Kol kitose šalyse į šiuos klausimus ieškoma mokslinių atsakymų, kalbos tiriamos, analizuojamos, Lietuvoje valstybė išlaiko institucijas, kurių vadovai remiasi ne kalbotyra, o sovietiniais serialais, bei leidžia vadovėlius, pagal kuriuos net Maironis neišmanė lietuvių kalbos.
Kalbos reketavimo schema
Jeigu pas verslininką ateina neaiškūs tipai ir prašo susimokėti už apsaugą, tai yra reketas. Jeigu krūva tipų prašo susimokėti už kalbos apsaugą neaišku nuo ko, tai vadinama lietuvių kalbos politika.
Tokia kalbos politika niekuo nesiskiria nuo Šiaurės Korėjos šukuosenų politikos, pagal kurią privaloma rinktis vieną iš 28 šukuosenų.
Kaip VLKK priima nutarimus, galite pažiūrėti dokumentiniame Vytauto Oškinio filme „Komisija“. Jame 12 komisijos narių balsuodami sprendžia, kaip visi turės kirčiuoti prezidento Gitano Nausėdos pavardę. Galėtų atsirasti nauja bausmė – pavardės nukirčiavimas.
Noriu pabrėžti: 12 niekieno neprižiūrimų komisijos narių, pagal savo asmeninę nuomonę, balsavimo būdu gali nubalsuoti, kaip kalbės visa Lietuva.
Po šio filmo man kilo daug klausimų. Kodėl tik prezidento pavardė perkirčiuojama? Gal reikėtų ir Eurovizijos dalyvių arba laimėjusių sportininkų pavardes perkirčiuoti? Kaunas kitais metais bus Europos kultūros sostinė, naujas kirtis ir čia nepamaišytų.
Dabartinis VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis 2020 m. rugsėjo 8 d. skaitydamas paskaitą Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje pasakė: „Aš nežinau, ar tai yra tiesa, bet sako, kad moterys gimdydamos šaukia savo gimtąja kalba. Ir kai nori nustatyti šnipė ar ne šnipė, jeigu tokia situacija susidaro. Tai ateina paklausyti, kokia ji kalba šauks.“
Vėliau išsiaiškinau, kad tai scena iš Sovietinio serialo apie šnipus „17 pavasario akimirkų“.
Institucijai, kuri atsakinga už visos šalies kalbą, vadovauja žmogus, kuris sovietinio filmo scenarijų pasakoja lyg mokslinius faktus. Maladec bičas.
„Neva kalbos norminimo ir planavimo darbą atliekančių institucijų nėra niekur kitur pasaulyje. Tačiau taip teigti gali tik tas, kuris nepasigilino, kaip savo nacionalines kalbas prižiūri, grynina, tyrinėja ir jų raidos kelią numato kitos šalys“, – vartosi VLKK pirmininkas. Iš tiesų yra visiškai priešingai, pats Antanaitis yra nepasidomėjęs kitų šalių praktika, o jo institucija nesiremia jokiais tyrimais. Užėjus į VLKK skiltį „Tyrimai ir analizės“ trečius metus kabo „rengiama“.
VDU atliktas tyrimas parodė, kad: „priešingai nei tikėtasi, nustatyta, jog anglų kalbos svetimžodžiai sudaro tik 0,33 proc. tarp visų analizuotų žodžių“. Tačiau kaip sako vierchai – tyrimas be panetkių ne tyrimas.
Reketo aukos
Reketo aukos yra visa Lietuva. VLKK uždraudus žodį reiškia, kad mokiniai jį pavartoję gauna prastą įvertinimą, tuo žodžiu nebegalima vadinti įmonių, jo negalima vartoti reklaminėse iškabose, TV laidų vedėjai gauna skundus, o žurnalistai žodį turi rašyti kursyvu. Pavartojus – galite sulaukti laiško iš VKI.
Žodis „žingeidus“ yra uždraustas be jokio paaiškinimo.
Taigi, jei jūs užrašote ant savo parduotuvės vitrinos – „žingeidus“, VKI turi teisę jums surašyti skundą už neteiktiną viešąjį užrašą ir net nubausti.
2020 m. balandžio 9 d. VLKK priėmė nutarimą, pagal kurį viešieji užrašai yra: „rašytinė informacija, esanti viešojoje erdvėje ir (arba) skirta visuomenei informuoti.“ OK, tai teoriškai, jei tatuiruotas žmogus stovi viešumoje, jo tatuiruotės yra viešas užrašas. Kadangi VLKK reikalauja, jog šalia kiekvieno užrašo užsienio kalba būtų lietuviškas vertimas, tatuiruotės taip pat turėtų būti su vertimais.
Skamba absurdiškai, tačiau dabartinis kalbos inspekcijos vadovas Audrius Valotka savo tekste kaip pavyzdį pateikia privačioje teritorijoje pakabintą užrašą „Čia ne šunų tuoletas“ ir po nuotrauka priduria: „Nustatome pažeidimo rūšį – netaisyklinga rašyba.“
Sekant VLKK ir VKI veiklą susidaro įspūdis, kad Lietuvoje neegzistuoja kalbinės mažumos, apie jų integraciją net neverta kalbėti. O juk Vilniaus pašonėje turime unikalią tuteišių kalbą, kuriai tikrai kyla pavojus išnykti. Unikali yra ne tik kalba, bet ir tų žmonių lietuviška tartis! Net Lietuvos lenkų kalba yra unikali, nes tai yra Lietuvos, o ne kokios kitos šalies lenkų kalba.
Bet, kalbinių mažumų mylėtojai, geriau sėdėkite tyliai. Kitu atveju, jums bus kaip karaimams. Apie kuriuos vadovas Valotka sako: „Juk taip nutiko karaimams, kuriuos taip gerbiame ir mylime ir dėl kurių kalbos sparčios mirties mums nei šilta, nei šalta.“
Tarmių reketas
Reketininkė Aldona Paulauskienė sako: „Niekas niekada nėra draudęs kalbėti tarmiškai“. Tačiau patikrinus kalbos inspekcijos veiklos ataskaitas galima rasti atvejų, kai pažeidimai fiksuojami už tarmišką kirčiavimą, net tik TV laidų vedėjams(oms), bet ir aktoriams(ėms) ant teatro scenos.
Toliau sekant Aldonos logika, kur ji sako kad mokyklose vartotina tik bendrinė kalba, išeina, kad Jono Basanavičiaus dienoraščiai nėra tinkami mokyklai. Pateikiu kelis pavyzdžius, kaip signataras „darkė“ lietuvių kalbą:
„Mano tėvas Juras, nors prastas ūkininkas ir tik skaityti, biskelį mokėjo.“;
„Ją galima buvo tuomet priskirti prie gražiausių, interesingiausių Pragos merginų.“;
„Liūdnumas ir nusiminimas mane visą apėmė, nuo kurių aš ilgai, labai ilgai pasiliuosuoti negalėjau.“;
„Buvo pasirodžius smarki neuralgija toje vietoje, kur kulipka šalia nugarkaulio guli. “;
„Sutvarkyta familijos taryba nepilnamečiams velionio Vinco vaikams.“
Likimo ironija, jeigu aš norėčiau pavadinti savo įmonę UAB „interesingiausios Pragos merginos“ Kalbos inspekcija mane galėtų reketuoti kaip, kad reketavo grožio saloną „špaklius“.
Keletas pavyzdžių, kaip kalbėjo ar rašė žinomi lietuviai:
Simonas Daukantas – žemaitiškai liaudies kalba;
Martynas Mažvydas – žemaičių donininkų tarme;
Žemaitė rašė suvalkietiškai, tada susirgo alergija ir pradėjo pradėjo rašyti dzūkiškai;
Vytautas didysis greičiausiai kalbėjo rytų aukštaičių vilniškių tarme.
O Maironis, pasak kalbininkų, vėpla buvo ir nežinojo kaip teisingai kirčiuoti. Nuotrauka iš vadovėlio, kur vaikams tai paaiškinama.
Skirtumas tarp reketininko ir kalbotyrininko
Viršininkas Audrius Valotka pamatęs užrašą „Čia ne šunų tuoletas“ – fiksuoja pažeidimą. Tuo tarpu kalbotyrininkui(ei), pirmiausia kils daugybė klausimų:
Kodėl „tuoletas“, o ne „toiletas“?
Kokia šio skolinio kilmė?
Gal „tuoletas“ yra naujas žodis, reiškiantis vietas, kur žmonės nerenka šunų išmatų? Ar toks žodis kenktų lietuvių kalbai? Nekenktų. Priešingai, praturtintų, nes atsirastų dar vienas naujas žodis.
Net jeigu mokinys savo rašinyje vietoj žodžio „tualetas“ parašys „tuoletas“ tai nebus kalbos klaida. Juk rašinio veikėjas gali būti žmogus, parašęs anksčiau minėtą užrašą.
Šiuo atveju, turtingesnė lietuvių kalba bus ne to, kuris pamatęs žodį „tuoletas“ pagalvos apie gramatinę klaidą, o to, kuris gebės ne tik suprasti kalbos įvairovę, bet ir supratęs kontekstus, gebėti panaudoti abu šiuos žodžius.
Pavyzdžiui, kavinės „Keulė Rūkė“ pavadinimas yra ne klaida, o žodžių žaismas, lygiai toks pats kaip visame pasaulyje populiarios socialinės platformos „Reddit“ (nuo angliškos frazės „read it“) pavadinimas.
Tačiau vierchams kalba nerūpi, jiems svarbu gauti nalogą. A. Antanaitis, užuot atsakęs į jo institucijai keliamus klausimus, klaidina teigdamas, kad egzistuoja dvi pusės: 1. Tie gerieji kalbos saugotojai; 2. Tinginiai, norintys kalbėti bet kaip ir manantys, kad kalbos mokslas yra nereikalingas.
Kalbos mokslas yra lygiai toks pats mokslas, kaip ir medicina. Jei mokslininkai susirinkę balsuotų, kurie vaistai geri, pagal savo ideologiją ar politines pažiūras, o ne remdamiesi tyrimais ir eksperimentais, tikėtina, kad jau seniai būtume išnykę nuo kokios ligos. VLKK sprendimus priima būtent pagal savo ideologiją, o ne remdamiesi mokslu.
Dar vienas kalbos reketininkų bruožas – kartoti, kad seniau buvo geriau, nes žmonės buvo raštingesni. Irena Smetonienė sako: „Anksčiau viešai rašydavo tik raštingi, mokslus baigę žmonės, nė vienas tekstas į viešumą neišeidavo neperžiūrėtas redaktoriaus. Vieši tekstai buvo pavyzdys mokiniams, kokia turi būti rašto kalba, kokia yra mokinio siekiamybė“.
Įdomu būtų sužinoti, kada buvo tas lietuvių kalbos aukso amžius. Carinėje Rusijoje? Tarpukariu? Sovietų laikais? Laukiniais devyniasdešimtaisiais?
Reketininkai, prisidengę kalbos mokslu, mėgsta skiepyti savo panetkes. „Visada buvome mokomi (ir dabar tą daro mokytojai), kad bet ką rašydamas turi susikaupti ir rašyti taisyklingai, <...>“, dėsto profesorė Irena. Profesorė, o nežino, kad egzistuoja sąmonės srauto romanai, kurių pradininku laikomas James Joyce su „Ulisas“. Rašytojas William S. Burroughs karpydavo knygas ir tekstus dėliodavo iš atsitiktinių žodžių. Įdomu, ką jį atsakytų į legendinę rašytojo Peter De Vries frazę: „Kartais rašau blaivas ir redaguoju girtas, o kartais rašau girtas ir redaguoju blaivas.“
Kad Irenai Smetonienei rūpi ne kalba, o kad vaikai užaugtų nekūrybingais mulkiais parodo jos palaimintas konkursas „Švari kalba – švari galva“. Toks pavadinimas labiau tiktų lobotomijos paslaugoms.
Žiūri ir mato špygą
Kai Audrius Valotkos elektroniniame laiške paprašiau, kad šis kaip inspekcijos vadovas atsakytų:
Kokia nauda iš bendrinės kalbos?
Kuo ji pranašesnės už tarmes?
Kodėl žinių vedėjai turi kirčiuoti pagal bendrinės kalbos normas?
Iš jo gavau pasiūlymą kreiptis į Audrį Antanaitį. Kai atrašiau, kad nepasitikiu žmogumi, kuris sovietinių filmų scenarijus pateikia kaip mokslines žinias, Valotka pasiūlė nebūti priešais. Iš to darau prielaidą, kad Audrius Valotka saugo, bet pats nežino ką.
Esminis skirtumas tarp Valotkos, Antanaičio ir kitų sričių nekompetentingų vadovų – šie du viršininkai turi burtažodį, kuriuo maskuoja savo neišmanymą „mes saugome lietuvių kalbą“.
Kalbos inspekcija ir kalbos komisija kalbos nesaugo, jie ją reketuoja, bando įrodyti, kad įmanoma šlapintis prieš smarkų vėją ir neapsitaškyti. Neįmanoma. Jos nori kontroliuoti tai, kas skleidžiasi ir tobulėja tik esant laisvei ir įvairovei, o ne vienai teisingai nuomonei.
Esu įsitikinęs, kad bet kokie sprendimai, paremti asmeniniais išvedžiojimais, o ne mokslu, daro akivaizdžią žalą. Ko pasekoje, turime nelogiškus kompiuterinių terminų ar patiekalų vertimus, kenčia kalbos įvairovė, laidos vedėjai priversti kirčiuoti žodžius ne taip, kaip kirčiavo jų tėvai ar seneliai, o taip, kaip 12 komisijos narių balsuodami nusprendė.
Baigti norėčiau Vilniaus universiteto filologijos fakulteto studento Priegliaus Žuklio baigiamąja kalba. Tikiuosi, kad ateityje vis daugiau diplomų įteikimų vainikuos įdomios studentų ir studenčių kalbos.
Šis tekstas yra autoriaus nuomonė ir redakcijos pozicijos neatspindi.