Daiva Žeimytė. Kodėl Landsbergis nenori būti Landsbergiu?

Jau ne vienus metus stebiu tokį įdomesnį atvejį. Garsus, vieno garsiausių Lietuvos politikų palikuonis, atrodytų, sutiktų būti bet kuo, bet tik ne tuo, kas jis yra. Kuo tik nori, tik ne garsaus senelio anūku. Toks įspūdis susidaro matant Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko, užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio pasirinktą viešą laikyseną ir komunikavimo manierą. Pabrėžtinas demonstravimas, kad jis „kitoks Landsbergis“, jaučiasi jau senokai. Į senelio kritiką jis visada reaguoja aršiai. Situacijų, kada kai kuriems partijos senbuviams yra tekę vėsinti pirmininko aistras dėl senelio pasisakymų, buvo ne viena. Bet po paskutiniųjų Gabrieliaus Landsbergio pasisakymų net ir tie, kuriems Landsbergių pavardė vis dar sukelia alergiją, antakius kilnojo.

Ar jaunajam Landsbergiui egzistuoja kokios nors padorumo ribos? Ar dera aukšto lygio politikui šitaip primityviai reaguoti į kritiką? Turi teisę nepritarti, pykti, privačiai priekaištauti, bet pasiūlyti savo 90-mečiui seneliui supurtyti atmintį, apkaltinti jį nesusivokimu – kas čia per metodas? Kaip ministras supranta pagarbą? Ne tik savo seneliui, bet ir partijos kolegoms, o taip pat ir rinkėjams? Kas per atmosfera vyrauja antroje pagal dydį Lietuvoje politinėje partijoje? Kas joje vyksta?

Bandau suprasti užsienio reikalų ministro nuoskaudas: senelio pavardės bagažas nėra lengva našta, būti Landsbergiu Lietuvoje – vis dar iššūkis. Dar yra tokių, kuriuos kone priepuolis ištinka, vos tik šią pavardę išgirdus. Ir tokių, kuriems, jeigu tik proga pasitaikys, būtinai šią pavardę išnaudos politiniais tikslais.