Denacifikacija istorijos šešėliuose: apie Niurnbergo proceso mastą žino nedaugelis

Antrojo pasaulinio karo metais naciai pažeidė esminius žmoniškumo principus, todėl nugalėjusios šalys ryžosi ligi šiol neregėtam žingsniui – nubausti asmenis, atsakingus už pasaulinio masto konflikto sukėlimą, Holokausto organizavimą, kitus nusikaltimus. Teismo vieta pasirinktas Niurnbergas, miestas, Trečiajame reiche tapęs hitlerinio režimo simboliu. Čia rengti didžiuliai nacių partijos suvažiavimai ir paradai. Niurnbergas tapo galios ir makabriškų idėjų demonstravimo vieta.

Nors pasaulio visuomenei geriausiai žinomas 1945–1946 m. Niurnbergo pirmasis procesas, kai buvo teisiamas Trečiojo reicho elitas (Sąjungininkams į rankas patekę partijos, ginkluotųjų pajėgų, saugumo tarnybų, diplomatijos ir ekonomikos atstovai), iš tiesų tų procesų buvo net dvylika. Jie vyko 1946–1949 metais.

Kiekvienas iš šių procesų buvo skirtas kuriai nors Trečiojo reicho politikos vykdytojų grupei: medikams, teisėjams, kariškiams, pramonininkams ir t. t. Vykdomi nusikaltimai daugelį sukrėtė ne tik savo mastais, bet ir didžiuliu organizuotumu, kiaurai persmelkusiu visas visuomenės grandis – nuo paties Adolfo Hitlerio ir įtakingiausių Trečiojo reicho figūrų iki eilinių vykdytojų. Tarsi skirtingos nacių Vokietijos institucijos, įstaigos, tarnybos veikė kaip vieningas karo ir naikinimo mechanizmas.

Ekonomika finansavo agresyvų ir grobiamąjį karą, o karas maitino ekonomiką, nacistinė ideologija numatė ištisų gyventojų grupių išnaikinimą, o šiuos juodžiausius darbus dangstė nacifikuota teisėsauga. Atviros „rasiniu požiūriu nevisaverčių asmenų“ egzekucijos ir koncentracijos stovyklų sistema, medicininiai eksperimentai su gyvais žmonėmis ir okupuotų sričių gyventojų pajungimas vergiškam darbui, ekonominis užimtų kraštų išnaudojimas ir visa apimanti teroro atmosfera – tai tik dalis nusikaltimų, kuriuos ne tik reikėjo įrodyti, nubausti kaltuosius, bet ir sudaryti vienos iš pačių žiauriausių sistemų per visą žmonijos istoriją bendrą paveikslą.

Per dvylika Niurnbergo tribunolų apklausta ir teista 180 kaltinamųjų – aukštesnio ir žemesnio rango, skirtingoms profesijoms ir tarnyboms atstovaujančių Trečiojo reicho funkcionierių. Procesai vyko slogioje atmosferoje ne tik dėl nusikaltimų barbariškumo, bet ir todėl, kad dalis kaltinamųjų teigė buvę maži varžteliai didžiulėje mašinoje, „tik vykdę įsakymus“ arba apskritai „nieko nežinoję“. Kaltintojų ir gynėjų teisme išsakyti argumentai, paskelbti nuosprendžiai sudėti į knygą „12 pamirštų Niurnbergo procesų (1946–1949), arba Neįmanoma Vokietijos denacifikacija“, kurią skaitytojams pristato leidykla „Briedis“ (iš prancūzų kalbos vertė Raimonda Baškytė). Aprašant procesą dėmesys paprastai sutelkiamas į vieną arba kelis kaltinamuosius, kurių istorijos iškalbingiausiai atskleidžia nusikalstamos veiklos mastą. Paskutiniuose skyriuose aptariamas sudėtingas Vokietijos denacifikacijos procesas, kuris dėl įvairių priežasčių taip ir liko iki galo nebaigtas. Ši knyga, nors yra apie nacių nusikaltimus, aktuali ir šiandien Rusijos vykdomos agresijos ir barbariškų nusikaltimų Ukrainoje fone.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Ar tikrai Reichui taip rūpėjo jo lakūnų gyvybė? Sprendžiant pagal skel­biamus per karą žuvusiųjų skaičius, tuo galima suabejoti: buvo numušta 116 000 lėktuvų, žuvo 155 000 lakūnų ir kitų su aviacija susijusių asmenų. 1945 m. gegužės 8 d. patyrusių lakūnų buvo likę vos keletas tūkstančių... Aukščiausias jų vadas Goeringas pasirodė esąs itin abejingas didžiuliams Liuftvafės mūšyje dėl Britanijos patirtiems nuostoliams, o vėliau ir lakūnų gyvybėms, kurios buvo prarastos kovojant su sovietais.

Vis dėlto 1941 m. vasarą įvyko pirmasis Liuftvafės atstovo Heinricho Kottenhoffo (jis buvo Oberstabsarzt, t. y. vyriausiasis generalinio štabo gydytojas), pulkininko leitenanto Weltzo ir Liuftvafės medicinos viršinin­ko, chirurgo, generolo Hippkės susitikimas. Reikėjo aptarti, kaip bus or­ganizuojami bandymai, stengiantis sumažinti 12 000–15 000 m aukštyje numuštų lakūnų mirštamumą. Miunchene veikė didelio aukščio poveikį tirianti stotis, todėl antras susitikimas tuo pačiu tikslu ten ir surengtas. Be Weltzo, dalyvavo gydytojas majoras, SS hauptšturmfiureris, įtakin­gas, tiesioginę prieigą prie Himmlerio turėjęs (nes buvo vedęs Himmle­rio sekretorę) Sigmundas Rascheris, Ruffas ir Rombergas. Weltzas buvo Ruffo ir Rombergo – Aviacijos medicinos skyriaus valdybos bei Vokietijos eksperimentinio aviacijos instituto narių – viršininkas. Kalbant apie Ras­cherį, pasibaisėtiną individą, kuris prekiavo nudirta naikinimo lageriuose nužudytų kalinių oda, – 1945 m. balandį už jo sukurto gelio „Polygal“, skatinančio kraujo krešėjimą, suklastotus ir pernelyg daug vilčių teikusius bandymų rezultatus jį nubaudė SS.

Nacių gydytojai ir be naujų eksperi­mentų puikiai žinojo, kaip pakis jų aukų sveikatos būklė: jie tik be perstojo darė elektrokardiogramas ir stebėjo nelaimingųjų konvulsijas, spazmus bei skausmo iškreiptus veidus.

Taigi, prisidengdamas Himmleriu, šis žudikų kvartetas nusprendė atlikti bandymus su Dachau koncentracijos stovyklos kaliniais. Siekiant pagerinti dideliame aukštyje numuštų lėktuvų pilotų tikimybę išgyven­ti iššokus parašiutu, buvo numatyta tirti žmogaus kūno atsparumą de­kompresijai. Šiam tikslui iš Miuncheno į Dachau pervežta SS priklausiusi barokamera. Eksperimentai prasidėjo 1942 m. vasario 22 dieną. Himm­leris žadėjo palikti gyvus kalinius savanorius, kuriems per bandymus pavyks išgyventi (šio pažado jis niekada netesėjo). „Savanorių“ sąrašas savaime atskleidžia kalinių motyvus. Dauguma jų buvo myriop nuteis­ti rusai, lenkai, žydai, nors pasitaikė ir vokiečių politikų. Iš 190 atrinktų „bandomųjų triušių“ apytikriai 75 (galbūt 80) mirė nuo dirbtinai suda­ryto dideliame aukštyje esančio atmosferos slėgio poveikio ir nuo staigių jo pokyčių, panašių į patiriamus iššokus parašiutu. Šį žuvusiųjų skaičių patvirtino bandymų liudytojas W. Neffas (jis nebuvo teisiamas). Nuo te­orinės 12 000–13 000 m aukščio ribos dažniausiai buvo atliekami keturių tipų bandymai: imituojamas lėtas leidimasis su deguonimi arba be jo ir greitas kritimas su deguonimi arba be deguonies. Išvada: 12 000–13 000 m aukštyje nemirštama, nes pasiekęs 7000 m aukštį individas atgauna sąmo­nę. Tačiau, be reikalo pratęsdami bandymų trukmę ir kartodami bandy­mus su tais pačiais žmonėmis, amoralūs nacių gydytojai galiausiai juos numarindavo. Šuolių parašiutu imitacijos virto tikrais žudymo seansais. Bet tai dar ne viskas: kai kurie sąmonės netekę kaliniai buvo skandina­mi, siekiant ištirti, kaip susidaro dujinė embolija (o ji tokiomis sąlygomis neišvengiamai susidarydavo). Tačiau nacių gydytojai ir be naujų eksperi­mentų puikiai žinojo, kaip pakis jų aukų sveikatos būklė: jie tik be perstojo darė elektrokardiogramas ir stebėjo nelaimingųjų konvulsijas, spazmus bei skausmo iškreiptus veidus.

Bandymai tęsėsi iki 1942 m. liepos. Jie buvo beprasmiai, nes nacių gy­dytojai kone tuoj pat nustatė, kad žmogus gali išgyventi iki apytikriai 12 000 m aukščio.

Teisme Ruffas ir Rombergas bandė versti kaltę Rascheriui, primin­dami, kad daugiausia mirčių sukėlusius dujinės embolijos tyrimus Ras­cheris atliko jiems nedalyvaujant. Ruffas ir Rombergas pabrėžė, kad jų atlikti bandymai nesibaigė nė vieno kalinio mirtimi ir kad visi juose daly­vavę asmenys buvo savanoriai. Bandymų seansai trukdavę ne ilgiau kaip 30 minučių. Akivaizdu, – tikino Ruffas ir Rombergas, – kad visi atlikti deguonies trūkumo poveikio tyrimai vėliau labai pravertė vokiečių lakū­nams. Rombergas tvirtino, kad veikė įsakytas Rascherio, o šis buvo visiš­kai pavaldus Himmleriui. Tad jis niekada neatlikęs bandymų neįsakytas Rascherio arba šiam nedalyvaujant. Be to, tai Rascheris atgabeno baroka­merą į Dachau. Ruffas, savo ruožtu, gynėsi tvirtindamas, kad visuomet išsamiai informuodavo aukas apie tai, kas joms gali nutikti, papasakoda­vo, kaip vyks eksperimentas, ir, siekdamas išvengti mirties, be atvangos darydavo elektrokardiogramas. Be to, – pridūrė Ruffas, – siekiant suprasti mirties priežastis, lavonai (ne jo aukų, žinoma...) būdavo skrodžiami...

Na, o Ahnenerbe’s atstovas Sieversas vertė kaltę Himmleriui bei avia­cijos valstybės sekretoriui generolui feldmaršalui Milchui, pabrėždamas faktą, kad jis pats išvyko iš Dachau dar 1942 m. gegužę. Galiausiai ėmė neigti dalyvavęs bandymuose su žmonėmis. Vis dėlto, kai Nacveilerio koncentracijos stovykloje buvo nužudyti apytikriai šimtas žydų, šis in­dividas pristatė Strasbūro universiteto anatomijos profesoriui Augustui Hirtui visą žmogaus griaučių kolekciją.