archyvą, kurio byloje Nr. ГА РФ 7523-11-203а vis dar saugoma pati svarbiausia kolaborantinio – savo valia okupantų tikslus vykdžiusio – Liaudies seimo deklaracija, pasirašyta penkių jos prezidiumo narių, tarp jų Liaudies seimo sekretoriaus P. Cvirkos bei A. Venclovos.

Tikiu, kad kiti autoriaus rašiniai bus labiau pavykę ir nekantriai laukiu naujos Rašytojų sąjungos Etikos komisijos suformavimo. O kad neliktų nesusipratimų apie vyriausiosios specialistės pareigybę LGGRTC, maloniai patikslinu, kad 2019 m. rugsėjį–gruodį ji buvo apmokama 470 EUR per mėnesį atskaičius mokesčius. Mano kompetencijos, t. y. du sertifikuotų universitetų magistro diplomai ir keturios užsienio kalbos, kuriomis laisvai kalbu, bei ilgametė darbo patirtis tą atlyginimą atitiko su kaupu. Darbas buvo labai įdomus ir motyvuojantis.

D. Pocevičiaus asmeniškai nepažįstu, todėl informacijos apie jį teko ieškoti internete, pvz., rusiškoje Vikipedijoje (lietuviška Vikipedijos paskyra nesukurta). Didelį įspūdį joje paliko nuoroda į 2008 m. DELFI publikaciją, kurioje D. Pocevičius išpranašavo laikraščio „Šiaurės Atėnai“ žūtį. Nuo tos pranašystės prabėgo trylika metų, o laikraštis vis dar eina, taigi, ne viskas, ką rašo D. Pocevičius, išsipildo ir yra tiesa. Gražios jam bobų vasaros.