Iš asmens duomenų registro išbraukus K. Nikulino pavardę Rygoje apsigyveno žmogus be pilietybės – Konstantinas Michailovas. Žmogus, kuris be jokių kliūčių galėjo kada tik panoręs vykti į bet kurį pasaulio kraštą. Net laisvai vaikščioti Vilniaus gatvėmis.
Todėl net tada, kai praėjusių metų lapkričio pabaigoje prokurorų prašymu žmogų su violetiniu pasu sulaikė policijos pareigūnai, K. Nikulinas buvo ramus – pilietis su tokia pavarde jau nebeegzistuoja.
Į keblią situaciją pakliuvę Latvijos generalinės prokuratūros prokurorai buvo principingi – patikrino vyriškio pirštų atspaudus. Tik tada paaiškėjo, kad sulaikytojo K. Michailovo atspaudai sutampa su prieš keletą metų paimtais K. Nikulino.
Tai, kad buvusiam omonininkui buvo suteiktas naujas šansas, Latvijoje buvo laikoma valstybės paslaptimi. Jos detalių nesiryžo išslaptinti ir Aukščiausiasis Teismas, nagrinėjęs K. Nikulino skundą dėl Generalinės prokuratūros sutikimo jį išduoti baudžiamajam persekiojimui į Lietuvą.
Dalyvaudamas liudytojų apsaugos programoje K. Nikulinas tikėjosi, kad naują pavardę suteikusi Latvija jį apgins ir nuo Lietuvos pareigūnų. Išskirtinį statusą įgijęs buvęs omoninininkas buvo įsitikinęs, kad praėjus tiek metų po Medininkų žudynių Lietuva jo neras. Tačiau, atrodo, šįkart mūsų valstybę išgelbėjo tik galima priešprieša tarp Latvijos policijos ir prokuratūros.
Prokurorai K. Nikulinui nebuvo įsipareigoję, be to, jie turėjo savų nuoskaudų: kai buvęs omonininkas buvo teisiamas už dalyvavimą 1991-aisiais užimant Latvijos televiziją, Vidaus reikalų ministeriją ir kitus strateginius objektus, valstybiniai kaltintojai jį siūlė įkalinti 15-kai metų.
Tragiškų sausio įvykių Latvijoje byloje istorinis teisingumas buvo įgyvendintas tik formaliai - teismas jį nuteisė vos pustrečių metų. Ir tai - lygtinai.
Lietuvoje K. Nikulinui irgi gresia griežta bausmė: įkalinimas iki 20 metų arba iki gyvos galvos. Tačiau ar praėjus beveik 17 metų po Medininkų žudynių Lietuvos teismai sugebės išlaikyti teisingumo egzaminą?
Vėžlio greičiu tragiškų įvykių bylą tyrusi Generalinė prokuratūra teigia turinti įrodymų, jog K. Nikulinas buvo vienas iš keturių „Delta 1“ būrio smogikų, vykusių žudyti į Lietuvos ir Baltarusijos pasienio postą.
K. Nikulinas pripažįsta turėjęs sąsajų su Lietuva, tačiau tikina, kad neturėtų būti teisiamas už senus įvykius. Jį ginantis vienas brangiausių Latvijos advokatų Oskaras Rodė dar kategoriškesnis: Lietuva neturi jokios teisės kaltinti buvusį omonininką pagal Baudžiamąjį kodeksą, kuris įsigaliojo tik po Medininkų žudynių, 1991-ųjų pabaigoje. Buvusį omonininką Lietuvos prokurorai buvo apklausę dar 2000-aisiais Rygoje, tačiau tąkart jie neprašė K. Nikuliną perduoti į Lietuvą. Pastarojo advokatas DELFI prasitarė, kad jo ginamasis išskirtinio dėmesio sulaukė tik praėjusį pavasarį, kai Lietuvos specialiųjų tarnybų pareigūnai atvyko į Rygą.
„Ką jie čia veikė? Geriau savo pareigūnų paklauskite“, - paslaptingumo skraiste buvo apsigaubęs O. Rodė.
Deja, Lietuva nelinkusi atskleisti tyrimo detalių. Maža to, dėl bejėgiškumo tiriant Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių bylas kritikos strėlių iš politikų ir visuomenės kasmet sulaukiantys Lietuvos prokurorai nuo žiniasklaidos daugiau kaip mėnesį slėpė, kad K. Nikulinas dar lapkričio pabaigoje buvo uždarytas į Rygos kalėjimą.
Šiandien jau žinoma, kad apie OMON smogiko sulaikymą prokuratūra ketino pranešti tik Sausio 13-osios išvakarėse – tai turėjo būti puikaus prokurorų darbo (po 16 metų...) reklaminė akcija ir atkirtis į kritiką, jog mūsų teisėsauga yra bejėgė.
O ar taip nėra?
Ar Medininkų žudynėse sūnų, tėvų ir mylimų vyrų netekusios aukos dar gali tikėtis, kad teisiamųjų suole išvysime Rusijoje gyvenančius Česlavą Mlyniką, Andrejų Laktionovą ir Aleksandrą Ryžkovą? Ar galime tikėtis, kad teismas dar kartą atvers Sausio 13-osios bylą?
Į šiuos klausimus prokurorai turi vienintelį jų bejėgiškumą patvirtinantį atsakymą: Rusija atsisako vykdyti Lietuvos teisinės pagalbos prašymus, nes 1991-ųjų žudynės Lietuvoje – ne nusikaltimas.