Graži, kultūringa, rafinuota. Tikra karalienė, gebanti pelnyti įtakingųjų pagarbą ir paliesti paprastų žmonių širdis. Ant vienos rankos pirštų suskaičiuotume moteris, kurias vienareikšmiškai galėtume vadinti stiliaus ikonomis, tokias, dėl kurių nekyla ginčų, o sutampa nuomonės. Viena tokių – Jackie. Kelianti susižavėjimą, norą sekti jos pavyzdžiu, niekada nepamiršta. Ji gyveno XX a. ir istorijoje paliko protingos, ryžtingos, taktiškos ir nepaprastą charizmą turinčios moters įvaizdį. Jackie buvo diskretiška, bet gundanti, o likimas jai nepagailėjo turtų, sėkmės, visuomenės dėmesio ir sielvarto. Ji buvo trapi ir jautri, gavusi pakelti sunkius gyvenimo išbandymus. Ji buvo drovi ir santūri, pasmerkta amžinai būti dėmesio centre, todėl visada elegantiška ir graži, draugiškai besišypsanti į kiekvieno fotoaparato objektyvą. Išliko tūkstančiai Jackie nuotraukų, tačiau kartu – ir jos vidinis paslaptingumas, sielos laisvė. Jackie realybė niekada nebuvo tokia, kaip atrodė. Nuo pat vaikystės ji apžaisdavo tikrovę pagal savo vaizduotę. Jacqueline‘a Lee Bouvier augo idealizuodama žavų kvaištelėjusį tėvą, kuris jai įskiepijo žavaus, elegantiško, santūraus moteriškumo sampratą. O motina ją nuolat mokė: „Brangioji, sutiktam vyrui negali pasirodyti protingesnė už jį, nes jį atbaidysi.“
To meto mergaitės buvo auklėjamos siekti sėkmingos santuokos ir tapti tobulomis žmonomis, bet toks moteriškumo modelis buvo tolimas ambicingajai Jackie, kuri nuo mažumės tiksliai žinojo, ko nori ir kaip to pasiekti. Pirmąjį žingsnį svajonės link ji žengė būdama aštuoniolikos – persikėlė per Atlantą ir išvyko studijuoti į Paryžių. Grįžo žavinga, netradicinio grožio mergina, kuriai buvo sunku atsispirti. Jai nestigo tvirtumo, charizmos ir gero skonio, be to, ji puikiai išmanė, kaip veikia žiniasklaida – to buvo išmokusi dirbdama fotožurnaliste dienraštyje „Washington Times-Herald“.
Šis grakštumo ir gyvybingumo užtaisas puikiai galėjo prisiderinti prie Johno Fitzgeraldo Kennedy‘žio komplikuoto charakterio, ji vienintelė tiko į būsimojo Amerikos prezidento kompanjones. Pirmųjų ponių istorijos skirstomos į prieš ir po. Jacqueline‘os istorijos lūžio data – 1961 m. sausio 20 d. Tą dieną ji kartu su vyru pirmąkart įžengė į Baltuosius rūmus. Nuo tos akimirkos viskas pasikeitė. Su jais užgimė posakis „įtakingųjų pora“. Niekam kitam nepavyko taip kerinčiai atrodyti, būti patraukliems televizijos ekrane ir sužavėti visą pasaulį...
Prabėgus dešimtmečiams, tokios ikoniškos ir kartu tokios šiuolaikiškos asmenybės kaip Jackie legenda ir toliau skleidžia magiją, įkvepia ne tik dizainerius ir aktores, bet ir daugelį iš mūsų. Taigi leidykla „Briedis“ pristato gausiai iliustruotą biografinę nuotraukų knygą „Jackie. Jacqueline‘os Kennedy gyvenimo, meilės ir stiliaus istorija“.
Knygą iš anglų kalbos vertė Ieva Driukienė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Svajonės sudūžta (1963–1968)
1963 m. lapkričio 22 d. Dalase – juoda diena, žiauriai užbaigusi Kennedy’ių erą. Nepamirštamos aštuonios sekundės šokiravo pasaulį ir sudaužė Jackie širdį, o J. F. Kennedy’į pavertė legenda.
To meto žmonės galėjo tiksliai atsakyti į klausimą, „kur tu buvai, kai nušovė JFK?“ To meto žmonės puikiai prisimena kiekvieną tų tragiškų, istoriją pakeitusių aštuonių sekundžių detalę.
Tačiau lemtingieji 1963-ieji, blogiausi Kennedy’ių metai, prasidėjo kuo puikiausiai ir niekas neprognozavo tokių tragedijų, kurios taip smarkiai pakeitė Jackie gyvenimą. Tų metų pradžioje ji pasijuto nėščia ir beveik visiškai pasitraukė iš viešumos. Nors ji daug ilsėjosi, sūnelis Patrickas gimė smarkiai per anksti. Vaikeliui stengiantis išgyventi deguonies kameroje, Jackas, apsivilkęs chirurgo chalatą, visą naktį praleido ligoninėje kartu su žmona.
Kai prieš septynerius metus mirė jų pirmoji duktė, jo nebuvo šalia, o šį kartą jis pats guodė žmoną, kai atėjo žinia, kad kūdikis neišgyveno. Jackie susirgo gilia depresija, bet galiausiai priėmė kvietimą iš sesers paplaukioti Viduržemio jūroje ir užsimiršti. Jiedvi kvietė žinomas graikų laivų savininkas Aristotle’is Onassis, kurį bulvarinė žiniasklaida vadino Lee meilužiu. Vos jachta „Christina“ išplaukė, žiniasklaida tuoj pat pratrūko komentarais ir Jackie patyrė pirmą asmeninį skandalą.
A. Onassis turėjo kelis nagrinėjamus teisminius ginčus su JAV administracija, buvo neseniai išsiskyręs su pirmąja žmona ir sklandė kalbos, kad pirmajai poniai kėlė audringus vakarėlius. Baltuosius rūmus užplūdo laiškai, smerkiantys gedulą išgyvenančios motinos atostogas užsienyje, laisvo elgesio vyro jachtoje. Iš tikrųjų seserys didžiąją laiko dalį leido vienos, norėdamos vienumoje apgailėti mirusį vaikelį, o A. Onassis laikėsi nuošalyje, užtikrindamas Jackie tiek ramybės, kiek galėjo suteikti jo turtai ir dosnumas. Tačiau kai pasirodė nuotraukos, kur jie visi lanko archeologinius objektus Stambule ir Izmyre, J. F. Kennedy’is pareikalavo, kad žmona grįžtų namo. Amerikos piliečiams tos nuotraukos atrodė prasilenkiančios su pirmosios ponios valstybinėmis pareigomis, o ji puikiai suprato, kad tokiu savo elgesiu pridarys Jackui daug bėdų. Vėliau Jackie pripažino: „Labai liūdėjau dėl sūnaus mirties ir buvau išvykusi ilgiau, nei derėjo.“
Vos tik ji grįžo į Vašingtoną, kad išpirktų kaltę, Jackas ją pakvietė su oficialiu vizitu vykti į Teksasą, lydint viceprezidentui Lyndonui Johnsonui ir jo žmonai. Jackie nedvejodama sutiko, suprasdama, kad tai – jos pareiga. Šis vizitas buvo svarbus pasitikrinimas prieš 1964 m. rinkimų kampaniją. Kennedy’ius lydėję asmenys smalsavo, ar amerikiečiai priims Jackie po paskutinių įvykių. Vos ji žengė iš „Air Force One“ San Antonijuje, visos abejonės išsisklaidė.
Kita diena, lapkričio 22-oji, buvo giedra ir vėjuota. Pora įlipo į tamsiai mėlyną kabrioletą „Lincoln Continental“, kad galėtų šypsotis ir mojuoti miniai. „Nenoriu mašinos su stogu, nes teksasiečiams reikia parodyti, kokia Jackie gražuolė“, – sakė Kennedy’is. Jis paprašė, kad žmona nusiimtų akinius nuo saulės ir visi galėtų matyti jos veidą. „Brangioji, tai dėl tavęs jie susirinko“, – sakė Jackas. Apsivilkusi elegantišku rožiniu kostiumėliu, Jackie sėdėjo automobilyje šalia vyro, kai staiga pasigirdo šūviai, mirtinai sužeidę prezidentą į galvą. Nukentėjo jis, bet žymiausios šios tragedijos nuotraukos vaizduoja Jackie, persisvėrusią per mašiną (kad pagelbėtų slaptosios tarnybos agentui įlipti ir padėti JFK). Jos rožinis kostiumėlis mėlynais atvartais tapo žymiausiu apdaru Amerikos istorijoje. Tai buvo „Chanel“ modelis iš buklė, specialiai pasiūtas pirmajai poniai Manhatano butike „Chez Ninon“ pagal Paryžiaus mados namų licenciją.
Stebint išsigandusiai miniai, ant Jackie sijono užtiško kraujo. Šios tragiškos akimirkos buvo įamžintos, sakytum, atsitiktinumo dėka – jas mėgėjiškai nufilmavo siuvėjas Abrahamas Zapruderis. Vadinamasis „Zapruderio filmas“, 26 nebylios sekundės, užfiksavo amžiaus nusikaltimą ir tapo pačiu žymiausiu bei labiausiai tyrinėtu mėgėjišku filmu per visą istoriją. Vienas iš graudžiausių kadrų – desperatiškos Jackie pastangos uždengti ką tik pašautą vyrą savo kūnu. Visą laiką, kol automobilis vyko iki Parklando memorialinės ligoninės, Jackie laikė vyrą glėbyje.
Po šešių minučių automobilis sustojo prie skubiosios pagalbos įėjimo. Kai slaugė priėjo kilstelti Jacko galvą, Jackie ją atstūmė – viską norėjo daryti pati. Ji bėgo šalia neštuvų suspaudusi Jackui ranką, kol gydytojai perkėlė jį į operacinę. Ji vis dar laikė suspaudusi jo ranką, kai jie pranešė, kad nieko nebegalima padaryti. Jackie stengėsi nusiimti vestuvinį žiedą, kad galėtų užmauti jį vyrui, bet jos baltos odinės pirštinės buvo taip permirkusios krauju, kad prireikė policininko pagalbos jas nutraukti.
Po kelių valandų į „Air Force One“ buvo įkeltas karstas. Ten pat prieš pakylant prisiekė naujasis prezidentas Lyndonas Johnsonas. Kai Jackie įlipo, savo kabinoje rado švarią suknelę persirengti, tačiau tik nusišluostė veidą, o nusivilkti kruviną kostiumėlį atsisakė: „Noriu, kad visi matytų, ką jie padarė Jackui.“ Ji sukrėsta stebėjo, kaip ankštoje prezidento kabinoje buvo prisaikdintas L. Johnsonas, paskui visą skrydį prasėdėjo prie karsto. Visas pasaulis stebėjo, kaip ji išlipo iš „Air Force One“ įsikibusi į parankę svainiui Bobby’iui. Šis atrodė niūrus ir prislėgtas.
Jackie pageidavo tokios laidotuvių ceremonijos, kokia buvo surengta Abrahamui Lincolnui. Kai Karinio jūrų laivyno orkestras užgrojo „Laidotuvių maršą“ iš Beethoveno „Trečiosios simfonijos“, ji susikibo rankomis su vaikais, šešiamete Caroline’a ir mažuoju Johnu jaunesniuoju. Šiam tądien kaip tik suėjo treji. Jis visus sugraudino iškeldamas ranką prie kaktos ir mėgindamas kariškai pagerbti mirusį tėvą. Gyventojai, norėję prieiti prie karsto, pastatyto Kapitolijaus rotondoje, ir atiduoti paskutinę pagarbą prezidentui, išsirikiavo į ilgesnę nei penkių kilometrų eilę. Jackie pareiškė, kad ji ceremonijos metu paskui karstą eis pėsčiomis, ir dauguma užsienio šalių vadovų ėjo kartu su ja, nepaisydami naujų pasikėsinimų pavojaus.
Tą žvarbią lapkričio dieną naujasis prezidentas Lyndonas Johnsonas, SSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Anastasas Mikojanas, princas Filipas, Charles’is de Gaulle’is ir kiti devyniasdešimt dviejų valstybių vadovai kartu su našle pėsčiomis lydėjo karstą per šešis kvartalus iki katedros. Didingą procesiją lydėjo kurtinama tyla, buvo girdėti tik kariški būgnai ir žirgų kanopų kaukšėjimas. Apeigos vyko Šv. Mato katedroje. Ten Jackie atsiklaupė ir pabučiavo vyro karstą gaubusią Amerikos vėliavą.
Vėliau prezidentas buvo palaidotas Arlingtono nacionalinėse kapinėse.
Praėjus savaitei po laidotuvių, Jackie susisiekė su „Life“ žurnalistu ir būsimuoju Pulitzerio premijos laureatu Theodore’u H. White’u ir pasiūlė jam išskirtinį interviu. Suvokdama, kokią galią turi žiniasklaida ir jos pačios charizma, Jackie žurnalistą savo pusėn patraukė nutiesusi paralelę tarp JFK prezidentavimo ir mitinės karaliaus Artūro Kameloto pilies. Ji T. H. White’ui pasakojo, kad J. F. Kennedy’is naktimis mėgo klausytis seno patefono muzikos. Jo mėgstamiausia buvo Richardo Burtono daina iš Brodvėjaus miuziklo „Kamelotas“.
Pasak Jackie, Johnas ypač mėgo vieną eilutę: „Don’t let it be forgot, that once there was a spot, for one brief shining moment that was known as Camelot“ („Neleiskite užmiršti, kad kadaise, vieną trumpą, šviesią akimirką, buvo tokia vieta pavadinimu Kamelotas“). Straipsnis buvo paskelbtas 1963 m. gruodžio 6 d., nespėjus nuslūgti emocijų bangai po įvykių Dalase, ir tūkstantis Kennedy’io prezidentavimo dienų tapo legendinės.
Jackie stengėsi gyventi toliau, tačiau bemiegės ir vienišos naktys, atrodė, tęsis amžinai. Dėl vyro nužudymo ji išgyveno labai stiprų šoką ir joks degtinės kiekis negalėjo sugrąžinti buvusios ramybės.
Vieną vakarą Niujorko baleto teatre, kai su fotografu Cecilu Beatonu stebėjo choreografo George’o Balanchine’o pasirodymą, spektaklyje pagal scenarijų nuskambėjo du šūviai. To pakako, kad ji tuoj pat pašoktų ant kojų, pasiruošusi bėgti.
Jos gyvenimas pasikeitė amžiams. Gruodžio pradžioje Jackie turėjo palikti Baltuosius rūmus. Tai buvo skausmingas žingsnis ne tik dėl siaubingų aplinkybių, bet ir dėl to, kad ji buvo smarkiai prisirišusi prie šios rezidencijos, jos šlovei skyrusi tiek energijos. Savo ranka ji užrašė žodžius, kurie paskui liko pritvirtinti Lincolno miegamajame: „Šiame kambaryje dvejus metus, dešimt mėnesių ir dvi dienas, kol buvo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu, gyveno Johnas Fitzgeraldas Kennedy’is su žmona Jacqueline’a.“ Po vienuolikos dienų ji visam laikui paliko Kamelotą.
Iš pradžių Jackie persikėlė į mūrinį namą Džordžtaune, paprašiusi įrengti vaikų kambarius lygiai taip pat, kaip Baltuosiuose rūmuose. Pirmiausia rūpinosi vaikais, tačiau atgauti įprastą gyvenimo tėkmę buvo nelengva. Šaligatvį okupavo žurnalistai ir smalsuoliai, besistengiantys pro langus pamatyti, kaip gyvena našlė su vaikais. Priešais namo duris nuolat važinėjo mašinos ir netgi keli autobusai. „Dabar privalau imtis tik vieno: apsaugoti savo vaikus. Jie turi turėti galimybę augti be nuolatinio priminimo apie tėvo nužudymą“, – pasakė ji, nusprendusi išvykti iš Vašingtono ir pradėti naują gyvenimą Niujorke, toli nuo sunkių prisiminimų ir smalsių akių. Ji tenorėjo ramiai pasivaikščioti mieste, sėsti į taksi ir užsiimti visais kitais dalykais, kokiais užsiima motinos su mažais vaikais. Tad persikėlė į apartamentus Penktosios aveniu 1040 namo penkioliktame aukšte.
Butas, kurį Jackie vadino „dešimt keturiasdešimt“, buvo įrengtas pagal jos skonį: namus puošė Liudviko XVI stalas, ant kurio 1963 m. J. F. Kennedy’is pasirašė Sutartį dėl branduolinių bandymų uždraudimo, XVII a. paveikslų su gyvūnais kolekcija, keletas miniatiūrų su indėnais ir šimtai knygų. Caroline’ą ir Johną Jackie pirmiausia nusivedė į Centrinį parką, kur, regis, niekas jų neatpažino. Nuo tos akimirkos gyvenimas pamažu vėl atgavo spalvas, o Jackie – šypseną. Savaitgaliais ji mėgo jodinėti žirgais Naujojo Džersio klubuose ir ištisas dienas žaisdavo su vaikais Kennedy’ių šeimos sodyboje Hajanisporte, o žiemą veždavosi juos slidinėti į Kolorado valstijos Aspeno arba Šveicarijos Gštado trasas.
Norėdama pabėgti nuo prisiminimų ir realybės, Jackie nuolat keliavo. Ji skrido į Argentiną praleisti Velykų atostogų rančose, lankėsi Andalūzijoje pas Monako kunigaikštį Rainer ir kunigaikštienę Grace’ę, ilgai atostogavo Havajuose, kur žygiavo tarp ugnikalnių, o naktimis stovyklavo po žvaigždėmis – Caroline’a ir Johnas buvo sužavėti. Ji kartais pasirodydavo laikraščių nuotraukose, kai fotografai užfiksuodavo ją einančią gatve arba vakarėliuose skirtingų vyrų glėbyje.
Ypač sensacinga buvo jos daug kalbų sukėlusi kelionė į Kambodžą su neseniai našliu tapusiu Davidu Ormsby-Gore’u, kuris prezidentaujant J. F. Kennedy’iui buvo Didžiosios Britanijos ambasadoriumi. Pasigirdo kalbų ir apie naujas sužadėtuves. Tačiau iš tikrųjų tos akimirkos buvo reikalingos Jackie atitrūkti nuo kasdienybės, šioks toks prasiblaškymas, taip reikalingos pertraukos, kurios palengvintų nepaliaujamas kančias. Buvusio prezidento pagerbimo renginiai, šventės ir laikraščių antraštės ištisai primindavo jai apie tragediją, todėl Jackie nuolat gyveno tarp ryžto pamiršti tuos įvykius ir pareigos juos prisiminti. Tai buvo sutvardomas, bet triuškinantis sielvartas, kurį vėl teko išgyventi po ketverių su puse metų, kai buvo nužudytas ir jos svainis Bobby’is.
