D.Degutis. Lietuvos sportas: tikslas - ne 5, o 15 olimpinių medalių

Nuvilnijus Londono Olimpiados aistroms, netyla diskusijos apie padėtį Lietuvos sporte. Tai sveikintina. Gerai, kad drąsiai pasisako patys sportininkai, nevengdami įvardinti problemas. Iš tiesų, dabar - metas įvertinti Lietuvos sporto būklę, atsakingų organizacijų veiklą bei strategiškai formuoti sporto ateitį.

Per daugiau nei 20 diplomatinio darbo metų teko lankytis, gyventi ir dirbti įvairiose užsienio šalyse. Kadangi sportui esu neabejingas ir atidžiai seku sporto pasaulio gyvenimą bei pats aktyviai sportuoju, turėjau galimybių susipažinti su daugeliu Lietuvos ir užsienio sportininkų, trenerių, sporto specialistų. Sužinojau kaip įvairiose šalyse formuojamas valstybės požiūris į sporto plėtrą, visuomenės sveikatingumo skatinimą.

Įsitikinau, kad sporto reikšmė jau seniai pranoko vien tik sporto ribas. Pergalės, olimpiniai medaliai valstybėms suteikia didelį tarptautinį pripažinimą. Ypatingai tai aktualu mažoms šalims, kurios dažnai neturi kitų būdų išgarsėti. Tokį žinomumą, kurį dėl gauname olimpinio aukso medalio, Lietuva vargiai ar įstengtų nusipirkti net ir padedama garsiausių viešųjų ryšių agentūrų.

Lietuvą šlovingai garsina krepšininkų pergalės, jų kovos su NBA „Svajonių komanda“. Mums milžinišką reklamą darė akimirkos, kai, skambant Lietuvos vardui, į žinomiausiais JAV arenas kovoti NBA ir NHL finaluose išbėgdavo Žydrūnas Ilgauskas ar iščiuoždavo Dainius Zubrus, kai Londono žaidynių čempioniškos L. Asadauskaitės nuotraukos buvo spausdinamos „New York Times“ puslapiuose, kai kelis kartus per dieną „Eurosport“ kanalas transliavo kadrus iš auksinio Rūtos Meilutytės plaukimo ir rodė jos džiaugsmo ašaras ant garbės pakylos, kylant mūsų Trispalvei... Šiuos vaizdus matė milijardai, ir jų reikšmė Lietuvai - neįkainojama.

Naujų technologijų, akimirksnio socialinės komunikacijos laikais pasiekimai sporte tampa viena reikšmingiausių valstybių žinomumo sklaidos priemone. Sportu domisi visi: politikai, verslininkai, milijardinės sirgalių gretos. Po R. Meilutytės pergalės net tolimajame Izraelyje nuo sveikinimų lavinos netilo telefonas. Rūtą ir visą Lietuvą sveikino Izraelio parlamentarai, vyriausybės nariai, sporto specialistai ir sirgaliai. Po kitų lietuvių pergalių, medalių, po Lauros auksinio finišo pagarba ir susižavėjimas Lietuva dar labiau išaugo – „kokie jūs šaunuoliai, teturėdami 3 milijonus gyventojų sugebėjot iškovoti 5 medalius, o Izraelis su 7 milijonais - nei vieno“,- pavydžiai kalbėjo izraeliečiai . Garsus krepšinio treneris Davidas Blattas, paklaustas apie įspūdžius iš Olimpiados ir galimas Izraelio sportininkų nesėkmių priežastis, savo šalies žiniasklaidai teigė, kad krepšinio atveju Izraeliui derėtų sekti Lietuvos, kur puikiai veikia krepšinio talentų rengimo sistema, pavyzdžiu.

Šaunu, kai mus pastebi, sveikina. Bet ar tikrai 3,4 ar 5 medaliai yra mūsų galimybių riba? Ar tikrai per 20 metų viską padarėme, kad mūsų atletai, jų treneriai turėtų reikiamas sąlygas ruoštis varžyboms, siekti jose dar daugiau pergalių? Ar pažengėme įtraukdami į sportą kuo daugiau vaikų, jaunimo, plėtodami visuomenėje sveikatingumo principus, sukurdami sąlygas ne tik profesionalių sportininkų ruošimui, bet ir visų žmonių aktyvaus laisvalaikio praleidimui?

Šiandien be Londono suteiktų teigiamų emocijų yra ir nusivylimų. Išgirdome, pamatėme kokiose sąlygose tenka treniruotis mūsų geriausiems atletams. Įsitikinome, kad per 20 metų Lietuvos sporto ūkyje nebuvo pakankamos vadybos, sisteminės ir kryptingos plėtros. Supratome, kad pergales sportininkai nemaža dalimi pasiekia dėl savo ir trenerių entuziazmo, pasiaukojimo. Per 20 metų nepastatytas nei vienas naujas tarptautinius standartus atitinkantis baseinas, nei vienas lengvosios atletikos maniežas, nebuvo tinkamai plėtojamas specializuotų treniruočių bazių ar sporto mokyklų tinklas. Seni, iš sovietmečio paveldėti centrai, sporto internatai dažniausiai griuvo ir nyko arba atsidūrė privačiose, su sportu nesusijusių, asmenų rankose.

Sunku pateisinti sąlygas, kuriose auga olimpinė kanojininkų pamaina, priversta treniruotis nešildomuose, apleistuose statybininkų vagonėliuose, o spaudžiant speigams irkluoti dėka atominės elektrinės neužšąlančiame ežere. Apgailėtina, kad daugiausiai apdovanojimų Lietuvai atnešusios šiuolaikinės penkiakovės meistrai taiklumą treniruoja šaudydami į medžiuose vinimis pritvirtintus taikinius ir plaukiodami nešildomame baseine su varvančiu stogu.

Apmaudu, kad dėl apleistų baseinų plaukikai negali tobulėti Lietuvoje ir priversti siekti olimpinių aukštumų Anglijoje ar JAV. Keista, kad garsiausiam visų laikų Lietuvos atletui Virgilijui Aleknai dėl tinkamų sąlygų Lietuvoje stokos dažnai tenka treniruotis Lenkijoje arba Estijoje (beje, estai per 20 metų nesėdėjo sudėję rankų - įrengti 4 nauji lengvosios atletikos maniežai, vienas iš jų skirtas specialiai metikams, pastatyti 6 baseinai). Nesinorėtų prisiminti ir skaudaus Donatos Rimšaitės atvejo....

Tuo tarpu, kai didžiuojamės mūsų nacionaliniu prekės ženklu - krepšiniu, turėtume atminti ir įvertinti, kad be Arvydo Sabonio ir Šarūno Marčiulionio privačių investicijų įkuriant vaikų krepšinio akademijas, šiandien Lietuvoje vargu ar turėtume tokį aukštą krepšinio lygį.

Londone iškovojome 5 medalius. Tai geras rezultatas. Bet ar pakankamas? Ar negalėtų jis būti dar geresnis? Kodėl 2012 metų medalių kraitį lyginame su 1992 pasiekimais, kodėl varžomės tik su kaimynais latviais ar estais? Juk verta turėti ambicijų būti geresniais, nei buvome prieš 20 metų. Tinkamai sutvarkius šalies sporto ūkį, jo finansavimą, galėtume siekti ir 10-15 medalių. Imkim pavyzdį iš panašaus dydžio valstybių – Vengrijos, Londone iškovojusios 17 medalių, Olandijos - 20, Čekijos - 10, Danijos - 9. Lygiuokimės į jas.

Tam potencialas Lietuvoje yra. Užsienio sporto specialistai, žinantys Lietuvą, vienbalsiai pripažįsta – Lietuvoje daug talentingo jaunimo, o lietuvių genetika, darbo etika, stropumas, pareigingumas, psichologinis stabilumas sudaro puikų pagrindą ugdyti aukščiausio lygio atletus.

Dabar, užbaigus vieną olimpinį ciklą, kol geležis karšta, kol neišblėso politikų, žiniasklaidos, visuomenės dėmesys sportui svarbu deramai įvertinti esamą sporto būklę bei parengti sporto plėtros ir visuomenės sveikatingumo skatinimo strategiją bei numatyti finansavimo šaltinius.

Finansavimas neturėtų būti vien valstybės rūpestis. Būtina sąlyga - privačių lėšų pritraukimas. Sudarius atitinkamas sąlygas, įvedus mokestines lengvatas, užtikrinus sporto vadybinę kompetenciją, skaidrumą prie tokios prasmingos veiklos ženkliai prisidėtų ne tik Lietuvos verslininkai, bet ir pasiturintys užsienio lietuviai, kurie ne kartą yra deklaravę savo pasirengimą tokiai veiklai.

Vertėtų atkreipti dėmesį, kad D. Britanijos olimpinis komitetas - Britanijos olimpinė asociacija - yra finansuojama tik iš privačių šaltinių ir negauna jokių lėšų nei iš vyriausybės , nei iš loterijų. Jų pajamos – generuojamos iš privačių lėšų pritraukimo akcijų („fund raising“, angl.) ir vykdomų sportinių renginių.

Kita vertus, mažai valstybei, neturinčiai pakankamų ekonominių pajėgumų, blaškytis ir investuoti į beveik visas sporto šakas - per didelė prabanga. Tikslinga, atsižvelgiant į esamus pasiekimus, nusistovėjusias tradicijas, turimas treniruočių sąlygas apsispręsti dėl prioritetinių sporto šakų nustatymo.

Svarbi proceso dalis - trenerių ir fizinio lavinimo mokytojų rengimo reforma, pertvarkant jų ruošimo sistemą, įdiegiant pažangias, šiuolaikines metodikas, grįstas naujausiais mokslo pasiekimais.

Taip pat ypač aktualu, kad greta profesionalaus sporto plėtros, būtų deramai rūpinamasi visuomenės sveikatingumu, teikiant išskirtinį dėmesį vaikų ir jaunimo sveikos gyvensenos ir mitybos įpročių formavimui, jų įtraukimui į aktyvų laisvalaikio praleidimą bei pozityvaus socialinio užimtumo didinimui.

Visiems šiems darbams būtinas vyriausybės, visų politikų dėmesys, parama bei atitinkamos reformos sporto sistemoje, sporto organizacijose. Be šių žingsnių pažangos nebus.

Gyvendami sveikai, augindami naujas čempionų kartas, garsinsime pasaulyje Lietuvą. Laimėsime visi.