Daiva Žeimytė-Bilienė. Apie kunigus žmones, ne dievus

Prisimenu, kai buvau kokių šešerių metų, mama nuvedė mane ruošti pirmąjai komunijai. Iki šiol atsimenu kunigą, kuris mus, kaimo vaikus, mokė katekizmo. Klebonas Baronas. Nemažai mano gimtojo kaimo gyventojų šį kunigą iki šiol prisimena, kaip labai šviesų, šiltą ir labai bičiulišką dvasininką. Nedidelė kaimo bažnytėlė, joje mišias aukojant kunigui Baronui, būdavo sausakimša. Ir mes su mama eidavome kiekvieną sekmadienį. Kaip dabar pamenu, stovėdavau mamai į ranką įsikibusi ir stebėdavu kunigą – kažkoks jis man, vaikui, nežemiškas atrodė.

Vieną dieną Baroną perkėlė į kitą parapiją ir pas mus atvyko kitas kunigas. Šis buvo kitoks. Toks, netgi labai žemiškas. Su visom žemiškom emocijom. Sykį jis, pamokslo iš sakyklos metu, iškoneveikė mano giminaičius, kad šie per retai bažnyčią lankantys. Bažnyčios palubėje stovėdamas, bedė pirštu į tuos žmones: „Bedieviai, kaip jums negėda?“ Šiems net kojas pakirto. Dažnai šis kunigas mėgdavo parapijiečius ne pačiais maloniausiais žodžiais pamokyti. Su juo mano kaime prasidėjo bažnyčios tuštėjimo metas.

Tada atvyko jaunas, ką tik seminariją baigęs kunigas Kęstutis. Jo dėka mūsų kaimo bažnytėlė buvo iš pagrindų suremontuota. Labai patiko jis kaimo gyventojams – niekada neatsisakydavo padėti, su visais bendrą kalbą rasdavo. Deja, kunigas Kęstutis žuvo automobilio avarijoje. Visas kaimas jo ilgai gedėjo.

Buvo laikotarpis, kai apie mano gimtosios parapijos kleboną rašė pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Į amžinojo poilsio vietą lydėdamas vieną uolią katalikę, kunigas buvo toks girtas, kad jam kapinėse teko pasiremti ant kryžiaus. Sakė, kad dabar jis kasosi pakaušį, o vėliau kasysis žemiau juostos. Prie velionės karsto jis kalbėjo apie Andrių Kubilių, tada pasakė, kad Drąsius Kedys po šimto metų taps Dievu. Kai neapsikentę velionės artimieji paprašė liautis, jis atkirto „Eikit jūs visi chana. Čia ne bažnyčia, o kultūros namai“. Vėliau pas jį atvykusiems žurnalistams jis žadėjo atsilyginti už tylą.

Buvo laikas, kai visas kaimas ūžė, kad tuometinis kunigas pas vieną kaimo moterėlę dažnai svečiuotis pradėjo. Labai dažnai. Vietos gyventojai šnibždėjosi, kad greičiausiai ne namų šventinti ar nuodėmių klausyti klebonėlis vis pas tą parapijietę užsuka.

Kodėl tai pasakoju?

Tai tik vienos parapijos istorija, o štai kiek skirtingų kunigų joje per kelis dešimtmečius dirbo. Jaunų ir senų, draugiškų, malonių ir piktų, turinčių priklausomybių ar kitokių problemų. Gyvename katalikiškame krašte, tikiu, kad kiekvienas iš mūsų esame turėję kažkokį kontaktą su dvasininku. Pati žinau žmonių, kuriems būtent kunigas padėjo išbristi iš depresijos ar alkoholizmo liūno, po pokalbio su dvasininku, kažkas gyvenime pasikeitė, žmogus perdėliojo savo vertybes. Deja, yra ir nemalonių ausiai istorijų – apie kunigų pedofiliją, apie patyčias propaguojančius kunigus, apie arogantiškus ir godžius dvasininkus.

Kai mano gyvenime buvo sunkus etapas, kelis sykius vykau į kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškėje Guronyse įsikūrusius rekolekcijų namus. Nežinodėma ko tikėtis, pirmą kartą važiavau turėdama išankstinę nuostatą, kad dabar dvi savaitgalio dienas sėdėsim ir tik poterius kalbėsim. Bet kadangi tuo metu man tikrai buvo ne kas, tai ir tie poteriai atrodė kaip išsigelbėjimas. Mano nuostabai, visą savaitgalį trukusios rekolekcijos labiau priminė grupinį psichologinį užsiėmimą. Kalbėjomės, piešėme, meditavome, daug buvome su savimi. Išvykau lyg iš naujo gimusi. Antrą kartą į rekolekcijas įkalbėjau kartu vykti skyrybas tuo metu išgyvenusią draugę, kuri jau daug metų į bažnyčią nebuvo nė kojos įkėlusi. Kaip pati aiškino, dėl vietos kunigo elgesio ir pasisakymų. Guronyse, prie pietų stalo prisėdusi sesuo vienuolė, ilgai su mano drauge kalbėjo apie kunigus ir Dievą. Apie kunigus žmones, ne dievus. Po to su ta pačia seserimi mano draugė dar porą valandų kalbėjo privačiai – apie gyvenimą, nuoskaudas, pyktį ir atleidimą. Iš pokalbio išėjo apsiverkusi, bet labai rami, o prieš išvykstant mano draugė dalyvavo mišiose ir priėmė Eucharistiją. Po trylikos metų.

Tikėjimas yra galinga jėga. Visiems mums reikia kažkuo tikėtis. Kunigai ar kiti dvasiniai žmonės, kurie yra tikėjimo šaukliai, yra ypatingi mūsų visuomenės nariai. Jų žodžiai ir veiksmai gali paskatinti mus keisti save ir savo pasaulį. Arba gali tą mūsų pasaulį absoliučiai sugriauti. Turbūt ne veltui kunigams neleidžiama tiesiogiai kištis į politiką, agituoti. Tai nurodyta Katalikų Bažnyčios teisyne – Kanonų teisės kodekse. Vis dar labai dažnai kunigo žodis kai kurių katalikų yra suprantamas kaip galutinis ir neginčijamas. Jeigu taip pasakė kunigas, Dievo žmogus, vadinasi tai yra šventa tiesa. Ir jau nebesvarbu apie ką ir kokie tie žodžiai.

Diskusijų dėl Stambulo konvencijos ir Partnerystės įstatymo įkarštyje, parašiau į Facebook‘ą komentarą apie tai, kad net ir praktikuojant tikėjimą, turiu teisę nesutikti su kai kuriomis Katalikų Bažnyčios nuostatomis ir kad kunigai visų pirma yra žmonės, su visomis žmogui būdingomis savybėmis. Man tuoj pat buvo paaiškinta, kad kunigas negali klysti, o katalikas negali kokiais nors veiksmais ar žodžiais prieštarauti Katalikų Bažnyčios mokymui. Jeigu katalikas tai žino ir vis tiek taip elgiasi, daro sunkią nuodėmę. O jeigu nesutinka taisytis, atsiduria nemalonėje – pavyzdžiui negali priimti Eucharistijos. Negana to, mano nuodėmingas mąstymas gali pakenkti ir kunigui – jis mane, atsidūrusią nemalonėje, turi atpažinti ir atsisakyti duoti Eucharistiją.

Taip man išdėstė vienas pilietis, kurio visas Facebook‘as mirga nuo įrašų apie kovą prieš homoseksualus ir Stambulo konvenciją. Akivaizdu, kad šiam, uoliu kataliku save pristatančiam asmeniui įdomi tik viena tiesa. Jam jokios diskusijos net nereikia. Jis kariauja savo karą, prisidengdamas religija ir dar bandydamas įbauginti kitus, kad tik niekas nedrįstų prieštarauti. Kitaip degs pragare.

Yra tokių „katalikų“. Kiekvieną sekmadienį kaip kuolai įbesti stovi bažnyčioje, iš jos išėję apstaugia kasininkę, įspiria šuniui, apspjauna kaimyną. Parašo kokį nors homofobišką komentarą ir eina kalbėt poterių.

Kiek pas mus yra save katalikais vadinančių žmonių, kurie atlieka apeigas, nesigilindami į esmių esmę – Kristus paaukojo save už kitus? Gal ir visuomenė būtų kitokia, jeigu daugiau būtų tikrų, o ne apeiginių katalikų?

Visokių yra katalikų. Kaip ir visokių yra kunigų. Man visada atrodė, kad kunigus mes neretai per daug sudievinam. Ir tai yra mūsų, o ne jų problema, mūsų pasirinkimas matyti tuos žmones ne kaip žmones. Bet jie yra žmonės. Ir kaip ir visi žmonės jie turi turėti savo gyvenimą, gali klysti, būti netobuli. Taip pat turi teisę turėti nuomonę. Kaip tą nuomonę pateikti - čia diskusijų klausimas. Kai kunigas yra tapęs savotiška įžymybe, sekamas ir stebimas, mažų mažiausiai naivu manyti, kad jo pozicija nesulauks atgarsio, taip pat ir neigiamo. Kita vertus, jeigu jau kažką teigi, tai ir gink savo poziciją iki galo, o ne nerk į krūmus, išsigandęs, jog staiga imsi nebepatikti visuomenei. Taip pat reikia turėti omenyje ir tai, kad kai kuriais klausimais dvasininkų nuomonė yra subjektyvi, nes turi atitikti bendrą bažnyčios poziciją. Bet pasaulis keičiasi, kunigai šiandien irgi jau kitokie. Gal tiesiog kartais užtektų suprasti, kad jie ne dievai, jų žodis nėra įstatymas, ir visiems bus ramiau.

Kunigas, disidentas J. Sasnauskas Delfi laidoje “Iš esmės” teigė, kad susipiešinimą dėl Stambulo konvencijos ir Partnerystės įstatymo nereikėtų lyginti su gėrio ir blogio kova, kaip tai daro kai kurie kunigai. „Man visada norėtųsi stoti į tą silpnųjų pusę. Šiuo atveju bažnyčios atstovai pamėgino kalbėti iš jėgos pozicijų, galvodami, kad tebeturi tą įtaką arba galią ir gali kitiems žmonės nurodinėti, patarinėti, kaip jie turi gyventi ir elgtis valstybėje, bet tos galios jau nebėra. Iš dalies gerai, kad jos nebėra, nes klausimas, ko mes kaip bažnyčia turime siekti – ar mes norime, kad mūsų bijotų, kad kas veidmainiškai rodytų pagarbą ar bandytų papirkti, ar mumis pasitikėtų? Aš labai norėčiau, kad visuomenė bažnyčia pasitikėtų“ – sakė kunigas J. Sasnauskas.

Kunigas, mano supratimu, turėtų būti taikantis, o ne priešinantis visuomenės narys. Kaip portalui 15 min teigė Bažnyčios istorikas Paulius Subačius: „Kunigai yra piliečiai ir jie gali komentuoti visus viešuosius reikalus taip, kaip jiems patinka. Visgi tai yra keblus klausimas – tenka atskirti naudojimąsi savo statusu“.

Kunigų vaidmuo mūsų visuomenėje visada buvo ypatingas. Jų elgesys ir žodžiai visada yra priimami kiek kitaip, nei visų kitų visuomenės narių. Iš jų visada tikimasi daugiau nei iš kitų. Jie vertinami kitaip. Todėl ir atsakomybė dėl žodžių ir veiksmų yra didesnė. Gaila, bet kartais atrodo, kad patys kunigai pamiršta tai, ko patys moko - vienintelio visuomenės gerovę kuriančio principo - mylėk savo artimą kaip save patį. Tai vertėtų prisiminti visiems.

„Pastarosiomis dienomis buvo progų pabraidyt basomis po vėmalus” – taip rašė viena kolegė šią savaitę savo Facebook‘o paskyroje. Pasakyta buvo daug. Jausmas skaitant iš tiesų lyg įmynus į kažką smarkiai smirdančio. Gal jau laikas sustoti? Juk kiekvienas žodis yra ne apie konvencijas, įstatymus ar nutarimus. Viskas yra apie žmones. Visada ir visur esmė yra žmonės. Per dažnai mes tai pamirštame.