D.Paulauskas. Apie homofobinę retoriką ir leksiką

Prasidėjus diskusijoms apie homoseksualumą ir gegužę rengiamas homoseksualų ir juos palaikančiųjų eitynes – pasipylė tūkstančiai neigiamų komentarų ir nuomonių. Į vieną koloną (paradoksas?) sustojo ir komentatoriai, ir politikai, ir neonaciai, ir dvasininkai, kuriems būdinga identiška retorika ir leksika. Tad norėtųsi įsigilinti į tam tikrus dominuojančius žodžius ir motyvus tokioje retorikoje.

Dažnai homofobiniame pasisakyme, be necenzūrės leksikos, dar rasime tokius žodžius kaip „dora“, „moralė“, „tauta“ ir „tautiškumas“. Šie žodžiai visais atvejais yra supriešinami su homoseksualumu ir apskritai su homoseksualiu žmogumi.

Taip leidžiama suprasti, o kartais ir labai artikuliuotai išsakoma, kad homoseksualas negali būti doras, negali turėti moralės ir apskritai nepriklauso (lietuvių) tautai (nuoroda į kilmės grynumą ir „švarumą“) ir yra antitautiškas (suprask, grėsmingas tautos ir valstybės priešas). Homoseksualumas būtinai eis prieš dorą, prieš vertybes, prieš religiją, prieš viską, kas dar liko „gera“ – taip suformuojamas naujas pasaulio blogybių šaltinis, kuriuo dar visai neseniai, nacizmo klestėjimo laikais, buvo kita žmonių grupė...

Tokia pozicija neišvengiamai deklaruojama ir kitkas. Homoseksualumo supriešinimas su dora ir tauta sudaro logišką prielaidą, kad tik heteroseksualas yra tautiškas, doras ir moralus, kad heteroseksualumas pats iš savęs yra dorybė. Arba, kitaip sakant, doros ir tautiškumo sąlyga pirmiausia yra heteroseksualumas, t.y. seksualinė orientacija. Kodėl primiausia?

Nes niekam neįdomu, koks yra homoseksualus žmogus – jis iškart yra „blogas“, netinkamas, nes jo orientacija yra „bloga“. Tik perėjęs seksualinės orientacijos testą (t.y. deklaravęs savo heteroseksualią orientaciją) gali tapti doras ir tautiškas. Tad norint būti doru ir „tikru“ piliečiu reikalinga heteroseksuali orientacija.

Taip seksualinė orientacija tampa žmogaus vertinimo kriterijumi ir ne tik šioje retorikoje, bet ir, pavyzdžiui, įsidarbinimo sferoje. Tad ne kas kitas, o kaip tik homofobai sureikšmina ir iškelia seksualinę orientaciją virš kitų faktorių, virš žmogiškumo ir pagal ją sprendžia – kas tinkamas, o kas ne. Homofobui svarbiausia yra seksualinė orientacija (pastebėjote, kad homofobai jaučia pareigą pasitaikius bent menkiausiai progai pasisakyti apie homoseksualumą?), nes tik per jos prizmę jis žvelgia į žmogų ir pasaulį.

Vardan to, kad į homoseksualus nukreipta neapykanta būtų kažkuo grindžiama, kad homofobija atrodytų racionali (oksimoronas), homofobai priešpastatė homoseksulumui minėtas vertybes, kurių jis neva iš principo negali turėti, nes yra „užkoduotas“ nedorybei, todėl vertas paniekos ir sunaikinimo. Tačiau ką reiškia toks supriešinimas? Kuo seksualinė orientacija kaip tokia susijusi su dora, morale, tauta, tautiškumu, patriotiškumu? Ar tai, kad žmogus yra homoseksualus, tikrai reiškia, jog jis yra ir nedoras, nemoralus, negerbiantis savo tautos? Kuo fizinės savybės susijusios su žmogaus vertybėmis?

Visiškai neaišku, kodėl lyginamos tokios tarpusavyje nekoreliuojančios kategorijos kaip seksualinė orientacija ir žmogaus būdas ar vertybės. Juk nė viena orientacija nėra pati iš savęs bloga ar gera, nė viena nelemia žmogaus būdo bruožų, tad vertinti žmogų pagal jo seksualinę orientaciją nėra nei racionalu, nei teisinga. Kiekvienas individas turi būti vertinamas atskirai, o vertinimo kriterijus turėtų būti to žmogaus elgesys, sugebėjimai, nuveikti darbai ir kt. Nėra doro ar nedoro kūno, nėra teisingos ar neteisingos seksualinės orientacijos. Yra tik mūsų egesys su kitais, kuris gali būti vertinamas tomis kategorijomis. (Tad koks jis? )

Homofobinę retoriką laikau manipuliacija. Tai manipuliacija vertybėmis ir stereotipais kaip faktais. Tie žmonės prisidengia doros ir tautos kategorijomis, iš kurių jie neva kalba, ir supriešina homoseksualumą su „teisingu“ pasauliu.

Kaip minėjau, seksualinė orientacija neturi visiškai nieko bendro su dorumu, todėl tos sąvokos vartojimas ir eskalavimas šiame kontekste yra manipuliacija, žaidimas žmonių emocijomis. Ar tikrai tie, kurie eina po „doros ir tautos“ vėliavomis, neša teigiamą žinią? O gal tai priedanga? Gal šiems žmonėms dorumas ir valstybės gerovė rūpi mažiausiai? Kodėl jiems svarbiausia supriešinti homoseksualumą ir net „išnaikinti“ jį iš visuomenės, tautos, valstybės? Ar sulig tokiu išnaikinimu ateina dorovė, o tie, kurie naikina, tampa doresni?

Homofobų naudojama retorika yra apgaulinga ir manipuliacinė, suklaidinanti begalę žmonių. Kas slepiasi po jų lozungais, po jų manipuliacijomis, galime apmąstyti kiekvienas asmeniškai. Homofobinė retorika yra ne tik pykčio retorika, bet kartu ir nežinojimo arba nesupratimo. Tik tada, kai mes reflektuosime ir kvestionuosime savo elgesį, nuomonę ir įsitikinimus, tik tada sugebėsime užduoti klausimus ir galbūt net į juos atsakyti ar sulaukti atsakymo, o ne vien kaltinti ir smerkti kitą.