D.Sinkevičius. Įvykiai Kaune – signalas visiems Lietuvos teisėjams

Šią savaitę Lietuvą sudrebinę įvykiai Kauno teismuose – rimtas signalas visiems teisingumo vykdytojams, kad specialiosios tarnybos nuo jų nenuleidžia akių ir bet kurią akimirką gali smogti visa varomąja jėga. Ar į šventųjų vaidmenį įsijautę teisėjai sugebės atsispirti žmogiškoms silpnybėms ir veikti tik pagal įstatymo raidę?

Sena ir jau nusibodusi frazė „Kaunas yra Kaunas“ dažnai buvo minima ir teisininkų korpuse, kai kalba pakrypdavo apie šio miesto teisėjus. Net teisminė valdžia nesibodėdavo oficialiuose pokalbiuose pabrėžti, kad Kauno teismuose – kitoks teisingumas, kitoks požiūris į teisinę sistemą. Yra Kauno, yra ir Lietuvos teisingumas.

Kol visi tik kalbėdavo, kad reikia „kažką daryti“, prie šalies vadovės vairo sėdusi Dalia Grybauskaitė su savo teisininkų komanda ėmėsi ryžtingų permainų – buvo pakeisti Kauno miesto apylinkės ir apygardos teismų pirmininkai, naujasis vadovas jau surastas ir apygardos administraciniam teismui.

Pirmieji pragiedruliai išryškėjo netrukus, kai teisėjų etikos sargus viena po kitos pasiekė nusižengusių teisėjų drausmės bylos. Paaiškėjo ir skandalingi faktai, kad apylinkės teismo teisėja Daiva Mekšraitienė vienam sukčiui leido apgaulės būdu užvaldyti net pusės milijono litų vertą butą, o jos kolegė Valentina Ščerbakova net 8 metus gyveno „autopilotu“ – sirgdama depresija vilkino daugybę bylų.

Savo teisingumą „Lietuvos Respublikos vardu“ vykdė ir teisėjas Bronislavas Liatukas, į laisvę lygtinai paleidęs už dvigubą žmogžudystę nuteistą nusikaltėlį, kuris už grotų praleido vos 6 metus, nors buvo nuteistas kalėti 18 metų.

Tėvynei duotą priesaiką „pamiršo“ ir apygardos teismo teisėjas Arvydas Stankus, kai klastodamas savo kolegų parašus į laisvę paleido keturis nusikaltėlius.

Šis sąrašas, ko gero, yra negalutinis – Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) šią savaitę prisipažino, kad atliko operatyvinį tyrimą ir stebėjo apylinkės teismo teisėją Almantą Lisauską, palaikiusį neformalius ryšius su muitininkais. Tačiau traukdami meškerę iš teisėjo kabineto pareigūnai ištraukė visą tinklą spurdančių „šventųjų“ – gelbėdami savo draugus ir pažįstamus nuo gresiančių griežtų nuobaudų administracinių teisės pažeidimų bylose teisėjai nesivaržydami prašydavo kolegų užtarimo.

Skandalingi įrašai, daryti telekomunikacijų tinklais ir A. Lisausko kabinete, pakišo koją iš karto penkiems teisėjams, nors jų, kaip aiškėja, galėjo būti (ir buvo) daugiau. Nors, anot STT pareigūnų, teisėjai nusikaltimo ir nepadarė, tačiau greičiausiai nusižengė griežtiems etikos reikalavimams, o tai reiškia, kad nebegali būti laikomi turinčiais nepriekaištingą reputaciją.

Duodami priesaiką teisėjai prisiėmė įsipareigojimus valstybei ir kiekvienam Lietuvos žmogui – išgirsti, suprasti ir apginti jį, bet buvo lygesni už lygesnius, teisingesni už teisingesnius.

Suvokdami, kad užtarimo Prezidentūroje nesulauks, teisėjai suskubo paduoti atsistatydinimo pareiškimus, taip ir neišdrįsę paaiškinti savo pasitraukimo motyvų. Tiesa, D. Grybauskaitė susitiko su vienu iš šių dienų „herojų“, tačiau net ir išgirdusi pasiteisinimą padėjo parašą ant savo patarėjų paruošto dekreto.

Kauno teismų skandalas dalies visuomenės akyse pakėlė ne kartą etiką pažeidusios ir savo asmeninių reikalų nesugebančios susitvarkyti teisėjos Neringos Venckienės reitingus – esą ji buvo teisi, kai kalbėdama apie vadinamąją pedofilijos bylą nutraukusius teisėjus pareiškė, jog šie „korumpuoti kyšininkai“, kurie neva dengia „iškrypėlių klaną“. Vis dėlto, vaizdžiai kaltinimus pažėrusi N. Venckienė su įvykiais Kauno teismuose nėra susijusi, nors ir dirba Kauno apygardos teisme, kuriame kai kurie į skandalą patekę teisėjai bandė užmegzti asmeninius ryšius.

Nors yra nuomonė, kad N. Venckienės padaryti pažeidimai yra gerokai didesni nei tik žmogiškos pagalbos prašiusių jos kolegų, tačiau tik už teisėjų korpusą atsakinga šalies vadovė vienasmeniškai gali planuoti tolesnį etikos normas pažeidusių teisėjų likimą. Nuspręsdama neatleisti N. Venckienės, D. Grybauskaitė prisiėmė ir atsakomybę, tad savo kailiu patirs, jeigu buvo neteisi.

Ar įvykiai Kauno teismuose atmerks akis ir kitiems teisėjams, kurie (dažniausiai) nedideliuose šalies miesteliuose jaučiasi šventesniais už šventesnius? Juk istorijos, į kurias pakliuvo šie teisėjai, tikrai nėra kažkuo išskirtinės – gyvename „švogerių valstybėje“.

Ar sugebės teismai atverti savo sistemą visuomenei (norinčiai ir turinčiai teisę stebėti joje vykstančius procesus), ar ir toliau dengsis nešališkumu ir neabejotinu profesionalumu? Antai Trakų teismo teisėjas Ričardas Prašmuntas, kuris be argumentuotų motyvų į laisvę paleido grupiniu nepilnametės išžaginimu kaltinamą lentvariškį, ir dėl to sulaukė viešos* ir savo kolegų kritikos, sugebės suprasti, kad visuomenė atlieka tam tikrą teisėsaugos institucijų darbo „stebėtojo ir prižiūrėtojo“ vaidmenį, kiekvienas mūsų visuomenės narys turi teisę būti informuotas apie nusikalstamas veikas, su kuriomis gali susidurti. Ar beveik tuo pačiu metu teisėjo ir vieno išžaginimu kaltinamo asmens generaliniam prokurorui išsiųstas labai jau panašaus turinio reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl paviešintos informacijos neprimena Kauno įvykių?

Tuo pačiu gerai pagalvokime, ar „švogerizmo“ būtų įmanoma išvengti, jeigu teismuose dirbtų visuomenės atstovai: tarėjai ar prisiekusieji? Juk bent trijų iš penkių nusižengusių Kauno teisėjų pagalbos prašė eiliniai visuomenės nariai, o mūsų mentalitete įkalta: teisėjus visada smerkti, tačiau jeigu patiems ko nors reikia – nedvejojant stoti į eilę paprašyti tos pačios „žmogiškos pagalbos“...

*Trakų teismo teisėjas Ričardas Prašmuntas kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nes  šio teksto autorius, jo teigimu, suabejojo jo profesionalumu ir taip neva įžeidė teismą. Jis skundžia ir  prokurorą, kuris neva atskleidė ikiteisminio tyrimo duomenis bei taip pat suabejojo teisėjo nešališkumu.