Nes atrodytų: „Nu ką jūs! Mes gi europiečiai, ne kažkokie tai ten barbarai, ne, ne, tikrai ne“. „Niekada ir nebuvom – čia vis tų Holokausto „industrijos“, komuniagų išmonės. Čia tie kiti, čia ne mes, tikrai ne mes“. Čia juk kažkokie tai tie mistiniai „naciai“, mistiniai „hitlerininkai“, mistiniai „kolaborantai“, mistiniai „nusikaltėliai“ – čia jie atėjo ir visus 98% Lietuvos gyventojų žydų išžudė ir pagrobė jų turtą.
Bet ne mes.
Tikrai ne mes.
„Aš juk nieko nedariau, prie ko čia aš“, „mano seneliai gelbėjo žydus“. Kiekvieną kartą, girdėdamas šitą, noriu atpilti. Ne todėl, kad netikiu, kad gelbėjo – tikiu ir dėkoju, apkabinu ir myliu, bet todėl, kad gelbėjo „žydus“.
Ne kaimynus, ne Lietuvos piliečius, ne žmones, net ne SAVE IR SAVO VALSTYBĘ, bet „žydus“.
„Juos“.
Tuos kitus.
Arba kad ir tos visos pigios ir šleikščios „tolerancijos“ komunikacijos – pradedant miesto, baigiant valstybinio transliuotojo ar net Valstybės, Feisbuko kampanijėlės, „Žydų“, „Gaono“, „Karaimų“ (sic!) (karaimai, beje, yra tie patys žydai, kas nežinojote – karaimai nuo žodžio „korim“ („skaitantys“ hebrajiškai), tai tie JUDĖJAI, kurie pripažįsta tik Rašytinį Įstatymą, bet ne, mes įsikalėme į galvą, kad karaimai yra kažkokie tai mistiniai žmonės, kuriuos dar LDK Vytautas atvežė...turkai ten jie ar arabai, kas ten juos žino), „Metų“ garsūs ir pompastiški (pa)skelbimai, su begaliniu noru parodyti ir pasirodyti, kokie gi čia mes visi „tolerantiški“, „gerbiantys“ ir „atsimenantys“ savo „istoriją“.
Atsimenantys ir gerbiantys, bet iš tikrųjų tai nelabai, nes švenčiame Vilniaus miesto gimimo dieną, bet pamirštame, kad šis miestas tik sovietų okupacijos metu patapo „Vilnius“ – šio miesto pavadinimas visada buvo Vilna, Vilne, Wilno, bet ne sovietiškas „Vilnius“.
Gatvių pavadinimai Vilniuje (ir Lietuvoje) iki šiol man kelią antakį: „Kareivių“, „Lakūnų“, „Draugystės“, „Nugalėtojų“, „Pergalės“.
Kokių kareivių ir lakūnų, kokios draugystės, kokių nugalėtojų ir kokios pergalės, leiskite paklausti? (Atsakyti nereikia, čia retorinis klausimas buvo).
Kas atsitiko tiems Lietuvos piliečiams, (kurie, deja, buvo žydai), bet Vyčio (kai kurie net dvigubi) ordino kavalieriai, jų pavardėmis pavadintoms gatvėms, mokykloms, tiltams ir keliams?
Jie kaip – nesiskaito? Nebuvo?– buvo, bet pražuvo (sic!)…?
Kas atsitiko visiems tiems tūkstančiams Teisuolių lietuvių ir lenkų, rusų ir vokiečių, kurie Holokausto metu gelbėjo savo Valstybės žmones? Kur jų pavardės įamžintos gatvių pavadinimuose?
Neatimant pagarbos – ir jos tikrai yra, bet pastatykime biustą Lenonui ir Zapai, nes nu gi svarbūs ir žinomi, dar ten jie dainavo kažką, pastatykime skulptūrą daktarui Cemachui Chabadui, nes jis gi Aibolitas.
O ką jau kalbėti apie kolaborantų, galimų žudikų, prisiekusių ištikimybę Lietuvai ir jos žmonėms, bet negelbėjusių ir negynusių savo šalies piliečių, pavardėmis pavadintas gatves, jų biustus ir atminimo lentas ar skulptūras pagrindinėse miesto centro vietose (pamiršusiems primenu Cvirką, primenu Nėrį, primenu iki šiol stovinčias skulptūras sovietų kariams ir jų simboliką, primenu ir kitus nacių kolaborantus, kurių pavardžių minėjimas, mano galva, nėra vertas mano laiko).
Vilniaus miesto senamiesčio (geto) gatvių pavadinimai iš viso tragiški – Šiaulių gatvė, Dysnos gatvė ir t.t. Čia vėl mano retorinis klausimas: sakykit, nuo kada Vilniaus miesto žydų kvartalo gatvė buvo pavadinta pusės metro skersmens upeliūkščio, esančio kažkur šiknoje vardu?
Bet ne, mes gi tolerantiški, ir atsimename ir gerbiame savo istoriją, va įdėkime į grindinį (kurį visi mindys ir spjaudys, ant kurio mėtys nuorūkas ir šiukšles) žalvarinę degtukų dėžutės dydžio lentelę, ant kurios parašysime, kad šiame name gyveno koks tai Icikas, kurį „atėję“ (sic!) „naciai-hitlerininkai-kolaborantai“ nužudė. Ir kol jie žudė, tai to nematė, negirdėjo ir nežinojo visi likusieji aplinkiniai.
Na va, dabar jau gerai, dabar, kai nieko verta lentelė įdėta, EU „tolerancijos projektas“ padarytas, pinigai „įsisavinti“, dabar tai mes jau „atsimename“, „gerbiame“ ir „žinome“ savo istoriją, „Niekada daugiau...“
Niekada daugiau, bet atvykus į fotografuotis dokumentui Migracijos tarnyboje (tikra istorija), perklausus, „ar esate žydas?“, ir gavus teigiamą atsakymą, kad taip – judėjas, paprašykime atnešti pažymą.
„Pažymą, kokią dar pažymą, iš ko? Iš pono Dievo?“
„Pažymą, kad jums LEIDŽIAMA dėvėti kypą (jermulkę).“
„Jums gal negera?“
„Bet tai pas mus tokios taisyklės“...
Oro uoste, keleivių patikros metu, skaneriu patikrinus ir gavus „nepypsiantį“ rezultatą, bet pamatę ant skustos galvos dėvimą cigarečių pakelio dydžio kypą (jermulkę), būtinai pareikalaukime ją nusiimti – negali žinoti, gal žydas kontrabandinius rūkalus iš Minsko veža.
Tolerancija.
Draugystė.
Kultūra.
Istorija.
Kalbant apie istoriją, dar va turime Gaoną – čia toks, kažkoks tų žydų rabinas ar kunigas buvo, pastatykime jam skulptūrą (kvailystė, bet ne apie tai dabar), bet net ir čia sugebame padaryti GRAMATINĘ, Karlai, klaidą, jo vardą hebrajiškai užrašydami Rilijahu vietoje Elijahu.
Skulptūrą pastatėme, gerbiame, mylime, ko tie žydai dar nori?
„Niekada daugiau...“
Arba: „Nu jo, buvo čia, gyveno apie 600-800 metų žydai, jo, dar LDK Vytautas ar Gediminas jiems kažkokias tai ten privilegijas davė, bet va atėjo ten kažkokie tai naciai, visus išžudė, ir dar išvažiavo daug kas, tai dabar nebegyvena jie čia, bet mes būkime tolerantiški, pakabinkime lentelę, lietuviškai ir idiš (sic!), trijų metrų aukštyje (sic!), kad per čia minėtieji atėjūnai naciai išvedė nužudyti 70,000 žmonių.
Kodėl tik lietuviškai ir idiš?
Kiek atvažiuojančių turistų kalba ir skaito lietuviškai arba mirštančia idiš kalba? (Nežinantiems paaiškinsiu, kad idiš, deja, bet jau nykstanti kalba, kuria kalba labai nedidelė dalis žydų, šnekamoji kalba (ir ISR, ir USA, ir EU, ir SA, ir visame likusiame pasaulyje yra hebrajų).
Beje, kas atsitiko anglų kalbai?
Bet parašykime idiš, autentiškiau taip, faineu gausis.
Ir šiaip, gana eskaluoti (kam čia nuotaiką gerą gadinti – nu gyveno, gyveno, kam čia dabar įdomu, kai aplink mus tiek daug tikrų problemų (klimato atšilimas, „pabėgėliai“, pasaulinė pandemija, Kinija, Ukraina, teroristinės Rusijos santvarka ir politika, Taivano atstovybės „neteisingas“ pavadinimas).
Nu gyveno, gyveno, dabar už tai jau nebegyvena.
Beje, ar buvote ir matėte „Geto aukų“ šunų apmyžtą „paminklą“ ir skverelį Vilniuje, Mėsinių gatvėje? Nuostabi vieta, labai rekomenduoju apsilankyti, pagarbos verta vieta. Aprašinėti nepradėsiu, nuvykite pažiūrėti.
Viena iš lankytinų vietų Kaune – nuostabi „Lietūkio“ garažo (žydų žudynių vieta) mokytojų automobilių stovėjimo aikštelė. Pakabintas ženklas skelbia, kad čia parkuoti savo automobilius gali TIK mokyklos mokytojai.
Krepšinio aikštelė ir užsėtos bulvių lysvės, sodelio sodinimas „kad gražiau būtų“ Žaliakalnio žydų kapinėse yra norma. Viskas gerai.
O važiuojant per Lietuvą, kiek dar verti „neįvertinami“ užrašai (ir tik lietuviškai) „Žydų žudynių vieta“.
Dešimtys tokių (tikrai nenoriu sakyti, kad šimtai). bet ir vėl – ne Lietuvos piliečių, ne mūsų, bet jų, kažkieno, kažkokių tai ateivių žydų žudynių vieta.
Patinka man ir marškinių plėšimas ant krūtinės, kiek gi daug tų Pasaulio teisuolių čia pas mus dabar „registruota“ ir kaip čia pas mus viskas gerai, bet visiškas ignoravimas fakto, kad teisuolių tiek NEREIKTŲ, jei tiek Lietuvos piliečių (250 000 vaikų, moterų ir vyrų) nebūtų persekiota, žudyta ir deginta, tačiau jokios vertos pagarbos gelbėtojams ir jų šviesiam atminimui švietimo programose vis dar neturime.
Labai patinka savo istorijos perrašymas ir redagavimas, kad tik mums visiems dabar būtų fainei, ir kokie mes čia visi dabar kosmopolitai, atviri, demokratijos saugotojai, pasaulio teisuoliai ir šaunuoliai ir šiaip mldc.
Man svarbu, todėl pasisakau:
Be galo myliu savo gimtinę Lietuvą ir Vilnių, žmones, šios šalies kultūrą ir istoriją, kurią mes patys irgi kūrėme ir statėme.
Mes, judėjai, primenu, irgi kariavome, gynėme, aukojome ir žuvome už šitą Valstybę ir jos žmones.
Tad esu savo Gimtinės patriotas. (Pasikartosiu, – man labai lengva gyventi, nes turiu ir Gimtinę, ir Tėvynę, esu patriotas abiejų, ir kaip kad tėvu būdamas negaliu pasakyti, ką iš savo vaikų myliu labiausiai, taip ir čia aš skirtumo tarp dviejų neturiu.).
Žinau, kad gal kalbu kiek aukštomis frazėmis, bet tikrai toks esu. (Ne „jaučiu“, bet „esu“ – yra skirtumas tarp „būti“ ir „daryti“.)
Bet jei sustosite sekundei ir pabandysite atsistoti į mano klumpes, pasižiūrėsite iš mano bokšto, pamatysite, kaip su jūsų žinia, jums visiems matant ir girdint, ir jums dažnai leidžiant, JŪSŲ šalies kultūra ir istorija yra perrašoma, kaip jūs esate bukinami ir kaip iki šiol mes sėdime su mums įskiepyta sovietų nusikaltėlių subkultūra ir jos naratyvu.
Kaip jūs patys ir toliau (sic!) perdavinėjate su motinos pienu savo vaikams tą patį nesveiką, blogą ir neteisingą naratyvą.
Ir pabaigos tam nėra, nes nu žiauriai nepatogu apie tai kalbėti.
Bet gal pakalbėkime?
Bent pamąstykime. Kad ir pagal sąrašą:
1. Kada pagaliau Švietimo ministerija įtrauks į savo mokyklų ir universitetų programas ŠVIETIMĄ apie tūkstančius gimusių ir gyvenusių Lietuvoje šekspyrų, jų parašytus VISAME pasaulyje žinomus darbus ir etc.?
Taip, mes didžiuojamės Gedimino sapne kaukiančiu vilku, pastatome jį kaip pavyzdį, kad va, „Vilnius garsins Lietuvą“, kaip siekiamybę mums mirtingiesiems, bet ignoruojame tuos garsinusius Lietuvą ŽMONES.
Taip, kalbame apie kažkokį tai ten Gaoną, (bet nieks net arti nežino, ką tas Gaonas parašė, kodėl jis toks svarbus judaizmui ir milijonams žmonių visame pasaulyje), turime tūkstančius (neperdedu) gimusių ir gyvenusių Lietuvoje kitų akademikų ir filosofų, rašytojų, poetų, rašto mokovų, kurių tik vardo paminėjimas net ir šiandien visiems iš Lietuvos kilusiems judėjams kelia didžiulį pasididžiavimą savo Gimtine, o visiems kitiems – pagarbų pavydą: gimęs Žagarėje Israel ben Ze'ev Wolf Lipkin, žinomas Rabi iš Salantų vardu, Rabi Israel Meir Kagan, žinomas Chefetz Haim slapyvardžiu ir šimtai, tūkstančiai kitų.
Tūkstančiai, ponai.
Bet ne, mes gi turime ir „Kliudžiau“ ir „Marti“, „Lakštingalą“ ir „Oželį kvaišelį“ – susifokusuokime geriau čia.
2. Kada nustosime neigti ir išsisukinėti (atsakymo luktelkite iki sakinio pabaigos) ir pagaliau sutvarkysime dešimtimis metų besitęsiančią šunybę – Lietuvos piliečių žydų antkapių panaudą miesto laiptams ir skverų, parkų sienoms, ligoninių frontams Vilniuje ir visoje likusioje Lietuvoje? (Atsakymas – pavasarį, ar kažkada, gali gi ir palaukti, nedega, kur gaisras?) Beje, kokį pavasarį? Šitą, kitą, dar kitą? Ai, tiek to, pavasarį, tai pavasarį, ir nėra čia ko jau 33 metus, metai iš metų vis priminti.
3. IR pagaliau, kada, VIEŠPATIE, kada nustosime būti beširdžiai.
Šitą tekstą pradėjau rašyti po to, kai vėl eilinį kartą savo Feisbuko juostoje pamačiau, kaip net geriausieji iš mūsų (mūsų visų didžiai gerbiami žinomi ir nežinomi politikai ir vieši asmenys naudoja mūsų visų – mano tautiečių – ir mūsų visų Lietuvos piliečių istorinę tragediją kažkokių tai savo neaiškių ir man nesuvokiamų tragedijų paaiškinimui: va tūlas ponas Arminas Mockevičius – buvęs kancleris Lietuvos Vyriausybėje ir dabar dirbantis patarėju Lietuvos Respublikos Seime – negalėjo parduotuvėje nusipirkti neperšlampamų pirštinių (nes įvyko tragedija ir senos susidėvėjo).
Iš mano perskaitytos istorijos supratau, kad pasaulio pabaiga mielą poną prigavo tada, kai parduotuvės darbuotojai paprašė pateikti pono GP ar kitą vakcinaciją ar neigiamą viruso testą įrodantį dokumentą Lietuvos Vyriausybės nutarimu reikalaujamą VISUR, – ponulis tą daryti atsisakė. Parduotuvės darbuotojams atsisakius šitą mielą poną aptarnauti, mielasis ponas savo FB profilyje publikuoja širdį draskantį rašinėlį apie meilę ir neapykantą, apie tai, kaip jis buvo apdalintas ir įžeistas, apie teisybę ir neteisybę, naudodamas SS ir nacių simboliką bei tagus „hitlerJUNGENAS“.
Taip, perskaitėte teisingai „hitlerJUNGENAS“, ne „hitlerjugend“.
Mielasis ponas Arminas savo didžiam skausmui parodyti publikuoja pigiai ir nemokšiškai perdarytą, dabartinio Sveikatos ministro veidu pakeistą individo su SS karininko uniforma nuotrauką. O, Dieve, kiek skausmo...Apsiverkiau, žinot, tikrai labai kažkaip liūdna pasidarė.
Beje, įdomu žinoti, kad žmonės, tuo pačiu metu stovėję už pono Armino Mockevičiaus nugaros, neigia šito individo publikacijoje aprašytą, jų žodžiais, melą, kad minėtosios parduotuvės darbuotojai su juo elgėsi netinkamai, nepagarbiai ir neprofesionaliai.
Tęsiant, kad ir kaip stengiuosi, tačiau aš negaliu paaiškinti šio dieną iš dienos užmiršto ir kartais slepiamo, kartais neigiamo, bet kai ir jei labai reikia, VISADA prisimenamo Holokausto Lietuvoje fenomeno – kodėl į mitingą prieš kaukes, vakcinas ar kažkokius tai net vadinamus „laisvių apribojimus“ reikia ateiti apsirengus Auschwitz-Birkenau kalinių „uniforma“?
Negaliu suprasti ir paaiškinti, kodėl mūsų tolerantiškoje ir mylimoje Nepriklausomoje Lietuvoje Vyriausybės politikai yra lyginami su Schutzstaffel (SS) nusikaltėliais, yra postinami tų politikų memai, lyg tikrai tai būtų tų politikų elgesio normos – taip nėra, tai tik pigi, niekšiška provokacija, kuri mane, kaip Lietuvos gyventoją, žemina ir įžeidžia, bet dar kartą, kodėl tai yra daroma, o už tai mūsų visų gerbiama ir mylima įstatymo „saugotoja“ Lietuvos policija nebaudžia?
Įstatymą juk atrodo turime – ir ne vieną.
Ai, ką ten prasidėsi...Nu, nieko gi jis ar ji tokio ir nepadarė...
Nacionalinio transliuotojo laidų įrašuose matome nebaudžiamus „aktorius“ ir „žvaigždes“, kurie VIEŠAI, net ĮRAŠYTŲ laidų metu Sieg Heil‘ina, du kartus į metus Vilniaus ir Kauno gatvėse pilna „nacionalistiškai“ nusiteikusio jaunimo, kuris yra pasipuošęs SVASTIKOMIS – tautoje dar vadinamu „saulės ženklu“, kuris yra vienas iš tūkstančių pagonių pieštų raštų ir piešinukų, bet ne, mes išsirenkime šitą vieną, nes jis ir tik jis vienas atspindi visą mūsų pagoniškai-baltišką kultūrą, kurią mes irgi labai gerbiame.
Alio, ponai, Lietuvoje, kiek žinau, dar ir karaliaus Mindaugo karūnavimą, kitaip sakant, krikštą, jau nekalbant (neįsižeiskite, noriu būti tolerantiškas, bet vis dėlto pavartosiu šituos žodžius) Kūčias, Kalėdas ir Velykas, Sekmines ir Žolines ir t.t. švenčiame.
Tai jei galėčiau pastebėti, paprašyčiau, kaip pono Rabinovičiaus žmonės paprašė pirtyje, arba apatinius užsidėti, arba kryželį nusiimti, nes jau baisiai žmones balamūtijo.
Patinka man ir „Galimybių paso“, ir šio Vyriausybės sprendimo (sprendimą absoliučiai palaikau) „segregacijos“ prilyginimas „apartheido“ politikai ir nacių Dovydo žvaigždžių antsiuvams getuose, na, o mano mylimiausias paskutinių dienų dalykas, kai viename iš populiarių restoranų Trakuose restorano savininkai ar darbuotojai pakabina GP „QR“ kodą, papuoštą svastikomis ir sovietų, ir...Dovydo žvaigždėmis.
Ir viskas čia yra gerai, mes juk tolerantiški, negali juk visi taip pat galvoti ir mąstyti.
Kaip sakoma, visokių nuomonių yra, visokių ir reikia, ar ne taip, Lietuvos įstatymų „saugotojai“, Lietuvos policija?
Na, ir uoga virš torto – Creame de la creame – kai neseniai pamačiau savo bičiulio Vilniaus Universiteto filosofijos fakulteto teritorijoje darytą nuotrauką, kurioje adaptuota nacių propagandoje prieš žydus naudota karikatūra ir adaptuotos nacių vėliavos „išreiškia“ pasipiktinimą Vyriausybės vykdoma GP politika. Turiu pasiūlymą šio „meno“ ir „nuomonės“ kūrėjams bei platintojams – mielieji, nesustokite, pradėkite rašyti „Mein Kampf-2“.
Taigi, matant šitą visada noriu galvoti, ar vis dar yra Lietuvoje antisemitizmo, atsakau, – kad gal jau ne.
Tikrai ne.
Na, gal kur nors „ten kažkur, paraštėse“.
Tikrai nebėra ir kalbu visiškai be ironijos.
Ko yra – tai neišmanymo, tamsos, neišsilavinimo, beširdiškumo ir tiesiog paprasto žmogiško kvailumo.