1944 m. prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, į miškus kautis su raudonaisiais okupantais ir jų vietiniais pakalikais išėjo dešimtys tūkstančių patriotiškai nusiteikusių Lietuvos gyventojų – vyrų ir moterų. Šie narsūs pogrindžio kariai, dar vadinami miško broliais arba partizanais, net beviltiškomis sąlygomis kovojo kupini idealizmo, pasiaukojimo ir šviesiausių vilčių dėl Tėvynės ateities.
Po ketverių metų okupantai vėl sugrįžo – prasidėjo ilgametis karas su „išvaduotojais“, trukęs daugiau nei dešimtmetį. Tai pasaulyje analogų neturintis pavyzdys, kai maža tauta su ginklu rankose kovojo su galingos valstybės, laimėjusios Antrąjį pasaulinį karą, milžiniška karo mašina.
1944 m. antroje pusėje Lietuvą vėl užplūdus sovietų ordoms, prasidėjo neregėtas teroras. Jauni vyrai buvo prievarta mobilizuojami ir siunčiami į Raudonąją armiją. Okupantai terorizavo ir žudė vietos gyventojus, degino ištisus kaimus.
Lietuviai, atsakydami į okupantų siautėjimą, ėmė masiškai trauktis į miškus. Tačiau tai nebuvo chaotiškas veiksmas. Tam buvo ruoštasi jau vokiečių okupacijos metais. „Karo po karo“ iniciatorius, organizatorius ir strategas buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) įkūrėjas Kazys Veverskis-Senis. Ši Lietuvos pogrindinė (miškų) kariuomenė buvo pagrindinė „karo po karo“ organizatorė ir įkvėpėja, o jos kariai – paprasti vaikinai ir merginos, dažniausiai iš Lietuvos kaimo.
Apie šiuos įvykius išsamiai kalbama leidyklos „Briedis“ pristatomoje habilituoto biomedicinos mokslų daktaro, profesoriaus Povilo Gaidelio knygoje „Lietuvos laisvės kovų pogrindinio fronto kariai“. Šiame pasakojime apie be galo niūrią, bet kartu didvyrišką mūsų šalies istoriją pateikiama tik dalies Tėvynę gynusių ir rizikuojant savo ir šeimos gyvybe aktyviai padėjusių kovojusiems su okupantais istorijos: Antano Juzakėno-Liūto, Vaclovo Voverio-Žaibo, Ninos Nausėdaitės-Rasos, Albinos Bunevičiūtės-Aušrelės ir daugelio kitų. Autorius taip pat yra išleidęs knygas „100 širdžių – ant Tėvynės laisvės kovų aukuro“ ir „Lietuvos kovos dėl laisvės. 1941–1953 m.“.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Bolševikai negalėjo pakęsti P. Plechavičiaus ir jo vadovaujamo dalinio veiksmų ir nutarė jį nužudyti. 1919 m. sausio 24 d. buvo išplatintas atsišaukimas. Tam, kas nušaus P. Plechavičių, jie pažadėjo sumokėti 300 aukso rublių. Tai sužinojęs P. Plechavičius su savo vyrais apie 1919 m. vasario 25–27 d. Sedoje užpuolė raudonarmiečių dalinį. Nukovė 15 rusų ir daug sužeidė. Tuo pat metu 15 P. Plechavičiaus karių įsiveržė į Žemalę (Mažeikių r.) ir išvaikė dvi ten buvusias raudonarmiečių kuopas.
Įdomi detalė. Likvidavus bolševizmo pavojų Žemaitijoje, P. Plechavičiui buvo iškelta byla neva už per daug žiaurų priešų naikinimą. Teisme jam kaltinimus pateikė tuometinio Seimo narė socialdemokratė L. Purelienė. Kai žodį suteikė kaltinamajam, P. Plechavičius sakė: „Gerbiamas teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte“. Kaltinamasis buvo išteisintas. Priešams jis buvo negailestingas. Užklupęs bolševiką ar bermontininką, jis klausdavo: „Kaip nori būti nušautas, stačias ar gulsčias?“
1920 m. P. Plechavičius kovojo su lenkais prie Seinų, Augustavo, taip pat prie Varėnos ir kitur. [...]
1921 m. kovo 30 d. kpt. P. Plechavičiaus vadovaujamas Ulonų pulkas su Husarų pulko orkestru Palangoje dalyvavo iškilmėse, skirtose miesto perėmimui iš Latvijos. Po iškilmių Kurhauze buvo surengti iškilmingi pietūs garbingiems svečiams. Pakvietimą gavo ir P. Plechavičius, bet jo pulko karininkai negavo. Tokiame rengėjų elgesyje jis įžvelgė Lietuvos karininkų įžeidimą. Kpt. P. Plechavičius demonstratyviai atsisakė vykti į tuos iškilmingus pietus.
1924 m. P. Plechavičius baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, 1926 m. – Generalinio štabo akademiją Prahoje.
Tarnybą Lietuvos kariuomenėje P. Plechavičius pradėjo kapitonu, o baigė generolu leitenantu. 1926 m. jis vadovavo Gruodžio 17-osios kariniam perversmui. Taip buvo užkirstas kelias bolševikų perversmui Lietuvoje. Šį perversmą buvo numatyta surengti Prezidento Kazio Griniaus 60-mečio jubiliejaus metu.
Nuo 1927 metų P. Plechavičius buvo Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas. Deja, 1929 m. vasario 13 d. dėl vidinių intrigų generolas prieš savo valią buvo išleistas į atsargą ir sugrįžo į Žemaitiją. Skuode iš nusigyvenusio vokiečio Hugo Ehlerto nusipirko vandens malūną ir, Rygoje įsigijęs modernią įrangą, įrengė šiuolaikinę įmonę. Esant vandens trūkumui, paleisdavo malkomis arba durpėmis kūrenamus garo generatorius.
Vėliau P. Plechavičius nupirko Čiutelių kaimo dvarą ir ūkį netoli Šiaulių, ten ūkininkavo. Į Skuodo malūną atvykdavo tik esant reikalui. 1938–1939 m. Skuode jo lėšomis buvo pastatytas kino teatras.
Po pirmosios sovietų okupacijos 1940 m. birželio 15 d. P. Plechavičius pasitraukė į Vokietiją, o kilus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui grįžo į Tėvynę. Rytų fronte prasidėjus Vermachto nesėkmėms (žlugus Maskvos ir Stalingrado puolimui), 1943 m. vokiečių karinė vadovybė pradėjo organizuoti nacionalinius kitų tautų dalinius. Tokie daliniai netrukus buvo sukurti Suomijoje, Danijoje, Vengrijoje, Latvijoje ir Estijoje. Vien Latvijoje buvo suformuotos dvi SS divizijos (apie 100 000 karių). Vienintelė Lietuva nesutiko siųsti vyrų į fronto mėsmalę. Dėl to vokiečių karinė vadovybė įsiuto ir griebėsi represijų: buvo uždaryti universitetai, į Štuthofo koncentracijos stovyklą ištremti žymesni inteligentijos atstovai. Darbingi jauni vyrai buvo siunčiami darbams į Vokietiją.
1943 metų pabaigoje, pasiūlius vokiečių karinei vadovybei, Lietuvos karininkai su P. Plechavičiumi priešaky sutiko organizuoti lietuvišką dalinį – Vietinę rinktinę su sąlyga, kad ji Lietuvos teritorijoje kovos su sovietų diversantais. P. Plechavičius Vietinę rinktinę įsivaizdavo kaip Lietuvos kariuomenės, kurią bolševikai sunaikino 1940 m., užuomazgą. Rinktinės kariai vilkėjo vokiškas uniformas su lietuviškais skiriamaisiais ženklais – trispalviais antsiuvais ant rankovių su užrašu „Lietuva“.
Formaliai Vietinė rinktinė buvo įkurta 1944 m. vasario 16 d. P. Plechavičius per radiją kreipėsi į Lietuvos jaunimą, kviesdamas savanorius stoti į Vietinę rinktinę. Pasisiūlė 30 000 savanorių. Su Lietuvos trispalve į rinktinę susibūrė apie 20 000 vyrų.
1944 m. balandžio 1 d. Vietinės rinktinės batalionai įžengė į Vilnių, kurį pogrindinė lenkų partizanų organizacija Armija Krajova tada laikė sudėtine Lenkijos dalimi. Dėl to su jais kilo daug karinių konfliktų.
Vermachto vadovybė bandė P. Plechavičių apgauti. Jie siekė Vietinę rinktinę panaudoti savo tikslams. P. Plechavičius jų planus perprato ir rinktinės padalinių vadams davė įsakymą nepaklusti vokiečių reikalavimams. Vietinės rinktinės karius tada jis išleido neribotų atostogų. P. Plechavičius tada sakė: „Aš geriau žūsiu, negu mane privers išduoti savo tautą“. Ištikus tokiai nesėkmei, pats fiureris Hitleris „įvertino“ Vermachto veiksmus Lietuvoje: „Kaip jie galėjo patikėti šautuvus tiems idiotams lietuviams?“ Dėl to gegužės 15 d. vokiečiai areštavo rinktinės vadovybę ir pradėjo jos dalinių likvidavimą. Gegužės 15–21 d. Vietinė rinktinė buvo panaikinta. SS pajėgos šturmavo rinktinės padalinius, o štabą su gen. P. Plechvičiumi suėmė ir išvežė į Salaspilio koncentracijos stovyklą Latvijoje. Vėliau generolą perkėlė į Dancingą, Klaipėdą, o iš ten paleido. Jis vėl pasitraukė į Vokietiją. Dar suskubo įspėti karo mokyklos Marijampolėje kariūnus, kad šie išsiskirstytų. Daugelis jų su ginklais pasislėpė miškuose, pasiryžę vokiečiams keršyti. Vėliau jie sudarė pogrindinės Lietuvos kariuomenės – laisvės kovotojų – pagrindą.
Deja, apie 300 kariūnų nespėjo pabėgti. 86 rinktinės kariai buvo sušaudyti Paneriuose. Kitus, daugiau nei 3000, okupantai aprengė vokiečių karinėmis uniformomis ir išvežė į Vokietiją darbams. Karui pasibaigus jie pasklido po pasaulį. Kariūnai: Juodkojis, Juozaitis ir Vasiliauskas, buvo apkaltinti dezertyravimu ir sušaudyti. 2004 m. Aukštuosiuose Paneriuose buvo atidengtas paminklas žuvusiems Vietinės rinktinės kariams (skulpt. Juozas Šlivinskas).
Iki 1949 metų P. Plechavičius gyveno Vakarų Vokietijoje. Dar 1944 metais kovo mėnesį sovietai Kaune bandė jį nušauti. Užduotį turėjo atlikti sovietų diversantas Hubertas Borisa. Šis agentas, eidamas į susitikimą su Vietinės rinktinės štabe dirbusiu agentu karininku Petru Voronenka, pateko į policijos pasalą ir buvo sužeistas. Paguldytas į ligoninę Zumerio pavarde iš jos pabėgo, tačiau sučiuptas gyvas nepasidavė. Kauno kalėjime H. Borisa nusižudė.
1946 m. sovietų valdžia reikalavo P. Plechavičių išduoti, bet anglai ignoravo jų „parodymus“ ir generolo neišdavė. Nepavykus jo parsigabenti legaliai, sovietų saugumas sumanė jį pagrobti ir iš Vakarų Vokietijos slaptai pargabenti į Sovietų Sąjungą. Tam tikslui jie buvo užverbavę buvusį Kauno miesto komendantą Juozą Mikuckį (agentas Tuvimas).
Pavedė jam nugirdyti generolą ir jį pagrobti. Kad ir kaip agentas besistengė, P. Plechavičius jį vis „apgerdavo“. Po išgertuvių J. Mikuckis likdavo po stalu. Po kelių tokių nepavykusių bandymų sovietai planavo prieš generolą drastiškus veiksmus, tačiau nepalankios aplinkybės jiems sukliudė šį planą įvykdyti.
Vėliau P. Plechavičius pradėjo bendradarbiauti su amerikiečių Centrine žvalgybos agentūra. Padedamas šios organizacijos, 1949 metais jis emigravo į JAV, apsistojo Čikagoje, kur gyveno jo motina, ir pradėjo dirbti plieno fabrike.
Gyvendamas Amerikoje, jis nuolatos domėjosi tautiečių veikla, kultūriniu gyvenimu ir ypač veteranų sąjungos „Romuva“ veikla. 1950–1959 metais buvo šios sąjungos valdybos pirmininkas, o vėliau garbės pirmininkas.