Daugelis čia turime savo subjektyvią nuomonę. Tuo tarpu pokalbius apie tai, kas yra ir kas nėra šeima, kuo skirias partnerystė nuo bendro gyvenimo susitarimo, ir kitas panašias, teisine kalba dvelkiančias diskusijas daugelis esame linkę nurašyti kaip nelabai įdomius ir nelabai susijusius su mūsų kasdieniu gyvenimu ir problemomis.
Dažnai girdžiu taip sakant: tegul dėl jų suinteresuotos pusės – LGBT bendruomenės, trokštančios partnerysčių ir santuokų, bei besilaikantieji tradicinių (ar konservatyvių) krikščioniškų vertybių, norinčių bet kokia kaina apginti prigimtinį santuokos supratimą, kaip vyro ir moters sąjungą, ir aiškinasi. Koks mūsų reikalas? Tegul tik į mūsų gyvenimą nelenda ir neaiškina, kaip mums reikia gyventi.
Tačiau norime to ar nenorime – partnerystės įteisinimas iš esmės pakeistų šeimos sampratą, o tuomet kiekvienas neišvengiamai susidursime su vienokiomis ar kitokiomis šio sprendimo pasekmėmis.
Tokią susidariau nuomonę, klausydamas Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakulteto surengtoje nuotolinėje konferencijoje „Šių dienų įtaka šeimos politikai Lietuvoje. Teisiniai aspektai“ Lietuvoje gerai žinomų lektorių bei teisininkų pranešimų. Objektyvumo labui reikia pasakyti, kad dauguma jų pabrėžtinai deklaravo neutralumą arba labiau pritarė prigimtinės šeimos požiūriui. Tačiau manau – mokslininkų ir teisininkų iškelti klausimai ir argumentai yra reikšmingi, tad net jei turite kitas pažiūras – verta juos išgirsti ir į juos įsiklausyti.
Kadangi nesu teisininkas – pabandysiu perteikti keletą įstrigusių minčių „žmonių kalba“. O visą konferencijos medžiagą galima rasti čia.
Klausimas, kuris pirmiausia man iškilo, – o kaip yra parašyta apie šeimą mūsų aukščiausiame šalies įstatyme, kurį būtų galima pavadinti pagrindine visuomenės ir valstybės tarpusavio sutartimi – šalies Konstitucijoje? Bei ar teisybė, kad Europos sąjungos įstatymai, garsėjantys palankumu neutraliomis lyties atžvilgiu santuokoms visgi, yra viršesni ir mes bet kuriuo atveju privalome keisti dabartinę santuokos sampratą? Gal šioje vietoje nieko neįmanoma padaryti, tad ir ši diskusija nelabai prasminga – be reikalo keliamas triukšmas – vis tiek bus taip, kaip pasakys Briuselis?
Konferencijoje sužinojau, kad LR konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta santuokos, kaip sudaromos laisvu vyro ir moters sutarimu, samprata. Kitų šeimos (be šeimos, kylančios iš santuokos, motinystės, tėvystės ir vaikystės) susivienijimų, rūšių, šis įstatymas nenurodo.
Į antra klausimą irgi buvo atsakyta gana aiškiai – Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai yra svarbus teisės aiškinimo šaltinis, į kurį turime atsižvelgti, bet jie nėra privalomi. Ypač, jeigu kertasi su Lietuvos konstitucija, visgi, pirmumas yra mūsų šalies pagrindiniam įstatymui – Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje yra juoda ant balta parašyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“. Ir yra tiek tarptautinių, tiek ir Lietuvoje buvusių precedentų, kai susikirtimo atveju nugalėdavo nacionalinis įstatymas. Taigi, šioje vietoje, panašu, turime laisvę spręsti patys, kaip mums suvokti ir įvardinti savo įstatymuose šeimą.
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytojas doc. dr. Vaidotas Vaičaitis akcentavo, ką konstitucijos tyrėjai prieš beveik 30 metų turėjo omenyje, rašydami konstituciją. Jis gana aiškiai pabrėžė, kad tuo laiku Lietuvoje nebuvo kitų šeimos interpretacijų ir kad konstitucijoje šeima kyla tik iš santuokos, vaiko gimimo (motinystės, tėvystės ir vaikystės) bei globos santykių. Konstitucijos negalima aiškinti jokiais teisės šaltiniais, esančiais „už Konstitucijos ribų“.
Tad bent jau man abejonių neliko – ir Konstitucijos kūrėjai, ir pati Konstitucija supranta ir palaiko tradicinę ar vadinamą prigimtinę šeimos sampratą. Bet vis dėl to – gal ši Konstitucija jau paseno, neatitinka laiko dvasios ir dabartinio žmogaus poreikių? Juk įmanoma ją pakeisti – tą gali padaryti Seimas visai nesunkiai vos 2/3 balsų persvara. Ką iš tiesų prarasime, jeigu įteisinsime vadinamąsias lyčiai neutralias santuokas ar partnerystes (juridine prasme iš esmės tai tas pats)? Juk jei ir bus vienalyčių partnerysčių – gal jos visai netrukdys tradicinėmis? Tikiu, kad šis klausimas yra esminis daugeliui, apsprendžiant, kurią pusę šioje priešpriešoje palaikyti.
Į šį klausimą pabandė atsakyti du pranešėjai – VDU dėstytojas dr. Vygandas Malinauskas ir prof. Violeta Vasiliauskienė, M. Riomerio universiteto dėstytoja. Pirmasis pranešėjas akcentavo, jog niekas žmogui ar jų grupei savęs įvardinti taip, kaip nori, netrukdo ir žodis „šeima“ nėra išimtis. Kaip ir gyventi, taip kaip nori, jei tai netrukdo kitam – tai yra jo privatus reikalas. Niekas į tai kišti negali ir nesikiša.
Kitas klausimas – šio santykio pripažinimas valstybiniu mastu, juo labiau – laikymas šeima – visuomenės pagrindu. Pasak prelegento neįmanoma išplėsti šeimos sampratos be pasekmių visuomenei. Jei būtų įteisinta lyčiai neutrali partnerystė, tai šeimos statusas būtų suteiktas tos pačios lyties asmenų poroms, o Lietuvos teisinėje sistemoje tai neišvengiamai reikštų prigimtinės šeimos sampratos išsižadėjimą ir šeimos pavertimą „socialinių konstruktu“. Dr. Vygando Malinauskas tai palygino su analogija, kas būtų, jei aukštojo mokslo diplomas būtų prilyginamas aukštesniųjų bei vidurinių mokyklų atestatams ir retoriškai paklausė – ar dėl to keistųsi aukštosios mokyklos statusas ir veikla, ar ne?
Jo nuomone, prigimtinės šeimos – kaip vyro ir moters sąjungos, samprata yra senesnė už Konstituciją, ir net už pačią valstybę, o veikiau – jų pamatas, todėl pastaroji net neturi teisės jos keisti. Pajudinus šeimos sampratą, subraškėtų ir valstybės bei visuomenės pamatai.
Vietoje vadinamos „lyčiai“ neutralios partnerystės dr. V. Malinauskas siūlo rinktis sutarimą dėl bendro gyvenimo, kuris iš esmės spręstų daugelį homoseksualių asmenų gyvenimo problemų, tačiau negriautų šeimos sampratos ir šeimos instituto esmės.
Prof. Dr. Violeta Vasiliauskienė buvo konkretesnė. Pasiskolinu iš jos pranešimo (šiek tiek sutrumpinęs) esminius dalykus. Kad būtų mažesnė tikimybė suklysti kažką interpretuojant.
Pirma. Šeima yra valstybės pamatas, nes žmogus atsiranda iš skirtingų, moteriškų ir vyriškų, dalelių – lyčių papildomumo, ir jis yra būtinas, kad visuomenė apskritai galėtų egzistuoti. Todėl racionalu ir tikslinga visuomenės ir valstybės pagrindu laikyti vyro ir moters sąjungas, kuriose pradedami, gimdomi, auginami ir ugdomi nauji visuomenės nariai ir valstybės piliečiai. Tos pačios lyties asmenų pora šiuo požiūriu niekada nebus tapati vyro ir moters šeimai.
Antra. Jeigu pripažintume teisę tuoktis tos pačios lyties asmenims, natūrali tokio veiksmo tąsa yra teisės tokioje sąjungoje auginti vaikus užtikrinimas dirbtinio apvaisinimo ar įsivaikinimo būdu. Tuo tarpu socialinių mokslų atstovai sutaria, jog vaikams geriausia augti vyro ir moters, kurie yra biologiniai vaiko tėvai, šeimoje.
2012 m. JAV doc. M. Regnero atlikta studija parodė, kad vaikai, kuriuos augino vienos lyties asmenų šeimos, patyrė daugiau sunkumų gyvenime (įskaitant lytinę prievartą ir didesnę nedarbo tikimybę), nei vaikai, augę biologinių tėvų šeimoje.
Trečia. Tos pačios lyties asmenų santuokos propagavimas reikštų, kad skatinami homoseksualūs santykiai, kurie pagal mokslo duomenis sukelia fizinės ir psichologinės sveikatos rizikų jų dalyviams. Atvirai prieinami statistiniai duomenys rodo, kad homoseksualius santykius praktikuojantys vyrai apie 20 kartų dažniau užsikrečia ŽIV, jų gyvenimo trukmė statistiškai trumpesnė nei heteroseksualių vyrų, jie keliasdešimt kartų dažniau suserga lytiškai plintančiomis ligomis. Biseksualios moterys, pasak JAV atliktų tyrimų, yra labiau linkusios vartoti narkotikus, turi daugiau partnerių vyrų, lesbietės moterys patiria didesnę lytiškai plintančių ligų riziką.
Kalbant apie psichikos sveikatą nurodoma, kad LGBT bendruomenės nariams kyla didesnė savižudybės rizika, jie dažniau serga depresija, patiria nerimo sutrikimus ir pan. Suteikdami tos pačios lyties asmenims teisę į santuoką, kartu normalizuotume šiuos santykius ir juos prilygintume heteroseksualių asmenų santykiams, tad kreiptume asmenis rinktis šiuos santykius kaip siekiamybę, nors šiuo atveju jų fizinei ir psichikos sveikatai kiltų daug daugiau rizikų.
Ketvirta. Plečiant šeimos ribas, artėjama ir prie kitų šeimos formų. Jei pasakome, kad tos pačios lyties asmenų šeima niekuo nesiskiria nuo vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos, analogiškai galime teigti, kad santuoka tarp dviejų susitariančių suaugusių asmenų nėra niekuo pranašesnė už santuoką tarp trijų (ar keturių, ar šešių) susitariančių asmenų. Taigi atveriamos durys ir poligamijos, grupinės santuokos ar kitų, dar mažiau priimtinų, santuokos formų, kaip santuoka su mažametėmis mergaitėmis. Juk iki šiol šeimos samprata buvo grįsta elementariu biologiniu faktu, kad kiekvienas vaikas turi vieną mamą ir vieną tėtį. Atsisakę šio principo, kodėl turėtume sustoti ir nežengti toliau?
Palieku jums patiems spręsti, ar visi šie argumentai įtikina, ar ne. Be abejo, norint susidaryti pilną vaizdą, reiktų išgirsti ir lyčiai neutralios partnerystės šalininkų argumentus. Šioje vietoje, manau, galima sutarti tik viena – šeimos samprata yra vienas pamatinių dalykų ir plaukiantys iš jos pokyčiai greičiausia gerokai supurtys ir supriešins visuomenę, tad prieš priimant tokius sprendimus, būtina gerokai išdiskutuoti, atlikti mokslinius tyrimus, įvertinti kitų šalių patirtį, kur tokie pakeitimai buvo padaryti.
Tai nėra toks sprendimas, kurį galima priimti „buldozeriniu“ principu. Verta gerokai įsiklausyti ir į galimas alternatyvas, kurias galima laikyti kompromisinėmis. Gal būt partnerystės keliamas problemas iš esmės galėtų išspręsti susitarimas dėl bendro gyvenimo, kuris gintų daugelį homoseksualių žmonių teisių, tačiau nekeltų tokios priešpriešos ir problemų? Diskusija šioje vietoje būtina. Kadangi konferencijoje dalyvavo ir sveikinimo žodį tarė Seimo vicepirmininkas, kiti Seimo nariai, norisi tikėti, kad priimdamas tokio lygio sprendimus Seimas atsižvelgs į mokslininkų, visuomenininkų, šeimų organizacijų argumentus bei pažvelgs į šią problemą iš visų įmanomų pusių.
Pabaigai, manau, geriausia tiktų VDU teisės fakulteto dekano dr. doc. Tomo Berkmano įvadiniame konferencijos pranešime nuskambėję žodžiai, kurie giliai įstrigo man į atmintį: Europa ir Vakarų pasaulis jau kelis dešimtmečius patiria didžiulę šeimos instituto eroziją ir tikėtina, su tuo susijusią demografinę krizę. Senieji Europos gyventojai nyksta ir mes, deja, su savo 1,61 vaiko viena šeimai vidurkiu rodikliu esame ryškus to pavyzdys. Kaip tai atrodys realiai, gana gerai pasako mokslininkų prognozės, jeigu šios tendencijos išliks – pavyzdžiui, Latvijoje 2100 m turėtų gyventi 78 procentų žmonių mažiau, nei yra dabar. Ir žinomos dainos žodžiai apie „mūsų tris milijonus“ skambės kaip mokslinė fantastika arba senas istorijos faktas, kaip dabar mums skamba valstybė „nuo jūros iki jūros“. Niekas apie tai nenori kalbėti nei pas mus, nei Europoje, bet vieną kartą reikia pažvelgti tiesai į akis ir pagalvoti, kaip sustiprinti Lietuvoje šeimas, paskatinti jas drąsiai auginti vaikus ir kurti savo valstybę. Kito kelio nėra, jeigu norime turėti ateitį.