Dalius Rakutis. Partnerystės instituto siurprizai arba diena, kai Lietuva nubus kitokia

Tomas Vytautas Raskevičius, Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininkas ir vienas Laisvės partijos narių, sausio 13-osios minėjimui skirtame renginyje mosuodamas vaivorykštine vėliavėle ir kalbinamas žurnalistų apie jo partijos siūlomą partnerystės įstatymą, numatantį galimybę tos pačios lyties asmenims kurti šeimos santykius, sakė, kad jį priėmus niekas iš esmės nepasikeis – tiesiog viena rytą Lietuva nubus kitokia. Ir tai yra visiška tiesa. Tik kokia ta kitokia? Štai kur klausimas, kaip pasakytų Hamletas.

Tad pabandykime įsivaizduoti, kaip atrodys ta nubudusi kitokia Lietuva. Kas iš tiesų pasikeis? Gal – iš tiesų, kaip sako „laisviečiai“ – nieko ypatingo neįvyks, tik nedidelė dalis Lietuvos piliečių pasijus geriau? Atsiras daugiau laisvės, tolerancijos.

Ir prieš kitas Vakarų šalis lyg ir gražiau atrodysime – ne kaip kokie mūsų žiniasklaidoje nuolat rodomi puslaukiniai lenkai ar vengrai.

Galų gale, jei kažkam – kad ir tai mažai daliai mūsų bendrapiliečių (paskutinės apklausos rodo, kad partnerystę besąlygiškai palaiko apie 8 procentai Lietuvos gyventojų) nuo to bus geriau – tai kodėl gi ne? Apie tai ir pakalbėkime.

Partnerystės įteisinimas lems dviejų rūšių šeimų atsiradimą

Pirmas dalykas, kas tikrai nutiks, jeigu bus priimtas toks sprendimas ir ką iškart pamatysime, – tai atsiras de facto dviejų rūšių šeimos. Vienos bus pilnateisės, sudarytos įprastai pagal konstitucinę sampratą, t.y. tarp vyro ir moters ar paremtos iš to atsirandančiais tėvų-vaikų santykiais, galinčios gimdyti ir auginti vaikus. Kitos – antrarūšės, iš esmės nenumatančios tokios galimybės, lengvai sudaromos ir nutraukiamos (nuo šeimos termino, kalbėdamas apie partnerystės institutą žurnalistams, viešai atsižegnojo net pats jų iniciatorius T. V. Raskevičius).

Bet kas iš mūsų norėtų būti antrarūšiu valstybėje? Turbūt niekas. Panašu, kad nenori nė mūsų mažumos, privačiuose pokalbiuose neslepiančios, jog siekia, kad jų ryšys būtų pripažįstamas lygiaverčiu prigimtinei vyro ir moters šeimai su visomis pareigomis. Galų gale Europos žmogaus teisių teismas senokai yra pasakęs, kad negali būti kažkokių dvigubų standartų šiuo klausimu – jeigu jau yra pripažįstami šeimos santykiai, tai turi būti suvienodintos ir jų teisės bei pareigos. Perspektyvoje partnerystės institutas pasitarnauja kaip mažiau emocijų keliantis tramplinas į tos pačios lyties santuokos įteisinimą – vidutiniškai šis procesas užsienio šalyse trukdavo apie 7-8 metus. Matyt, šiuo keliu einama ir mūsų atveju.

Ar nebūtų sąžiningiau, jeigu jau norime vienos lyties šeimų, organizuoti referendumą, keisti Konstituciją ir jei tik piliečiai palaikys – tai pakeisti? Kam verta tai slėpti? Bet, deja, visgi šiandien siūlomas būtent toks teisinis darinys, kuris iš karto nebus nei gyvybingas, nei naudingas tiems, kuriems jis lyg ir būtų skirtas. Sakysit – gal jo reikia tam, kad galėtume spręsti praktines tos pačios lyties porų problemas?

Nejuokinkit – puikiausia jas galima spręsti ir nesiverčiant per galvą bei neapeidinėjant Konstitucijos, o veikiant per susitarimą dėl bendro gyvenimo. Tokio įstatymo projektas jau kurį laiką renka dulkes kažkur Seimo kanceliarijos stalčiuose, praėjęs pateikimo etapą ir laukiantis seimūnų dėmesio.

Juo labiau, kad būtent toks variantas būtų naudingas ne tik tos pačios lyties poroms, bet ir visiems kitiems, vedantiems bendrą ūkį – giminaičiams, draugams, kurių tikriausia yra kur kas daugiau, nei tos pačios lyties porų, norinčių įteisinti santykius. Galų gale tinkantis ne tik dviem, bet ir trims, o gal ir keturiems ir daugiau žmonių, turintiem bendrų turtinių reikalų. Kaip sakoma, vienu šūviu iškart krūvą zuikių nušautume.

Valstybė ketina perimti vaikų auklėjimą šeimos klausimais ir užčiaupti tėvus

Antra šio sprendimo pasekmė – netektume galimybės apsaugoti savo vaikus, nuo, galbūt, mūsų nuomone, žalingos informacijos. Sakot, kuo tai susiję? Neskubėkite spręsti. Kaip žinia, partnerystės įstatymo priėmimas suteiks galimybę apeinant Konstituciją sukurti naują šeimos sampratą, kuri remiasi vien emociniu prieraišumu, o ne lyčių papildomumu ir iš jo kylančia galimybe pradėti ir gimdyti vaikus – įprastai šeimai būdingais bruožais. O tai automatiškai reiškia, jog teks keisti ir apie tai kalbančias mokyklos programas, nustos galioti arba galimai bus transformuojami visa krūva įstatymų, tarp kurių ir Nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos.

Kitaip tariant, jei dabar žmogaus teisių „sulyginimo“ aktyvistai sugalvoja ateiti į mokyklą vykdyti kokios gražiai įpakuotas lytinio švietimo programos, pasakoti mūsų vaikams apie savo kūno pažinimo galimybes, masturbacijos naudą, lytinio tapatumo savyje pažinimo principus ar lyties keitimo galimybes – susiorganizavę tėvai šiandien gali tokius veikėjus iš mokyklos labai mandagiai išprašyti lauk. Įteisinus partnerystę, to padaryti negalėsime, nes nauja šeimos samprata pateks į privalomas mokyklų programas.

Judame tolyn. Trečia pasekmė yra Konstitucijoje numatytos tėvų teisės ir pareigos auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus galimybės apribojimas. Ypač jei tėvų dorovės suvokimas nesutampa su vyraujančios ideologijos „tiesomis“. Sakysit – na, čia tai jau tikrai perlenkei. Nieko panašaus. Su partnerystės įteisinimu, pasikeitus šeimos sampratai, žmonės, galvojantys, kad šeima gali būti tik tarp vyro ir moters ir tą garsiai išreiškiantys, o juo labiau teigiantys tai viešai, galimai taps geriausiu atveju marginalais, blogiausiu – už įstatymo ribų esančiais asmenimis, kalbančiais neapykantos kalba. Tokioje teisinėje terpėje gyvendamas vaikas, pasiskundęs mokykloje, jog, sakykim, tėtis ar mama sakė, jog šeima yra tik tarp vyro ir moters, homoseksualūs santykiai yra negerai, lyties keitimo operacijos yra žmogaus žalojimas – taps potencialiu neapykantos kalbos skleidėju.

Ne veltui teisingumo ministrė, tos pačios Laisvės partijos narė, Evelina Dobrovolska š.m. sausio 21 d. duotame interviu teigė, kad būtinas naujas požiūris į neapykantos kalbą ir ji inicijuos „baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis neapykantos kalbos teisinis reglamentavimas bus priskiriamas ne tik baudžiamajai, bet ir administracinei atsakomybei“.

Taigi už tokių pažiūrų viešą skleidimą galbūt pradžioje užteks susimokėti ir baudelę, o ateityje – sulaukti ir rimtesnių sankcijų. Kitaip tariant, vaikų auklėjimą šiuo klausimu ketina perimti valstybė, na, o tėvams liks nesikišti arba slėpti savo nuomonę nuo vaikų. Panašiai, kaip būdavo sakomi antitarybiniai anekdotai ar aptariamos kitos realijos senais laikais – prie keturių akių vakare, kai vaikai jau miega. Vyresni skaitytojai turbūt dar atsimena tuos laikus.

Vaikų auklėjimą šiuo klausimu ketina perimti valstybė, na, o tėvams liks nesikišti arba slėpti savo nuomonę nuo vaikų.

Gender ideologijos zombis, pakilęs iš Markso kapo ateina naikinti „atgyvenusios šeimos“

Turbūt daug kam teko skaityti, kad ministrė E. Dobrovolska dievina filmus apie zombius. Visi žinome, kad zombiai neegzistuoja. Tačiau geriau įsižiūrėjus į mums brukamą Gender ideologiją, pamatysime ne ką kitą, kaip zombį, pakilusį iš Markso kapo ir sugrįžusi vėl griauti visuomenės pamatų – kovoti su „atgyvenusia šeima“. Manau, kad daug kas apie tai nepagalvoja arba tiesiog nenori tuo tikėti, užliūliuoti gražių kalbų ir vaizdų apie žmogaus teises ir tariamą gėrį.

Pavyzdžiui, šiai dienai Škotijoje yra registruota įstatymo pataisa, numatanti atsakomybę už neapykantos kalbą namie, įskaitant ir nepritarimą homoseksualiems santykiams bei tos pačios lyties „šeimoms“. Australijoje iš tėvų teismo sprendimu buvo atimta 12-metė dukra, kurią tėvai, sužinoję, kad ji galvoja, jog yra berniukas, nuvedė pas psichologą. Tokių faktų yra daugybė šalyse, kurios nuėjo šiuo keliu.

Marksizmu paremta ir kraštutinio feminizmo išvystyta gender ideologija, ne ką prasčiau, nei XX amžiaus įvairių modelių komunizmas, prisidengusi nuostabiais lozungais iš tiesų bando perkonstruoti visuomenę ir Lietuva čia nėra jokia išimtis. Guodžia nebent tai, jog turime sovietų laikais gautą „įskiepį“ žiūrėti kritiškai į visokias ideologijas ir senos tvarkos griovimus vardan naujo rojaus ir galbūt jis mus šįkart išgelbės nuo dalyvavimo eiliniame utopiniame marksizmo eksperimente, į kurį savo noru iki ausų sulindo nemaža, savo akimis komunizmo nemačiusių valstybių dalis.

Ar lipsime ant šio grėblio ir mes – sužinosime tikriausiai jau šį pavasarį. Rinkdamiesi išgirtąją moderniąją partnerystę ar visgi likdami prie kai kam naftalinu atsiduodančios, prigimtinės šeimos sampratos. O mūsų bendrapiliečiams siūlydami gal revoliucijų ir nekeliantį, bet jų problemas iš esmės sprendžiantį susitarimą dėl bendro gyvenimo.

Šis tekstas yra autoriaus nuomonė ir redakcijos pozicijos neatspindi.