Seimo narė Ieva Pakarklytė surengė apskritojo stalo diskusiją „Asmens pavardė – asmens pasirinkimas?“, kurioje dalyvavo kelios Laisvės partijos atstovės, kalbininkai ir teisininkai. Greta Kraujalytė, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė, nedviprasmiškai pareiškė, kad šiuo žingsniu siekiama suvienodinti vyrų ir moterų pavardes ir tai susiję su žmogaus teisėmis.
Pasak jos, pavardžių formų suvienodinimas leistų išvengti moterų diskriminacijos, pavyzdžiui, priimant į darbą. Argumentas, žinoma, niekinis, nes darbdavys, jeigu turi kokių diskriminacinių kėslų, nežiūrės į pavardę, o domėsis antrąja anketos eilute, kur prašoma nurodyti lytį ir šeiminę padėtį. Argumentas, kad mūsų valstybėje per griežtai reglamentuojama valstybinė kalba, įskaitant ir asmenvardžių pasirinkimą, taip pat neatlaiko kritikos: pabandykite „pasitvarkyti“ pavardę šalyse, kurių valstybinėje kalboje skiriamos daiktavardžių giminės ir linksniai.
Net Vokietijoje jūs neužregistruosite vaiko kitaip, negu tik tiksliai perrašyta vieno iš tėvų pavarde. Taigi, lenkų kilmės motinos sūnus gali tapti Kowalska. Nepriimdami kitų kalbų gramatikos ir darybos taisyklių, savo kalbos atžvilgiu jie elgiasi nuosekliai.
Visi vadinamieji „teisiniai“ ir „žmogaus teisių“ argumentai diskusijoje rėmėsi iš esmės vienu pagrindu – kelių asmenų noru. Teisinį išsilavinimą turintys pokalbio dalyviai netgi bandė įteigti mintį, kad demokratija nėra daugumos valdžia, kad įstatymai turi būti patogūs visiems, netgi vienam piliečiui. Įdomu, kaip tada išsirinktume valdžią ir kodėl sprendžiame daugybę klausimų balsų dauguma?
Nors kai kurie kalbininkai, pvz., dr. Laimutis Bilkis, vardyno specialistas, dr. Rita Miliūnaitė ir Seimo narys Stasys Tumėnas ir diskusijoje, ir žiniasklaidoje aiškiai išdėstė argumentus, kodėl nepritaria minėtai pataisai, bandysiu juos priminti ir šiek tiek papildyti, nes diskusijoje išryškėjo dalykų, kurių nesupranta ne tik su kalbos mokslu nesusiję asmenys, bet ir kai kurie pokalbio dalyviai, laikantys save kalbininkais.
1. Diskriminacija. Projekto tekste kalbama apie vieną pavardžių tipą (kai vyro pavardė baigiasi -a arba -ia, pvz., Juška, Strolia). Tokiu atveju, leidžiant registruoti nuo vyro pavardės nesiskiriančią žmonos pavardę, būtų pažeistos lygios galimybės tą patį daryti kitoms, kurių vyrų pavardės baigiasi kitokia galūne. Kitaip sakant, Švėgždos žmona galėtų būti Švėgžda, o štai Paulausko negalėtų būti Paulauska. Taigi, padarius tokią išimtį, ateitų laikas ir kitoms.
2. Tokiu atveju daugybė lietuviškų pavardžių supanašėtų su slaviškomis arba netgi sutaptų. Navicko žmona būtų Navicka, Valinsko ‒ Valinska, Juškevičiaus – Juškevičia, Tapino – Tapina. Ar tikrai taip norime sujaukti savo vardyną, kurį jau esame sistemiškai sutvarkę po visų okupantų, kitataučių valdymo ir prievartinio mūsų vardyno nutautinimo?
3. Kuo mažiau išimčių, tuo geriau, priešingu atveju norminimo darbas bus beprasmis. Juk tarmių atstovės gali panorėti savo pavardžių formų: Rimkalė, Bendikikė, Gembutyčia, Jokužatė ir t. t. O tada žmonių teisių lygintojai tikrai pareikalautų visiškos laisvės: gausėtų moterų su pavardėmis Morkūnas, Gaigalas, Kubilius. Bet juk tai jau buvo! XIX a. antrojoje pusėje vokiečių valdžia, nepaisydama Prūsijos lietuvių šnekamosios kalbos formų, rašė moterų pavardes Kubillus, Karallus, Koegst, Gaigals ir t. t. O lietuvininkai ir toliau vadino Kubiliene, Karaliene, Kėkštiene, Gaigaliene. Formos su -ienė ne tik nediskriminavo moterų, o netgi priešingai ‒ slėpė „negražias“ pravardinės kilmės vyrų pavardes (atseit, čia vyras tokią turi, aš tik jo žmona).
4. Pavardės yra ne tik asmens tapatybės dalis, bet ir kalbos sistemos vienetai. Diskusijoje projekto gynėjai pavardę sumenkino iki emblemos, pamiršdami, kad ne tik vardininką reikės rašyti ir tarti, bet ir kitas jos formas vartoti. Pavardes, kaip ir kitus daiktavardžius, skiriame pagal giminę ir linksniuojame, jos turi kirčiavimo taisykles, kurias ne kalbininkai išrado, o nustatė pati kalbos raida (kaip tik dėl tarminės įvairovės galimi ir kirčiavimo variantai, kuriuos normintojai pripažįsta, pvz., gali būti Ramonáitė ir Ramõnaitė).
Sutapatinę moterų pavardes su vyrų, atimsime iš mūsų gramatikos svarbią funkciją ‒ kalbos priemonėmis skirti asmenis pagal lytį, be to, tokių pavardžių jau negalėsime linksniuoti (pvz., perduok laišką Daivai Morkūnui ar Daivai Morkūnas? Dirbsime su Jūrate Kubilium?). Į vienos dalyvės karštai ginamą teiginį, kad tokie atvejai negriauna mūsų kalbos sistemos, atsakysiu griežtai – griauna. Kadangi tokias ir panašias pavardes reikėtų registruoti kaip oficialias, tektų jas vartoti. Norėdami identifikuoti asmenį, žmonės būtų verčiami ieškoti įvairių papildomų kalbinių priemonių (būtinai vartoti vardą, priedėlius ponas, ponia, perteklinius įvardžius) tam, kad išreikštų tai, kas mūsų kalboje puikiai nusistovėjo pačioje pavardės formoje.
Tai ne kalbos trūkumas, o jos privalumas. Taigi, besirūpindami savo individualia tapatybe, ignoruojame visos tautos sukurtą kalbos tapatybę. Argumentas, kad užsieniečių pavardės yra nekaitomos arba lietuvės, ištekėjusios užsienyje, tokias turi, nėra tinkamas, nes jos įteisintos ne Lietuvoje, tokie atvejai yra išimtys. O kalbos vartotojai puikiai supranta, kaip jos trukdo ir „stringa“ kalbos sraute. Ne veltui šviesaus atminimo ponia Alma Adamkienė Lietuvoje pasikeitė savo pavardę – iš pagarbos kalbai ir visai kalbinei bendruomenei.
5. Pavardžių daryba nėra tik tradicija. Vadindami tradicija nusistovėjusias normines formas, oponentai bando sumenkinti normintojų darbą – neva tradicija nėra šventa karvė, ją galima ir reikia keisti. Tradicijos kinta savaime, o ne dėl kelių žmonių įgeidžio. Jei dauguma kalbėtojų vis dėlto savaime pereitų prie kitokių formų vartojimo šnekamojoje kalboje, turbūt atsirastų ir poreikis keisti normą.
Ne įstatymas, ne kelių kaprizingų moteriškių per politikus daromas spaudimas, o pati kalbos raida, dauguma kalbėtojų tai padarytų. Bet kol kas absoliuti dauguma mūsų, išskyrus savo burbule burbuliuojančias, iš užsienių viską kopijuojančias damas, suvokia lietuvių pavardžių darybos taisykles, kurias kalbos normintojai nustatė iš gyvosios kalbos ir pritaikė visiems. Šnekamosios kalbos formų jie nereglamentuoja ir to nereikia. Viena pokalbio dalyvė arogantiškai pareiškė, kad įsikibę tradicijų kalbininkai gyvena kitoje civilizacijoje (suprask, atsilikę). Kaip tikino ta pati Greta Kraujalytė, būtinai turime perimti anglosaksišką pavardžių modelį. Einant tokiu keliu, reikėtų visai atsisakyti lietuvių kalbos, nes ji... „neatitinka žmogaus teisių ir kitų civilizacijos reikalavimų“. Joje yra galūnės, kurios rodo ne tik skaičių ir linksnį, bet ir (siaubas!) giminę, taigi ir žmogaus lytį.
6. Pasirinkimo laisvė. Mūsų moterys turi daug galimybių (užsieniečiai net nustemba sužinoję): jos gali, kaip ir seniau, būti -ienės, gali pasilikti mergautines pavardes, gali pasirinkti pavardės formą be priesagos (Kazlauskė, Šeputė), gali keisti pavardę, pasirinkdamos vieno iš senelių, prosenelių, gali pasikeisti patroniminę priesagą (buvo Juškevičiūtė, nori būti Juškaitė – prašom). Be to, net vyrai gali imti žmonos šeimos pavardę (Gailiūtės vyras gali tapti Gailium). Jeigu jau taip norim, kad vyrų ir moterų pavardės būtų vienodos, tai gal ir Juknaitės vyras nori būti Juknaitė (atitinkamai ir sūnus)? Taip nebus? Tai kur čia lygios teisės?
Grįžtant prie -a ir -ia, gali kilti klausimas – o kas čia blogai kalbos požiūriu? Pavardę Varna galime linksniuoti, bet be konteksto nežinome, ar tai vyras, ar moteris. Blogiau būtų dėl darybos taisyklės – iki šiol lietuvių moterų pavardės turėjo galūnę -ė ir buvo vedamos iš vyro pavardės. Darybinės opozicijos nariai skyrėsi, signalizuodami, kas yra kas. Lietuviškų pavardžių daryba skiriasi ir nuo slavų, ir nuo latvių. Aš asmeniškai labiausiai nerimauju ne tiek dėl pačios pataisos, tokios, kaip dabar suformuluota, kiek dėl domino efekto, kurį ji gali sukelti. Ar tikrai jis mūsų vardynui reikalingas? Ir kodėl klausimą, kuris pagal kompetenciją priklauso Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, reikia „stumti“ per įstatymą? Susidaro įspūdis (ir ne pirmą kartą), kad Laisvės partijos frakcijos atstovai Seime nelabai turi kuo užsiimti...