Asmeniškai esu nusprendęs, kad nedalyvausiu jokiose patriotinėse eitynėse, kol jose plevėsuos juodos vėliavos su SS insignijomis ir totenkopfais (SS simboliu tapusi kaukolė), kol žmonės jose toleruos Lietuvai daug blogo padariusius asmenis, kol iš burnų sklindantys šūkiai bus nevienprasmiai. Panašu, kad eitynių rengėjams protestuojantys prieš dabartį yra naudingesni už tuos, kurie myli Lietuvą net tokią, kokia ji yra dabar.
Pirmadienį besiruošdamas išeiti iš namų, tarpduryje susitikau kambario draugę, kuri kaip tik grįžo apstulbusi dėl patriotiško jaunimo, o tiksliau, vyresniųjų klasių moksleivių, troleibuse vienas kito su nežinia klausinėjusių: „Čia sankcionuotas ar nesankcionuotas?“, „Šaukt bus galima?“ ir pan. Iš paauglių tono, pašnekesių ir mimikų buvo galima pastebėti, kad jie tikrai nori padaryti kažką vardan Tėvynės, bet gali lengvai pasukti chuliganizmo ar neapykantos kurstymo keliu. Bet juk šiai dienai Lietuva – lietuviams. Nieko nepadarysi, nes mes dar neišmokome susitaikyti, kad esame reikalingiausi pasauliui tokie, kokie esame – lietuviai.
Dalis dar nemoka pademonstruoti savo meilės ir rūpesčio Tėvynei per saviraišką, kuri kyla iš jų asmens. Štai eiseną organizavusi Lietuvių Tautinio Jaunimo Sąjunga (LTJS) prieš Kovo 11-ąją trumputę mano kolegos Vytauto Sinicos straipsnio „Lietuva lietuviams“ adaptaciją socialiniame tinkle „Facebook“ pridėjo prie paveiksliuko, kuriame suderėjo visas asorti – nacistinės Vokietijos išgarsintas šriftas, skelbiąs „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai“, neonacistinių grupuočių pamėgtas juodos ir baltos derinys su Antrojo pasaulinio karo vokiečių kovinei vėliavai artima ornamentika, kuri skritulio viduryje talpina ne svastiką, o Gediminaičių stulpus. Gėdingesnę vietą pastarajam simboliui sunku rasti. Užtat nesunku suprasti, kad prie šio paveikslėlio gamybos prisidėjusiems žmonėms svarbiau ne Lietuva, kaip politinės tautos suvereniteto ir laisvės simbolis, o aklas nacistinio ritualo santvarkos ir kažkokio galutinio tikslo siekio pamėgdžiojimas.
Aišku, visada galima kaltinti, kad tie respondentai dar nesusipratę tautiškai arba persisotinę liberalizmu kosmopolitai, bet diduma realybės yra kitokia. Mes – tie, mylintys Lietuvą, kurių nebuvo eitynėse – irgi švenčiame ir gal net prisidėtume prie eisenos, jei ji būtų be nesantaiką kurstančių radikalų. Bet kalbėdami apie radikalumą, turime žengti dar vieną žingsnį ir paklausti, ar sprendimas tyčia burti žmones, kad jie pradėtų nesankcionuotas eitynes, yra teisingas. Akivaizdu, kad eitynėse dalyvavo ir įstatymą masiškai pažeidė ta mažuma, kurios nariams nepatinka dabartinė teisinė sistema ar net Lietuvoje esantis politinis režimas. Tad nenuostabu, kad nemažai Lietuvai praeityje nusipelniusių asmenų ir net signatarų, kurie dalyvavo eitynėse, yra bylinėjęsi dėl viešųjų akcijų arba panorę kitokios Lietuvos, Klonio gatvės ir judėjimo „Tie-SOS“ šviesoje. Taip šūkis „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai“ įgauna kiek kitokią prasmę nei savo tekste nurodo V.Sinica.
Net ir kalbant apie politinę tautą, „Lietuva – lietuviams“ duoda žinią apie piliečių galią kažkokioje teritorijoje, kurioje „lietuviai – Lietuvai“ turi įtvirtinti tai, kas teisinga. Nesilaikydami taisyklių, eisenos dalyviai kuria precedentą gimti „jų Lietuvai“, kurią vaizduotėje turi tik jie. Pažeidžiant įstatymą nurodoma, kad dabartinė Lietuva eina blogu keliu, todėl būtina maištauti, jai nepaklusti ir valios pastangomis nukreipti valstybę kita linkme. Tai jau nebepanašu į nacionalizmo principą, kuris teigia, kad tauta, kaip nuovokių asmenų santalka, kuria vieningą valstybę ir veda ją tobulėjimo keliu. Politiškai modifikuotas Friedricho Nietzsche’s valios galiai suvokimas teigia, kad tie, kurie turi didžiausią valią daryti įtaką asmenims, gali sukaupti galią, kuria keis realybę.
Kovo 11-oji yra metas, kai atsiranda žmonių, kurie įžvelgia nevieningumą tautoje ir paklausia, ar atitinkamu momentu Lietuva vėl būtų vieninga. Eitynėse vieningos tautos dvasios ieškantys neturėtų ignoruoti fakto, kad tikrasis patriotizmas, tautiškumo ir kilniaširdiško nacionalizmo jausmai negali liepsnoti diena iš dienos dešimtmečiais. Daugeliu aspektų jie tampa rusenančiomis žarijomis, kurios pasislepia piliečių viduje ir laukia momentų, kai gali prasiveržti.
Yra žmonių, kurie puikuojasi šiomis žarijomis, nes jų bendraminčių ratuose, jų subkultūrose tai yra įprasta, bet didelė dalis žmonių juos laiko giliai paslėpę. Kaip yra pastebėjęs tinklaraštininkas Rokiškis Rabinovičius, „nesvarbu, kas ką bešnekėtų, žmonės eitų ginti savo laisvės vėl. Eitų ne todėl, kad šita valdžia gera ar šita valdžia bloga, o eitų tiesiog dėl savo asmeninės laisvės. Eitų todėl, kad niekas nenori savo paties laisvės atiduoti į svetimas rankas“.
Niekas nenori prarasti savos laisvės, niekas nenori gyventi ten, kur įstatymai būtų verti saujos pelų. Galime kvestionuoti, kiek naudos ir kiek žalos šiandien mums atneša laisvė ir praeityje padaryti pasirinkimai (pvz., referendumas dėl stojimo į ES), bet privalome suprasti, kur galime keisti Lietuvą ir dirbti jos labui, o kur turime susikaupti ir paklusdami pareigoms valstybei, o ypač – jos teisinei sistemai, tęsti tai, kas pradėta.
Dabartinis Lietuvos Respublikos valdymo modelis leidžia kiekvienam piliečiui dalyvauti kuriant valstybę. Gal ateityje išauš tokia Kovo 11-oji, kurią Lietuva bus ne labiau tų, kurie ją sieja su konkrečiomis tik sau suprantamomis lietuviškos ir nelietuviškos kilmės formomis, bet tiek pat mano, mano bičiulių ir žmonių, kurie, būdami Lietuvos piliečiais, yra nukentėję nuo skustagalvių išpuolių dėl tamsesnio gymio, nelietuviško vardo ar savo pažiūrų.