Mūsų tėvai, seneliai yra matę karo baisumus, tremtį, badą ir nuolatinį gyvenimą baimėje. Ar mes bent jau pabandėme kada nors įsivaizduoti ką reiškia gyventi, kai nežinai ar turėsi ką pavalgyti? Arba nežinai ar rytoj būsi gyvas? Mano močiutė, vienuolikos vaikų motina, yra pasakojusi, kaip sykį į jų namus atėjo stribai, išsivedė ją, tuo metu besilaukiančią ir visus vaikus į kiemą, įdavė kastuvą ir liepė sau ir vaikams išsikasti duobę, žadėjo joje visus gyvus palaidoti. Nė žalio supratimo neturiu, ką reiškia gyventi tokioje baimėje. Senelį tie patys stribai buvo išsivedę į mišką ir tiek mušė, kad beveik nudaužė ausis, o pilvas ir nugara buvo juodi. Mano mama eidavo ganyti karvių basomis kojomis, nes nebuvo už ką batų nupirkti. Kad nenušaltų pėdų ankstyvais vasaros rytais, lipdavo į karvės šlapimą ar išmatas ir taip jas bent kiek pasišildydavo. Man sunku tai įsivaizduoti, kai pas mane spintoje koks penkiasdešimt batų porų.
Mes tiesiog įpratom gyventi lengvai. Lengvai pinigus uždirbti, lengvai juos leisti. Visada žinoti, kas bus rytoj. Išvengti to, kas sukelia stresą ar įtampą. Gyventi patogiai, savęs neribojant. Ir aš tokia esu. Įpratusi prie komfortiško gyvenimo. Man patinka, kai pasaulis man nekelia per daug rūpesčių.
Ir štai dabar tas virusas niekaip nesiderina prie to gyvenimo, kokį įpratom gyventi. Ką daryt? „Žmonės yra tokie padarai, kad jiems visada reikia žinoti. Jie neįpratę ilgai laikytis taisyklių. Ir jie visada nori žinoti, kada bus tas baigties taškas“ – šią savaitę kalbėdamas mano laidoje „Pokalbis“ sakė atlikėjas Marijonas Mikutavičius. Jau kurį laiką Lietuvoje diskutuojama, ar karantinas toks, koks yra šiuo metu dar turi prasmę. Kad jis veikia kažkaip „ kreivai šleivai“ parodė ir skandalingieji M.A.M.A. apdovanojimai, dėl kurių, kaip pranešė policija, pradėtos 42 administracinio nusižengimo teisenos ir jau skirtos piniginės baudos. Ar tai sustabdys visuomenę nuo panašių situacijų? Nemanau. Greičiau atvirkščiai – jeigu jau „žvaigždėms“ galima elgtis kaip nori, kodėl mums negalima?
Ko gero, turint reikalą su įpratusia lengvai gyventi visuomene, ilgainiui reikia pradėti ieškoti susitarimo modelių, kurie nebūtų grindžiami tik “meduolio“ ar „botago“ principu. Akivaizdu, kad šiandien jau pasiektas kažkoks lūžio taškas ir dabar jau reikia kitokių sprendimų. Kitokių modelių. Tokių, kurių tvirtumo nesinorėtų patikrinti kas savaitę.
Lietuvoje šiuo metu galiojantis pandemijos valdymo metodas „ nieko negalima“ nebetinka. Jis nebeveikia. Nes pradeda kilti elementarių klausimų. Štai, pavyzdžiui: kodėl gali dirbti masažo salonai, bet negali kino teatrai? Juk galima sodinti kas antrą eilę, leisti filmą žiūrėti mažesniam kiekiui žmonių, bet leisti.
Kodėl žmonės negali nuvykti į sutuoktinio artimo giminaičio laidotuves kitoje savivaldybėje? Čia gi laidotuvės, žmonės mielieji, ne koks nors balius! Kodėl tas „protingumo kriterijus“ atsiranda tik tada, kai situacija viešai aprašoma žiniasklaidoje?
Kodėl savivaldybėms valdžia nurodo imtis iniciatyvos dėl pandemijos valdymo, o po to duoda pylos už tai, kad jos tos iniciatyvos imasi? Konkretus pavyzdys – Šalčininkų savivaldybė praėjusį savaitgalį leido skiepytis visiems, kurie nori, sudarydami gyvą eilę. Kaip žinia, dauguma šalčininkiečių laukia „ Sputnik“ vakcinos ir nesiskiepija. Bala jų nematė, tegul laukia. Liko nepanaudotų vakcinų ir savivaldybė sugalvojo būdą, kaip jas panaudoti. Sužinoję apie galimybę skiepytis visiems, žmonės vyko ir iš Vilniaus. Keletas iš tokių man pasakojo, kad vykdami į kitą savivaldybę, o tai reiškia rizikuodami užsidirbti baudą, jie nuoširdžiai tikėjo, jog vyksta gelbėti vakcinų. Žmonės pasakojo, kad skiepijimas buvo numatytas iki 14 val., o 13 val. dar buvo likusių 300 nepanaudotų vakcinų. Taip, formaliai visi pažeidė karantino nutarimus: ir tie kurie vyko į kitą savivaldybę, ir pati savivaldybė, nusprendusi nepaisyti prioriteto eilių. Bet gi ir čia gal reikia protingumo kriterijaus, o ne tik ant popieriaus surašytų nutarimų?
Apskritai, tos skiepijimo eilės kažkas iš kosmoso srities. Kažkas gauna skiepą ir nustemba, kodėl gavo. Kiti, kurie kaip ir turėtų gauti, negauna. Vis aiškinama, kad reikia pirmiausia paskiepyti rizikos grupes. Bet jeigu tos rizikos grupės nenori skiepytis? Kas „youtube profesorių“ prisiklausę, kas šiaip nenori, kas tikrai bijo. Tai gal tegul nesiskiepija? Gal leisti skiepytis tiems, kas nori? Gi reikia tą pasiskiepijusios populiacijos procentą didinti, toks, suprantu, yra tikslas, norint suvaldyti virusą. Kažin ar kas skaičiavo, o kiek šiandien turėtume paskiepytos visuomenės, jeigu tai būtų leista daryti tiems, kas nori? O gal ir atvirkščias efektas būtų – pamatę, kad draugai, kaimynai skiepijasi, drąsiau ar noriau vakcinuotųsi ir tie kurie abejoja ar nenori?
Kai kalbama apie sėkmingą pandemijos valdymo modelį ir sėkmingą dialogą tarp valdžios ir visuomenės tokios krizinės situacijos kontekste, dažnai pateikiamas Naujosios Zelandijos pavyzdys. Penkis milijonus gyventojų turinčioje šalyje užfiksuoti tik virš dviejų tūkstančių užsikrėtimų ir 26 mirtys nuo koronaviruso. Naujosios Zelandijos premjerė J. Arden dar pandemijos pradžioje kreipėsi į visuomenę, sakydama, kad dabar jie visi yra vienoje valtyje. Ir arba išplauks visi, arba visi nuskęs. Regis, Naujoji Zelandija labai sėkingai plaukia per audringą pandemijos vandenyną. Taip, panašu, kad ši salų valstybė toli nuo mūsų ne tik geografine, bet ir kultūrine prasme. Bet gi kodėl gi iš jos nepasimokius? Atsakinga ir išsami valdžios komunikacija dėl situacijos buvo vykdoma nuo pat pirmo viruso atvejo. Vos tik buvo užfiksuotas koronaviruso atvejis, su zelandais šiais klausimais komunikavo tik du asmenys – premjerė Jasinda Arden ir nacionalinės sveikatos sistemos vadovas Ashley Bloomfield, kuris turi ir epidemiologo išsilavinimą. Kiekvieną dieną 13:00 val. vykdavo spaudos konferencijos. Ramiai, sklandžiai ir betarpiškai. Su didžiule kantrybe ir nuosekliai.
Kas vyksta Lietuvoje? Vienas valstybės pareigūnas pasako vieną, kitas jį paneiginėja, tada trečias už visus atsiprašo. Viskas vyksta maždau taip: eteryje pasirodo Gitanas Nausėda ir sako: „Brolyčiai, bus viskas gerai dėl skiepijimo, marinuokit šašlyką, per Mindaugines, aš jums garantuoju, darysim didelį pikniką“. Tada pasirodo ministras Arūnas Dulkys ir sako: „Ups, nėra tiek vakcinų, pikniko nebus, per Mindaugines šašlyką teks kepti balkone. Geriausiu atveju“. Tada vėl pasirodo prezidentas ir toliau tvirtina, kad bus ir skiepų, ir šašlykų, ir Mindauginės. Tuomet įsikiša premjerė Ingrida Šimonytė, visų atsiprašo ir teigia, kad gali būti kad apskritai nieko nebus: nei skiepų, nei šašlykų, nei Mindauginių. Tai, atleiskit, kuo man tikėti? Galva susukusi nuo tų besikeičiančių sprendimų ir nekonkretumo.
Kad su visuomene įmanoma susitarti tiesiog tariantis parodo labai paprastas pavyzdys. Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazija buvo eksperimentinė mokykla, kurioje į klases iš nuotolinio mokymo grąžino pradinukus. Tai nebuvo lengva. Tėvų atstovas Arūnas Penkaitis Lietuvos televizijai papasakojo, kaip viskas vyko: “Supratome, kad turime per 700 šeimų ir reikia su jomis susitarti. Susisiekėme su 700 šeimų atstovais, per pusdienį paaiškėjo, kad nori sugrįžti dvi iš 34 klasių. Tuomet supratome, kad svarbiausia komunikacija, komunikacija, komunikacija. Atvirumas, žmonių švietimas. Mes surinkome visų šeimų klausimus, išsiaiškinome, kas joms rūpi. Pasiėmėme savivaldybės, sveikatos biuro, mokyklos administracijos, tėvų atstovus ir atsakėme į visus klausimus. Tai buvo lūžio taškas, ir į mūsų mokyklą sugrįžo 31, po savaitės – 33 iš 34 klasių. Dabar pasiekėme per 90 proc. sugrįžusių vaikų. Pusė klasių grįžo pilnais komplektais. Bendruomenė yra labai vieninga ir atsakinga, kai gauna visą informaciją“, – žurnalistams pasakojo A. Penkaitis.
Nesakau, kad premjerė Ingrida Šimonytė turėtų skambinti kiekvienam iš mūsų pasakoti, kodėl reikia elgtis vienaip ar kitaip. Bet kad visuomenei trūksta aiškumo, nuoseklumo ir konkretumo – akivaizdu.
Jeigu grįžtume prie Naujosios Zelandijos pavyzdžio, tai čia nuolat pabrėžiama, kad valdžios ir visuomenės santykis yra grindžiamas pasitikėjimo ir sąmoningumo strategija. Ir valdžios, ir visuomenės sąmoningumo. Apie visuomenės sąmoningumą taip pat būtina garsiai kalbėti. Štai toje pačioje Naujojoje Zelandijoje milijoniniai miestai buvo uždarinėjami ir dėl vos kelių naujų atvejų. Vasarį dviems milijonams Oklendo gyventojų buvo nurodyta nuo vidurnakčio likti namuose, nes įvedamas trečiojo lygio karantinas: buvo uždarytos mokyklos ir įmonės, išskyrus teikiančias būtiniausias paslaugas. Ir visa tai tik dėl trijų naujų Covid19 atvejų. Taip laiku identifikuodama ir skubiai izoliuodama židinį, šalis išvengė trečiosios pandemijos bangos. Tačiau jau kovo viduryje visi apribojimai buvo panaikinti. „Miesto gyventojai nusipelnė mėgautis savaitgaliu”, sakė Naujosios Zelandijos premjerė Jasinda Ardern. Ir jau tą patį savaitgalį čia vyko buriavimo varžybos, menų festivalis. Žinoma, atsakingai laikantis visų saugumo reikalavimų.
Visuomenei tokia strategija ir bendravimo forma, akivaizdu, patinka. Net visuotinės izoliacijos metu dauguma zelandų palaikė griežtų taisyklių laikymąsi ir net buvo už jų pratęsimą dar vienai savaitei, kad tik užtikrintų viruso eliminavimą šalies viduje. Be to visuomenė visiškai netoleravo klaidų ant sienos, kur vyko pagrindinė kova su virusu.
Nesu girdėjusi, kad zelandai kaip nors aršiai protestuotų dėl pandemijos valdymo sprendimų arba jų piktybiškai nesilaikytų. Panašu, kad šios šalies visuomenė situaciją priima kaip iššūkį. Sakysite, gerai, ten kur mūsų nėra? Galbūt. Ar zelandų poreikiai kitokie nei mūsų? Nemanau. Visi nori lengvo gyvenimo. Bet matyt jie labiau nei mes supranta, kad kartais dėl to lengvo gyvenimo reikia pasistengti.
Jie neverkšlena facebook‘uose, kaip tai daro dalis lietuvių: „ Oj kaip man atsibodo“. Taip, nėra pats didžiausias malonumas karatinas ir ta pandemija. Bet o kas gi sakė, kad bus paprasta ir lengva? Ir šiaip, būkime sąžiningi, ar tikrai jau taip blogai, kaip čia kai kurie aimanuoja? Blogai tiems, kurie serga, kurie sunkiai serga, kurie artimuosius praranda. Tiems tikrai yra blogai. Vien dėl to, man gėda verkšlenti ir skųstis.
Vyriausybė po šv. Velykų žada ribojimų atlaisvinimus. Juk visi suprantam, kad tik nuo mūsų atsakingumo priklauso, kas bus ateityje? Jeigu ir vėl lėksim laukais palaidais plaukais, pandemijos vandenyne banguosim dar ilgai, ilgai, iki apsivėmimo. Taip, reikia išmokti gyventi su virusu. Bet būtent išmokti gyventi kitaip, nuolat galvojant apie savo ir kitų sveikatą. Be visų bendrų pastangų, niekas nepasikeis. Išplaukiam visi arba visi nuskęstam.