Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Dano Joneso knygą „Tamplieriai. Šventųjų Dievo karių pakilimas ir nuopuolis“. Ši istoriko ir žurnalisto Dano Joneso knyga, tapusi New York Times bestseleriu, nukelia mus į nepažintą prabėgusių amžių glūdumą.
Autorius pasakoja, kaip saujelės riterių-vienuolių Jeruzalėje įkurta ginkluota brolija per kelis šimtmečius tapo be galo įtakinga karine, politine ir finansine organizacija, steigusia atstovybes daugelyje tuomečių Europos valstybių, valdžiusia plačias teritorijas, kūrusia vienus pirmųjų bankų.
Į tamplierių didžiojo magistro nuomonę įsiklausydavo monarchai ir aukščiausi Bažnyčios hierarchai. Atrodė, kad pasaulyje nėra jėgos, galinčios rimčiau pakenkti turtingam ir galingam ordinui. Kas gi gali ryžtis mesti iššūkį dorovingiems Viešpaties kariams?
Tačiau po iškilimo sekė greitas nuopuolis. 1307 m. Prancūzijos monarcho Pilypo IV Gražiojo pastangomis tamplieriams buvo žaibiškai suduotas visiškai slaptai rengtas smūgis. Netikėtai užklupti riteriai buvo suimami, žiauriai tardomi ir kalinami, verčiami pripažinti kaltinimus erezija ir tikėjimo niekinimu, o didysis magistras Jacques’as de Molay sudegintas ant laužo.
Kokios yra tikrosios susidorojimo priežastys? Religinės, politinės, ekonominės? Kam riteriai galėjo stoti skersai kelio ? Kas tamplierių istorijoje, apgaubtoje paslapčių, mistikos ir įvairiausių prielaidų, yra tiesa, o kas – melas?
Nagrinėdamas šaltinius D. Jonesas pateikia sukrečiantį pasakojimą, vienu metu ir moksliškai patikimą, ir intriguojantį, lengvai skaitomą. Atėjo laikas dar kartą pasinerti į dramatiškų įvykių kupiną, iki galo nepažintą viduramžių pasaulį.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Tiesą sakant, tamplieriai ir buvo kitokie nei kiti didieji tarptautiniai kariniai ordinai. Juos išskiria tai, kad jie iš pat pradžių siejo riterystę su religiniu pašaukimu, kitaip nei, pavyzdžiui, hospitaljerai, tarnavę ligoninėje ir tik paskui įsteigę sukarintą savo ordino atšaką. Tai suteikė jiems savybę, labai tikusią viduramžių romanų autoriams: tamplieriai tiksliai atitiko kilnaus riterio archetipą – žiauraus, bet tyro, tvirto, bet geros širdies, negailestingo, bet dievobaimingo. Jie buvo idealas, kurio siekė visi Artūro legendų riteriai.
Bet tai tik viena istorijos pusė: besitęsiantis tamplierių populiarumas nemažai priklauso ir nuo to, kaip jie žlugo. Praėjus pusei amžiaus po kraupios Jacques’o de Molay mirties Florencijos poetas ir rašytojas Giovanni Boccaccio parašė knygą De Casibus Vivorum Illustrium – tai buvo didžių asmenybių biografijų rinkinys, turėjęs iliustruoti besisukantį fortūnos ratą. Knyga tapo viduramžių literatūros šablonu, metafora, teigiančia, kad gyvenimas juda begaliniu srautu, pergalėms keičiant nesėkmes (ir atvirkščiai).
De Casibus buvo tokia populiari, kad ją perrašė, išplėtė ir išvertė Prancūzijos rašytojas Laurence’as de Premierfaitas, taip pat anglas Johnas Lydgate’as, pagražinęs ir pridėjęs dar daugiau pamokomų pavyzdžių. Nuostabiai puošniame prancūziškame leidime, 1409 metais dovanotame Beri hercogui, buvo vaizdingas (tegul ir istoriškai abejotinas) piešinys, vaizduojantis Jacques’ą de Molay, deginamą prie baslio kartu su trimis bendražygiais patenkinto Pilypo IV akivaizdoje.
Be to, buvo išsamus pasakojimas apie Jacques’o gyvenimą. Čia jo mirtis ir ordino žlugimas pateikti kaip Dievo keršto išdava: ordino turtas ir statusas augo tiek pat, kiek smuko jo religingumas, kol galiausiai broliai sulaukė bausmės už savo nuodėmes.
Tai gana žavi istorija, bet įsprausta į poetinę formą ir gerokai dvelkianti polinkiu į prigimtinį teisingumą. Tai patrauklus paprastas pasakojimas, jame bendras tamplierių likimas nulemiamas tų pačių moralinių ydų, kurias jiems priskyrė Guillaume’as de Tyras: gobšumo ir išdidumo.
Nuo tų laikų žmonių sąmonėje tamplierių istorija ėmė skrieti būtent šia trajektorija. Nuo Boccaccio iki sero Walterio Scotto, 1820 metų romane Aivenhas sukūrusio negailestingo, gašlaus ir dėl valdžios pakvaišusio piktadario tamplieriaus sero Braino de Bois-Guilberto portretą, ar iki Ridley Scotto, 2005 metų filme „Dangaus karalystė“ pavaizdavusio Gerardą de Ridefortą kaip žiaurų piktadarį, ištisos menininkų kartos rado puikios medžiagos toje prarajoje, kuri skyrė tamplierių idealą ir tikrąjį gyvenimą.
Neseniai pasirodžiusiame „Assassin Creed“ videožaidime ir filmų franšizėje tamplieriai taip pat iškyla kaip sumenkinti, šiurkštūs gerokai elegantiškesnių ir kilnesnių keliones laiku rengiančių asasinų priešai. Vienaakio Walterio de Mesnilo dvasia vis dar gyva.
Per pastaruosius 200 metų tamplieriai pateikė puikios medžiagos ir fanatikams, ir sąmokslo teorijų kūrėjams, ir fantastams. Tiesiog klesti su tamplieriais susijusios „o kas, jeigu“ istorijos, dauguma jų remiasi klaidinga prielaida, kad toks turtingas ir galingas ordinas negalėjo būti taip lengvai sunaikintas.
Prikurta keisčiausių istorijų apie tai, kas galėjo ištikti tamplierius po jų uždraudimo. Ar mažas būrelis tamplierių pabėgo nuo persekiojimų Prancūzijoje? Ar jie galėjo išplaukti iš La Rošelio su savo slaptais lobiais? Jeigu taip, ar tarp tų lobių buvo Turino drobulė arba Sandoros skrynia? Ar tamplieriai kur nors įsikūrė kaip slapta organizacija? Ar jie vis dar ten ir slapta valdo pasaulį?
Populiari pseudoistorinė knyga „Šventasis kraujas ir šventasis Gralis“, išleista 1982 metais, išpopuliarino mintį, kad tamplieriai buvo susiję su organizacija, žinoma Siono vienuolyno pavadinimu ir įkurta saugoti slaptą karalių kraujo liniją, kylančią iš Jėzaus Kristaus ir Marijos Magdalietės.
Dano Browno bestseleris Da Vinčio kodas, išleistas 2003 metais ir vėliau virtęs kino filmu, pateikė panašias idėjas su dirbtiniu rimtumu. Tai daug prisidėjo prie romano sėkmės, bet paliko skaitytojams patiems susivokti, ar autoriaus pateiktos hipotezės turi kokį nors realų pagrindą (daugelis nutarė, kad turi).
Umberto Eco romane Fuko švytuoklė, išleistame 1988 metais, pasakojama, kaip trys rašytojai sugalvoja būdą supinti visą pasaulio istoriją į vieną milžinišką sąmokslą, kurį jie pavadina Planu. Dar čia vaizduojamos slaptos tamplierių kuopelės, laukiančios, kada galės atkeršyti Prancūzijos karaliui už jų sunaikinimą. Nors šelmiškai postmodernus, akivaizdžiai satyrinis ir atvirai besišaipantis iš tų, kurie iškėlė tamplierius į patį didžiojo plano užvaldyti pasaulį centrą, Eco romanas prisidėjo prie ordiną gaubiančios mistikos populiarinimo. O jeigu dešimt procentų viso šito – tiesa?
Gaila, bet taip nėra. Nors tariamų įrodymų fragmentai dažnai pateikiami kažką istoriniuose šaltiniuose patogiai praleidžiant ir šitaip sukurpiant su tamplieriais susijusios išgalvotos istorijos „patvirtinimą“, būtina pabrėžti, kad beveik kiekvienas ordino išlikimo teorijos teiginys yra pasiskolintas iš grožinės literatūros arba tiesiog išgalvotas.
Tokie dalykai yra išskirtiniai, kai kalbama apie karinius ordinus, bet apskritai pasaulio istorijoje pasitaiko labai dažnai. Viena iš tariamai išgyvenusių tamplierių užuovėjų buvo Ąžuolų sala Naujojoje Škotijoje, teigta, kad šioje vietoje gali būti paslėptas dingęs jų lobis. Be to, visa tai buvo susieta su „įrodymais“ apie tikrąją Shakespeare’o rankraščių autorystę, vietą, kur paslėpti Marijos Antuanetės papuošalai, ir sero Franciso Bacono vadovautų rozenkreicerių, slaptos organizacijos, paslėptą archyvą. Nereikia nė sakyti, kad jokių tamplierių lobių iki šiol ten nerasta.
Už sąmokslo teorijas gerokai įdomesnis tikėjimo tamplierių atgimimu fenomenas, prasidėjęs Anglijoje ir Prancūzijoje pasirodžius masonams. Kaip slaptos bendruomenės, įsipareigojusios teikti abipusę pagalbą ir pasižyminčios slaptais simboliais, ritualais bei rankų paspaudimais, masonų ložės XVIII amžiaus pradžioje sąmoningai bandė pabrėžti turinčios senas šaknis.
Garsūs Škotijos, Prancūzijos ir Vokietijos masonai siejo savo judėjimą su tamplierių istorija, tvirtindami turintys sąsajų su „Saliamono šventykloje“ gyvenusiais XII amžiaus kryžininkais ir leisdami suprasti, kad yra kilnumą, išmintį ir religingumą puoselėjančio mokymo, tokio viliojančio, nors ir išgalvoto, tęsėjai.
Šiandien daug žmonių vis dar priklauso masonų bendrijoms, dar kiti – įteisintiems kilmingųjų ordinams, įskaitant įvairias hospitaljerų atmainas, tokias kaip Maltos riteriai, kurių netiesioginius ryšius su istoriniais tamplieriais jau aprašėme. Kiti tvirtina priklausantys atgijusiam Tamplierių ordinui.
Tai bendrijos, varijuojančios nuo taikių, su socialine žiniasklaida susijusių krikščioniškų žmogaus teisių aktyvistų tinklų iki ne tokių patrauklių organizacijų, kurios sieja istorinę tamplierių misiją Šventojoje Žemėje su šiuolaikiniu konfliktu tarp krikščioniško ir musulmoniško pasaulių Europoje ir Amerikoje. Norvegijos fašistas ir teroristas Andersas Behringas Breivikas, 2011 metais bombomis ir kulkomis Osle ir Utiojos saloje nužudęs 77 žmones ir sužeidęs daugiau kaip tris šimtus, tvirtino priklausantis atgijusiai tarptautinei tamplierių kuopelei, neva įkurtai devynių vyrų Londone, bet pasaulyje suskaičiuojančiai keletą dešimčių „riterių“ ir dar daugiau pasauliečių šalininkų.
Breiviko simpatija tamplieriams byloja, kad jų palikimas ne visada malonus. 2014 metų balandžio 2 dieną New York Times pranešė, kad mirė Meksikos narkotikų baronas Enrique Plancarte'as, besislapstęs išnuomotame name Keretaro valstijoje. Jį, einantį gatve, nušovė jūrų pėstininkai. Apie Plancarte'o mirtį Meksikoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose pranešta su tam tikru pasitenkinimu, nes tai buvo vienas vyriausiųjų garsaus kartelio, pasivadinusio Los Caballeros Templarios – „Tamplierių riteriai“, narių.
Los Caballeros Templarios buvo įkurtas Mičoakane, Vakarų Meksikoje, 2011 metų kovą. Jo nariai laikomi kaltais dėl įvairių smurtinių nusikaltimų, susijusių su narkotikų verslu, įskaitant žmogžudystes, prekybą ir gabenimą, tačiau jie bandė suteikti savo veiklai aukštesnį tikslą, susiedami griežtą krikščionišką fanatizmą su populistine kairiųjų politika: tokią strategiją XX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje garsiajame Medeljino kartelyje sėkmingai taikė Pablo Escobaras.
Šiuo atveju Los Caballeros Templarios susikūrė pagal tamplierių pavyzdį. Netrukus po kartelio įkūrimo jie išleido dvidešimt dviejų puslapių brošiūrą „Tamplierių ordino kodeksas“ ir aiškiai įkvėptą viduramžiškų ordino Įstatų.
„(Mūsų) pagrindinė užduotis – ginti gyventojus ir šventas teritorijas... Mičoakane“, – prasideda šis tekstas. Kodekse aprašytas komiteto prižiūrimas priėmimo į kartelį procesas, paklusnumo priesaika, už kurios sulaužymą baudžiama mirtimi, ir kiekvieno nario įsipareigojimas kovoti su tokiomis blogybėmis kaip materializmas, neteisingumas, tironija, „moralinių vertybių nuvertėjimas ir naikinantys elementai, kurie vyrauja šiandienėje visuomenėje“.
„Tamplierius turi būti džentelmeniškumo pavyzdys“, – rašoma ten raginant narius vengti „žiaurumo, bjauraus girtuokliavimo, amoralumo, bailumo, melo ir piktavališkų ketinimų“, taip pat „pinigų grobimo“ ir narkotikų „ar bet kokių protą keičiančių medžiagų“ vartojimo.
Vienintelis požymis, kad kodeksas vis dėlto nebuvo tikras bandymas atkurti griežtai vienuolišką XII amžiaus ordiną, yra nurodymas, jog „mirtinai jėgai panaudoti reikalingas leidimas“, ir dažnas priminimas, kad klaidos ir nepagarba organizacijai ar kitiems nariams prives prie mirties bausmės.
Galbūt vieną dieną Los Caballeros Templarios bus sunaikinti stiprios ir abejingos įstatymo rankos, o jų nariai mirdami taip pat šauks prakeiksmus. Tai būtų mažų mažiausiai tinkama istorinė paralelė. Bet kad ir koks likimas jų lauktų, jie nebus paskutiniai žmonės, atidavę pagarbą organizacijai, kurią 1119 metais Jeruzalėje įkūrė Hughas de Paynsas. Tamplierių legenda gyvuos toliau, įkvėpdama, domindama ir jaudindama ateinančias kartas.
Ir tai galbūt yra tikrasis jų palikimas.