Tai Jums ne koks fricas – alkanas, perkaręs vokiečių kareivis, dėvintis klaikiai primityvaus sukirpimo uniforminį sarafaną. Tai amžinai apspangęs, triaukščiais keiksmažodžiais aptekęs „darbo žmonių valstybės“ gynėjas, kuris gėrė viską, kas dega, ir vogė viską, kas blogai padėta. Kas gerai taip pat.
Tad kaip vokietės galėjo pačios nesikabinti raudoniesiems karžygiams ant kaklo ir, pamačiusios gyvą vyro idealą, susilaikyti nuo agresyvaus puolimo? Nieko stebėtina, kad dažnai dešimt ar net dvidešimt išprotėjusių ir gašlių furijų užpuldavo ir išžagindavo vieną kuklų ir geraširdį raudonarmietį.
Bet! Ne dėl pigaus išsidirbinėjimo absoliučiai viską apverčiau aukštyn kojomis. Jokiu būdu. Absurdo teatrą pasitelkiau tam, kad demaskuočiau absurdiškus Kremliaus bandymus išbalinti žagintojus, o jų aukas apkaltinti ištvirkimu, kaip tai mikliai darė Ilja Erenburgas: „Merginos įžūliai ir gašliai žvelgia į praeinančius kareivius, tarsi būtų ne biurgerių dukterys, o naktinio baro padavėjos“.
Savaime suprantama, šios „padavėjos“ mielai atsiduodavo neatremiamo žavesio raudonarmiečiui. Ypač, kai šis gražiai paprašydavo: karininkas, įrėmęs į galvą pistoletą, eilinis – automatą. Dažnai moterys aukojosi, kad kareiviai nežagintų jų dukryčių. Šie kilniai priimdavo auką, bet... nepalikdavo ir mažamečių.
Kukliausiais paskaičiavimais, raudonieji barbarai išprievartavo per du milijonus moterų. Dažnai tokiais žiauriais būdais, dėl kurių galėjo pakraupti net Pragaro kanceliarija. Žiaurumas – tipiška bolševikų elgesio norma. Štai paėmę į nelaisvę vokiečius, bolševikai dar jiems gyviems nupjaudavo lyties organus, sukišdavo į burną, išlupdavo akis.
Kuo ne Rainių žudynių braižas!? Tiesa, kai kuriuos belaisvius raudonieji draugai dėl jiems nesvetimo, nors ir labai specifinio „humanizmo“, paleisdavo, o šie bejėgiškai svirduliuodavo į savo bendražygių pusę – nuogi, kruvini, išluptomis akimis ir iškastruoti.
Toks elgesys buvo dėsningas, nes Stalinas griežtai atsisakė pasirašyti Ženevos konvenciją dėl karo belaisvių. Jis žinojo apie masiškus caro kareivių pasidavimus į nelaisvę Pirmojo pasaulinio karo metais, bijojo istorijos pasikartojimo ir tikėjo: kareivis, kuris neturi galimybės išgyventi nelaisvėje, iki mirties kausis mūšio lauke.
Sovietai taip ir kovėsi. Vokiečiai stebėdavosi, kad minios ivanų surėmę pečius žygiuodavo per jų užminuotus laukus. Šokiruotas buvo ir Dwightas Eisenhoweris, kurį maršalas Georgijus Žukovas, tas didysis mėsininkas, apšvietė taip: „Jeigu mes prieiname minų lauką, mūsų pėstininkai puola taip, tarsi minų ten nebūtų“.
Tad ko buvo galima tikėtis iš tų, su kuriais buvo elgiamasi blogiau nei su gyvuliais, vežamais į skerdyklą? Civilizuoto elgesio, bent minimalios pagarbos nugalėtiesiems? Ar, priešingai, tokio elgesio, kurį pavadinti žvėrišku, reikštų įžeisti patį nuožmiausią žvėrį?
Atnešę tikrąją – proletariato – kultūrą, amžinai girti sovietai parodė vokietėms, kad žmogui niekada nėra taip blogai, kad negalėtų būti dar blogiau. Moterys buvo prievartaujamos kaip ant konvejerio – po dvidešimt, trisdešimt kartų per naktį, per šimtą kartų per savaitę.
Prievartaujamos buvo mažametės, paauglės ir net labai garbingo amžiaus, ant mirties slenksčio esančias matronos. Dažnai moterys buvo žaginamos savo vaikų, o mažametės – brolių akivaizdoje.
Daugelis iš siaubo besiblaškančių moterų klaidingai manė, kad Dievo namai bus saugus prieglobstis. Kaip jos klydo! Išties bažnyčios tiesiog masino prievartautojus. Mergaitės, moterys ir vienuolės, netgi sergančios ir nepaeinančios, buvo žaginamos valandų valandas, kareiviai stovėdavo eilėse, o karininkai tų eilių priekyje.
Gašlių, gyvuliškų instinktų tenkinimą lydėjo sadistiškas tyčiojimasis iš bejėgiškų aukų. Priblokšti to, kaip gyvena „buržujų eksploatuojami“ vokiečiai, raudonieji niokojo jų butus, pjaustė lovas, paveikslus, sienas tepliojo išmatomis, o gamtinius poreikius atlikdavo į porceliano indus.
Tikrąją kultūrą atnešusių raudonarmiečių priešybė – Vokietijos gyventojai. Jų dvasinį skurdą rodė, o kartu neapykantą ir pasibjaurėjimą kėlė „nepadori miesčioniška“ buitis – erdvūs butai, gražūs baldai, pianinai, servizai, krakmolytos servetėlės ir... sterilūs tualetai, kurie šokiravo nugalėtojus, įpratusius prie „tortais“ gausiai dekoruotų, proletariškų tupyklų.
Ne geresni buvo ir Vokietijos kaimai. Jie nemaloniai stebino savo tvarka, tvirtais pastatais, gerais keliais, kanalizacija ir elektra, žemės ūkio technikos gausa. Ar išbadėjęs vakarykštis kolchozininkas, kurio komunistiniai įsitikinimai pavojingai susvyravo, galėjo jausti vokiečiams ką nors kitą, išskyrus neapykantą?
Raudonarmiečiai pateikė geležinius įrodymus, kad proletariato civilizacijos lobiai yra neišsenkami. Jie tarsi vienas su kitu lenktyniavo, kas daugiau sugriaus, suniokos, nužudys ir svarbiausia – išprievartaus. Šių lobių grožybes jie labai gausiai pateikdavo ne tik gyviesiems, bet ir mirusiesiems.
„Aš... mačiau dvidešimt Raudonosios Armijos vyrų, stovinčių eilėje ir laukiančių lavono mirusios moters, kuriai aiškiai buvo per šešiasdešimt ir kuri buvo prievartaujama tol, kol numirė – rašė viena pasibaisėjusi liudininkė“ – Jie šūkavo, laidė juokelius ir laukė, kol ateis jų eilė tenkintis mirusiu kūnu“ (Thomas Goodrich. Pragaro audra, Vilnius, 2018, P. 100).
Šios liudininkės parodymai, nors ir sukrečiantys, bet nėra išskirtiniai ir vieninteliai. „Kai kurie rusų kariai išdrįso niekinti netgi moterų lavonus, prieš laidotuves laikomus kapinių morge“, – pasakojo dvasininkas iš Rozenbergo (Ten pat, P. 171).
Štai kur tikrieji Stalino karžygiai – taurūs ir kilnūs, humaniški, ir sąmojingi! Tiesa, nesu tikras, ar šiuo atveju nėra geriau susilaikyti nuo ironijos. Lygiai kaip ir tuomet, kai rodoma filmuota kronika iš konclagerių, kur tranšėjose trūnija suversti lavonai, košmariškai atrodo perkarę gyvieji ir vis dar rūksta krematoriumų krosnys.
Taip ir padarysiu. Bet tai netrukdo pastebėti, kad rupūžei savo vaikas pats gražiausias, zuikienei jos zuikelis pats narsiausias, o Rusijos meškai jos vaikelis, nors ir ėdantis dar gyvą grobį, pats švelniausias ir mieliausias. Dėsninga, kad siaubingų bolševikų nusikaltimų Maskva nepripažįsta, o akivaizdžius faktus neigia.
Nesvarbu, ar tai būtų sovietų nusikaltimai žmoniškumui okupuotoje Vokietijoje, ar Sausio 13- ąją Vilniuje, Kremlius lieka ištikimas savo generalinei linijai. Jo propagandos šarmanka groja seną melodiją – siaubingos mėsmalės smagratį įsukęs budelis tampa šmeižto auka, auka – istorijos falsifikatoriumi ir perrašinėtoju.
Nesvarbu, kad Kremliaus propagandos ruporas, jau minėtas Ilja Erenburgas, ragino sovietus imtis visuotino, visiško ir galutinio sunaikinimo: „Vokiečiai nėra žmonės (...) Jei kurią dieną nenužudėte bent vieno vokiečio, jūs tuščiai praleidote tą dieną (...) Žudykite... Žudykite, Raudonosios armijos vyrai, žudykite! Nėra nekalto fašisto, nei gyvo, nei dar negimusio“.
Viešai Stalinas tokios nuomonės kratėsi, o kalbas apie tai, kad Raudonoji Armija esą žudys vokiečius ir vykdys vokiečių tautos genocidą, laikė kvailu, tuščiu melu. Kokį neapsakomą malonumą greičiausiai jautė draugas Stalinas, kvailindamas naivius Vakarus ir sekdamas jiems gražias pasakėles!
Išties, ar I. Erenburgas galėjo raginti surengti kruviną puotą vokiečiams be Stalino palaiminimo? Imtis iniciatyvos, kuri kirstųsi su generaline Partijos linija? Tokia versija tiesiog beviltiškai kvaila, lygiai kaip ir ta, kad Aleksejus Navalnas galėjo būti apnuodytas „Novičioku“ be Putino žinios ir sankcijos.
Anksčiau cituota T. Goodricho knyga, kuri remiasi kruopščiai surinkta dokumentine medžiaga ir išsamia bibliografija, nepalieka jokių abejonių, kad liguistos I. Erenburgo fantazijos virto nugalėtos Vokietijos košmaru. Juolab, kad T. Goodrichas yra objektyvus ir nešališkas.
Jis įtikinamai atskleidžia, kaip vokiečius šokiravo neprognozuojami nugalėtojų poelgiai ir kokia „prieštaringa yra rusų armija (...) Ir iš tiesų tas pats kareivis vieną akimirką galėjo žiauriai sumušti, įkąsti ir išprievartauti maldaujančią motiną, o kitą – švelniai glostyti jos kūdikį“ (Cituota knyga. P. 174).
Atiduodamas duoklę tiems doriems eiliniams ir karininkams, kurie užjautė svetimą skausmą ir įkūnijo rusų tautos sąžinę, T. Goodrichas rašo: „Nors nemažai sąžiningų rusų kariškių, rizikuodami gyvybe, drąsiai mėgino sustabdyti žudymus ir prievartavimus, jų pastangos buvo tik lašas jūroje (Ten pat, P. 97).“
Vienas tokių kariškių, tiesa vargu ar T. Goodrichas ką nors žinojo apie jį, buvo Raudonosios Armijos majoras Levas Kopelevas. Savo atsiminimuose jis aprašo, kad buvo sukrėstas ne tik žudymų ir žaginimų – savaime sunkių ir pavojingų nusikaltimų, – bet ir sadistiško išsityčiojimo iš aukų.
Pavyzdžiui, gauja girtų kareivių išžagino vokietę, nužudė ją ir išniekino – įkišo į moters makštį telefono ragelį. Sulaikyti karo patrulių, žagintojai pareiškė, kad vokietė yra šnipė ir buvo aptikta tuomet, kai skambino telefonu, perduodama žinias apie sovietų dalinių dislokaciją.
Ši fantasmagoriška versija vyresnybę absoliučiai tenkino, išskyrus majorą L. Kopelevą. Kadangi jis kėlė klausimą ne tik dėl šio atvejo, bet ir dėl kitų raudonarmiečių žvėriškumų, tai už savo „įžūlų melą“ brangiai sumokėjo. Tiesa, jo nesušaudė, bet į kalėjimą už antisovietinę propagandą įkišo. Ilgiems metams.
Stalino laikų geležinė taisyklė bylojo – represiniai organai neklysta. Jeigu L. Kopelevas buvo nuteistas už šmeižikiškus prasimanymus apie garbingąją Raudonąją Armiją, tai reiškia, kad jis kaltas, o taurūs „išvaduotojai“ nieko nežagino. Visiškai su tuo sutinku. Tiesa, su ta išimtimi, kurią nurodžiau šio teksto pavadinime.