D.Marcinkevičienė. Šeimos „aukso amžius“ – šiais laikais?

Lietuvoje daugelis šeimą įsivaizduoja ir norėtų matyti kitokią. Vieniems ji – pernelyg nestabili („skyrybų skaičius auga“), kitiems – praradusi atsakingumą („gyvenančių ne registruotoje santuokų skaičius didėja“), tretiems – sumaterialėjusi („gimdo ir augina vieną vaiką“, „vaikus palieka ir ieško geresnio gyvenimo Airijoje“), ketvirtiems – nepuoselėjanti ryšių tarp kartų, penktiems – smurtaujanti („fizinį ir psichologinį smurtą šeimoje nuolat patiria daug moterų ir vaikų“). Tačiau kada, kokiu istoriniu laikotarpiu, šeima Lietuvoje išgyveno „aukso amžių“? Atrodo, kad negalėtume nurodyti tokios epochos. Nes jos nebuvo.

XIX amžiaus tradicinė lietuvių šeima arba sovietmetis kūrė savas santuokinio gyvenimo normas, kurios vargiai ar gali padėti spręsti modernaus žmogaus problemas. Ieškodami pozityvių lietuvių šeimyninių santykių pavyzdžių istorijoje šią kelionę laike tikriausiai baigtume dabartyje.

Šiandien vienas pagrindinių argumentų, skatinančių atsigręžti į tradicinę XIX amžiaus lietuvių šeimą yra įsitikinimas, kad anuomet santuokos buvo tvirtos ir stabilios. Tas tiesa. Katalikų santuokos sudarymo normos Lietuvoje buvo priimtos visuotiniame bažnyčios Tridento susirinkime 1562 m. ir iš esmės nepakito iki 1940 m., kai sovietų valdžia įvedė civilinę metrikaciją. Tai reiškė, kad beveik penkis šimtus metų katalikų santuokos Lietuvoje buvo sudaromos tik bažnyčioje ir negalėjo būti išardomos. Tad oficialiai santuokos buvo stabilios. Tačiau ar jos tokios buvo iš tiesų?

Duomenų iš ankstesnių amžių neturime, tačiau mano pačios XIX a.-XX a. pr. tyrimai liudija, kad kaip reakcija į katalikų bažnyčios kanonus, susidėjusių šeimų skaičius Lietuvoje nuolat augo, o aplinkiniai žmonės jas traktavo kaip oficialiai įteisintas. Katalikų bažnyčios dvasinis teismas buvo priverstas nuolat spręsti taip vadinamas bylas “apie ištvirkusį gyvenimo būdą,” kurių atsakovai buvo poros, gyvenančios neregistruotoje santuokoje penkis, dešimt ar daugiau metų ir augino vaikų. Pasak tarpukario teisininkės Liudos Purėnienės, 1939 m. tokių šeimų, be Klaipėdos krašto, galėjo būti apie 30,000. Tad Lietuvoje turime gilias susidėjusių šeimų gyvavimo tradicijas, kurių egzistavimas jei ir nebuvo priimtinas kaip norma, tikrai nešokiravo visuomenes.

Niekas neginčija, kad viena didžiausių problemų šiandien yra mažėjantis gimstamumas. Tačiau vaikų skaičius tarpukario Lietuvos šeimoje taip pat buvo linkęs mažėti. Kiek didesnis jis buvo valstiečių ir miesto darbininkų šeimose (vidutiniškai 5,2 - 3,2 vaiko šeimai), ir mažesnis (2,6 - 3,4 vaiko šeimai) tarnautojų šeimose. Kai 1944 m. sovietai priėmė įstatymą apie finansinę paramą motinoms su 4 ir daugiau vaikų bei vienišoms motinoms, vykdę įstatymą sunkiai rasdavo tiek vienišų, tiek daugiavaikių motinų.

Ar šiandien vis mažiau padedame savo seniems tėvams ir nerodome jiems pagarbos, kurią turėjo mūsų seneliai ir proseneliai? Tačiau ir tradicinėje lietuvių šeimoje jos narių tarpusavio santykiai neretai buvo apibrėžiami sutartimi, kurioje suaugę vaikai įsipareigodavo duoti tėvams išimtinę ir iš esmės jų santykiai tuo ir buvo apibrėžti.

1870 m. valstiečių Bubelių namų sutartyje dukra Bronislava, prieš perimdama tėvų ūkį, įsipareigojo prižiūrėti bei remontuoti ūkio pastatus, apdirbti laukus, išlaikyti seserį iki jai ištekant, o tėvus iki jų mirties ir kasmet mokėti jiems išimtinę: 15 pūrų kviečių ir avižų, 12 pūrų miežių, 20 pūrų bulvių, 1 pūrą žirnių, 7 gorčius druskos, 4 žąsis, 1 kiaulę, 2 avis, dviejų karvių pieną, keturių avių vilnas, kasmet pasėti tėvams po pusę pūro linų ir duoti darže užaugintų daržovių. Be to kasmet duoti tėvams po 10 sidabro rublių grynais, prižiūrėti juos ir, jei reikės, pakinkyti kelionei arklį.

Neatrodo, kad mažas gimstamumas, oficialiai neregistruotos šeimos ir kartų nesolidarumas atsirado drauge su Lietuvos atsivėrimu pasauliui po 1990-ųjų. Šios ir panašios lietuvių šeimos gyvenimo tradicijos skaičiuoja ne dešimtmečius, bet šimtmečius.

Šiandieninėje Lietuvos šeimoje galima išskirti bruožų, kurių nerastume jokiame ankstesniame Lietuvos istorijos laikotarpyje ir kurie formavosi būtent po Lietuvos nepriklausomybės 1990-aisiais. Iš esmės tik pastaraisiais dešimtmečiais klostosi santuokos ir partnerystės, paremtos emociniais ir psichologiniais motyvais, o ne nulemtos ekonominių, giminės (XIX a.tradicinė šeima) išskaičiavimų, įvairių administracinių ir ideologinių suvaržymų (sovietinė šeima).

Šiandien, o ne įsivaizduojamame istoriniame aukso amžiuje, vyrai noriai tampa atsakingais ne tik už materialinį vaiko išlaikymą, bet už kasdienę jo priežiūrą ir auklėjimą. Kiek daug atrastume sovietmečio nuotraukų ir pasakojimų apie drauge su visa šeima praleistus laisvalaikį, savaitgalius ir keliones? Kiek daug XIX amžiaus liudijimų pateiktume apie vyrus, susirūpinusius „bendrauti ir palaikyti nepaprastai glaudžius ryšius su vaikais“ ir žinančius kuo gyvena jų žmonos? Ir kiek daug istorijoje rastume moterų, suvokiančių, kad vyras nėra tik priemonė šeimai išlaikyti, bet gali būti ir žmonos draugu?

Šiandieninei Lietuvos šeimai tenka susidurti su problemomis, kurių daugumos neišvengia ir likusio pasaulio mamos ir tėčiai, vyrai ir žmonos. Tačiau sprendžiant tas problemas neverta ilgesingai gręžtis į praeitį. Išeities taškas yra šiandiena. Ir šeimai ji nėra tokia bloga, kaip kartais atrodo.