Tai yra principai, vienokia ar kitokia forma fiksuoti Kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo priimtuose penkiuose aktuose, iš kurių svarbiausias – Aktas dėl Nepriklausomos Lietuvos Valstybės atstatymo (Kovo 11-osios Aktas). Jie išplaukia iš tarptautinės teisės normų, kurios ilgą nelaisvės laikotarpį buvo iš esmės vienintelis okupuotų Baltijos valstybių ginklas. Taip apsiginklavusi tik tarptautine teise ir teisingumu Kovo 11-ąją Lietuva susigrąžino sovietų atimtą laisvę bei gebėjo ją apginti.
Prisiminti Kovo 11-osios principus skatina pagarba vienam iš ryškiausių Lietuvos valstybės tęstinumo, įprasminusio Kovo 11-ąją, simbolių – Vilties Prezidentui a.a. Stasiui Lozoraičiui jaunesniajam. Jis garbingai ir iki galo įvykdė savo misiją, - pratęsė Lietuvos valstybės atstovavimą tuo metu, kai tokia misija daugeliui galėjo atrodyti beprasmė, nes šalies teritorija jau kelis dešimtmečius buvo okupuota, šalis neturėjo savo vyriausybės. Nors ir galėjo, Stasys Lozoraitis nepriėmė kitos valstybės pilietybės, visą okupacijos laikotarpį buvo Lietuvos Respublikos pilietis, nes nemanė, kad atstovaudamas Lietuvos valstybę ir būdamas jos pareigūnu galėtų susisieti dar kokias nors teisiniais ryšiais su kita valstybe.
Paskutinieji Stasio Lozoraičio žodžiai, kuriuos dažnai primena buvęs Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, buvo priesakas „saugoti rubežius“. Jį galima suprasti ne tiek tiesiogine, kiek perkeltine prasme kaip priesaką Lietuvos politikams saugoti Kovo 11-osios principus, iš kurių svarbiausias Lietuvos valstybės tęstinumas. Šie principai kurie tarptautinėje politikoje ir yra tie „rubežiai“, - ta paskutinė linija, už kurios Lietuvos valstybė trauktis nebegali. Kaip prisimena kitas Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Emanuelis Zingeris, Stasys Lozoraitis prognozavo, kad ir po kelių dešimtmečių nuo 1990 m. kovo 11 d., vienas iš svarbiausių Lietuvos užsienio politikos uždavinių bus išsaugoti Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politiką, kaip vieną iš „rubežių“, kurį bus mėginama sugriauti.
Negali atsistebėti tuo, kaip tiksliai ši prognozė išsipildė, kai Rusija jau kone dešimtmetį atvirai neigia sovietinės okupacijos faktą, kai joje šlovinamas Stalinas ir teisinami jo nusikaltimai. Rusijos politikos tendencijos atsispindi ir Lietuvoje: ir čia atsiranda suabejojančių Kovo 11-osios principų pagrįstumu ir teisingumu, siekiančių įsiklausyti į Rusijos „argumentus“, mėginančių reabilituoti Lietuvos TSR, rasti kokių nors jos tęstinumo ryšių su Lietuvos Respublika.
Pagrindinis Kovo 11-osios tikslas buvo atkurti „1940 metais svetimos jėgos panaikintą Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymą“. Apie šią kertinę Kovo 11-osios Akto nuostatą ir sukasi visi žemiau minimi principai. Ši nuostata visų pirma suponuoja 1940 metais Lietuvos valstybės patirtos prievartos neteisėtumą.
Taigi pirmasis iš principų, sietinas su Kovo 11-ąja, yra niekinis Sovietų Sąjungos ir Vokietijos slaptųjų susitarimų (Molotovo-Ribentropo pakto), kuriuos įgyvendinant prieš Lietuvą įvykdyta agresija 1940 metais, pobūdis. Molotovo-Ribentropo paktas buvo ne kas kita, o susitarimas pasidalinti kitų valstybių teritoriją ir vykdyta agresijas prieš jas, įskaitant bendrą nacių-sovietų agresiją prieš Lenkiją. Savaime suprantama, tokia sutartis negalėjo būti laikoma teisiškai galiojančia, nes pažeidė tokius pagrindinius tarptautinės teisės principus, kaip pagarba kitų valstybių suverenitetui ir agresyvaus karo draudimas.
Jau 1932 metais susiformavo Stimsono doktrina, pagal kurią negalėjo būti pripažįstamo sutartys, prieštaraujančios agresijos draudimo principui ir trečiųjų šalių suverenitetui. O paprasčiausia tokios sutarties niekinį pobūdį būtų galima iliustruoti tokiu suprantamesniu pavyzdžiu: asmens A susitarimas su asmeniu B nužudyti asmenį C ir pasidalinti jo turtą jokioje civilizuotoje teisinėje sistemoje nebūtų pripažintas galiojančiu.
Su Kovo 11-ąja susijusi antroji principinė nuostata, kad 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga įvykdė agresijos aktą prieš Lietuvą, - įsiveržė ginkluotosiomis pajėgomis į Lietuvos teritoriją, nors karo ir nepaskelbė (būtent toks agresijos aktas, konkretizuojantis agresyvaus karo draudimą, buvo įvardintas ne kur nors kitur, o 1933 m. liepos 5 d. dvišalėje Lietuvos ir Sovietų Sąjungos konvencijoje dėl užpuolimo sąvokos apibrėžimo). Agresijos tęsinys buvo Lietuvos teritorijos užėmimas (okupacija) ir aneksija (formalus jos prisijungimas). Lietuvos sutikimas su sovietų kariuomenės įvedimu tokio teisinio vertinimo nekeičia, nes toks sutikimas buvo išgautas grasinant jėga ir ją naudojant (turiu omenyje sovietų ginkluotas provokacijas 1940 m. birželio 15 d. naktį), todėl tarptautinės teisės požiūriu nėra galiojantis ir negali įteisinti agresijos akto.
Niurnbergo tribunolas analogišką nacių Vokietijos prievartą prieš Austriją, Čekoslovakiją ir kai kurias kitas valstybes įvertino kaip agresiją, nes sutikimą su nacių intervencija laikė teisiškai nereikšmingu, kadangi lemiamas veiksnys buvo karinė galia ir agresoriaus metodai. Dar įdomiau, kad ir pati Sovietų Sąjunga 1938-1939 metais smerkė tokią nacių agresiją ypač dėl to, kad ją buvo mėginta pridengti formuojant marionetines „liaudies vyriausybes“, kaip 1940 metais Lietuvoje. Tad iš nacių pasiskolinti argumentai sovietų agresijai prieš Lietuvą paneigti yra ko gero vienas iš iškalbingiausių šiuolaikinės Rusijos politikos paradoksų.
Trečiasis ir ypač svarbus Kovo 11-osios principas yra bendrasis teisės principas ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda). Pakankamai suprantama šio principo išraiška būtų nuosavybės teisės neigimas, kai turtas įgyjamas neteisėtai (pavagiamas ar paimamas prievarta). Iš šio principo kildinamos kelios principinės Kovo 11-osios aktų nuostatos.
Pirma, Sovietų Sąjunga agresijos būdu negalėjo įgyti jokių teisių į Lietuvos Respublikos teritoriją ir Lietuvos teritorija tarptautinės teisės požiūriu niekada nebuvo Sovietų Sąjungos sudėtinė dalis. Tarptautinės teisės požiūriu sovietų įvykdytas Lietuvos teritorijos prisijungimas (aneksija) buvo niekinis, ir Lietuvos teritorija buvo sovietų okupuota, bet ne jiems priklausanti teritorija.
Antra, Lietuvos SSR (TSR) buvo neteisėta sovietų struktūra, sukurta okupuotoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai buvo būtent SSRS struktūra, o ne kokia nors Lietuvos valstybingumo forma, ne koks nors Lietuvos valstybės tęsinys. Savaime suprantama, jokio teisinio ryšio tarp neteisėtos kitos valstybės struktūros, tegu ir veikusios okupuotoje Lietuvos teritorijoje, ir nepriklausomos Lietuvos valstybės būti negali; Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba, kaip Tautos nerinkta, o svetimos valstybės vienintelės ir valdančiosios komunistų partijos paskirta institucija, negalėjo turėti jokių įgaliojimų spręsti kitos valstybės – Lietuvos Respublikos – reikalų.
Todėl mėginimai sieti, tegu politiškai ir reikšmingą 1990 m. vasario 7 d. Lietuvos TSR AT nutarimą (paradoksalu, bet juo buvo pripažintas Lietuvos TSR įsteigimo ir Lietuvos teritorijos aneksijos neteisėtumas), su Kovo 11-ąja teisiškai yra visiškai nepagrįsti. Juolab kad nutarime buvo išreikštas ketinimas derėtis dėl to, kas net negalėjo būti derybų objektu, - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tokioms deryboms komunistų partijos parinkti Lietuvos TSR AT deputatai negalėjo turėti Tautos įgaliojimų. 1990 m. vasario 7 d. nutarimas veikiau buvo politinis ir taktinis LKP, kuri kontroliavo Lietuvos TSR AT, žingsnis siekiant neatsilikti nuo Tautos Sąjūdžio. Kovo 11-osios aktai galėjo būti priimti ir nesant Lietuvos TSR AT 1990 m. vasario 7 d. nutarimo.
Trečia, Lietuva 1990 metais neišstojo iš Sovietų Sąjungos, o remdamasi tarptautine teise atkūrė savo nepriklausomybę. Jai negalėjo būti taikomi jokie sovietų įstatymai, reglamentuojantys sovietinių respublikų statusą ir jų „išstojimo“ (secesijos) teisę. Kadangi Lietuvos teritorija tarptautinės teisės požiūriu nebuvo SSRS dalis, tai ji į SSRS ir „neįstojo“, todėl ir negalėjo išstoti. Kovo 11-oji reiškė ne kokį nors išstojimą, o išsivadavimą iš svetimųjų okupacijos.
Ketvirta, pati svarbiausia, principo ex injuria jus non oritur pasekmė yra Lietuvos valstybės tęstinumas, - tai, kad nepaisant teritorijos okupacijos ir beveik visų valstybės institucijų sunaikinimo, Lietuvos valstybė, kaip atskiras tarptautinės teisės subjektas, neišnyko ir egzistavo toliau. Bene geriausiai tai iliustravo daugiau kaip pusšimčio (daugumos iš 1940 metais egzistavusių) valstybių visus penkis okupacijos dešimtmečius nuosekliai vykdyta aneksijos nepripažinimo politika, - jau minėtos 1932 metų Stimsono doktrinos, pagal kurią negali būti pripažįstami teisėtu teritorijos įgijimas jėga, įgyvendinimas.
Minėtas gyvasis Lietuvos tęstinumo pavyzdys yra unikali Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje veikla, kuriai 1940-1983 metais vadovavo S. Lozoraitis vyresnysis, nuo 1983 metų – S. Bačkis, o Lietuvos Respublikos diplomatiniu atstovu JAV nuo 1987 metų buvo S. Lozoraitis jaunesnysis. Tai buvo vienintelės okupacijos laikotarpiu veikusios Lietuvos Respublikos institucijos ir pareigūnai. Tuo tarpu, kaip minėjau, Lietuvos TSR ar LKP pareigūnai buvo ne Lietuvos valstybės, o ją okupavusios Sovietų Sąjungos pareigūnais.
O apskritai Lietuvos valstybės tęstinumas rėmėsi Tautos valia išsaugoti valstybę ir atkurti nepriklausomybę (ją liudijo 1941 metų sukilimas, 1944-1953 metų partizaninis karas su SSRS (1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Tarybos deklaracija), 1988 metais susikūręs Lietuvos Sąjūdis, sėkmingai įgyvendinęs nepriklausomybės atkūrimo siekį), taip pat tarptautiniu Lietuvos valstybės pripažinimu (Lietuvos aneksijos nepripažinusios valstybės tuo pačiu pripažino ir Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, tolesnį egzistavimą).
Taigi ketvirtasis Kovo 11-osios principas yra Lietuvos valstybės tęstinumas, kuris tapo svarbiausiu nepriklausomybės atkūrimo pagrindu. Jis reiškė tai, kad Lietuva nėra nauja valstybė, o egzistuojanti nuo 1918 metų valstybė, kuri atkuria savo pažeistas teises – suverenių galių vykdymą, sutrikdytą okupacijos. Tuo pačiu galima kalbėti ir iš valstybės tęstinumo kylantį Lietuvos valstybės tapatumą (identitetą), suponuojantį 1918 metais įkurtos ir 1990 metais atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, tapatumą. 1990 m. kovo 11 d. Aktas yra 1918 m. vasario 16 d. Akto nuostatų įgyvendinimas, o ne aktas, sukuriantis naują, atskirą valstybę. Todėl dažnai nuskambantys teiginiai, kad šiemet minimas Lietuvos valstybės ar jos nepriklausomybės 20-metis nėra tikslūs. Minėsime būtent Nepriklausomybės atkūrimo 20-ąsias metines, kai tuo tarpu pačiai šiuolaikinei Lietuvos valstybei yra 92-eji metai.
Vienas iš melų, kartais skleidžiamų oficialiosios Rusijos propagandos yra tas, kad po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybės tęstinumas buvo nutrūkęs, nes Lietuva tariamai atsisakė nepriklausomybės paskelbusi „moratoriumą“ Kovo 11-osios aktui. Šis melas buvo paneigtas Europos Žmogaus Teisių Teisme Burokevičiaus, Kuolelio ir Jermalavičiaus byloje, tad labiau ties juo neapsistosiu. Paminėsiu tik, kad nebuvo jokio moratoriumo pačiam Kovo 11-osios Aktui, buvo niekada neįsigaliojęs ir neveikęs (nes neprasidėjo oficialios derybos su SSRS) moratoriumas iš Kovo 11-osios Akto kylantiems veiksmams, kurį beje 1990-ųjų gruodį (dar prieš Sausio 13-osios agresijos aktą) Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas atšaukė.
Penktasis Kovo 11-osios principas išplaukia iš ankstesniųjų principų, - Lietuvos Respublika nėra SSRS teisių perėmėja, nes niekada nebuvo Sovietų Sąjungos dalis ir jokių suverenių teisių okupuotoje Lietuvos teritorijoje sovietai įgyti negalėjo. Tai reiškia, kad Lietuvai neprivalomos nei sovietų sudarytos sutartys, nei skolos. Lietuva nieko nėra skolinga Rusijai už okupaciją, o atvirkščiai, gali būti keliamas tik Rusijos, kuri yra SSRS tęsėja, atsakomybės už sovietinę Lietuvos okupaciją klausimas.
Šeštasis su Kovo 11-ąja siejamas principas yra tas, kad tarptautinės teisės požiūriu 1991 metais buvo pripažinta ne Lietuvos valstybė, o nauja Lietuvos valstybės vyriausybė. Kaip tuo metu komentavo ne vienos užsienio valstybės atstovas (pavyzdžiui, Prancūzijos ir Belgijos užsienio reikalų ministrai), Lietuvos valstybė buvo pripažinta dar tarpukariu (1918-1923 metais) ir šis pripažinimas tebegaliojo, nes nebuvo pripažinta Lietuvos aneksija. Tačiau 1940-1990 metais nesant Lietuvos vyriausybės, po 1990 m. kovo 11 d. reikėjo pripažinti Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą ir jo suformuotas institucijas, kaip naują šalies vyriausybę, galinčią atstovauti nuo 1918 metų tebeegzistuojančiai Lietuvos valstybei.
Pagaliau septintasis su Kovo 11-ąja siejamas principas yra Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas, kylantis iš Lietuvos valstybės tęstinumo. Kadangi agresija prieš Lietuvos Respubliką buvo neteisėta, tai ir Sovietų Sąjungos pilietybės primetimas Lietuvos Respublikos piliečiams buvo niekinis. Tarptautinė teisė aiškiai uždraudžia okupuojančiai valstybei reikalauti iš okupuotos šalies piliečių lojalumo (pilietybės) santykių, kaip ir imti juos į okupacinę kariuomenę. Niekinį Lietuvos gyventojams primestos SSRS pilietybės pobūdį yra konstatavęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, pabrėžęs kad SSRS pasų išdavimas ir jų naudojimas Lietuvos piliečiams negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių. Tad visi Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. turėję asmenys ir jų vaikai laikytini Lietuvos Respublikos piliečiais pagal kilmę, o ne įgijusiais Lietuvos Respublikos pilietybę jau po 1990 m. kovo 11 d.
Visai taip pat, kaip Vilties Prezidentas Stasys Lozoraitis, kuris niekada neturėjo jokio kito paso, tik Lietuvos Respublikos. Tačiau ar mes esame tokie pat ištikimi Lietuvos Respublikai jos piliečiai, ar nenuvertiname Laisvės ir Demokratijos, ar deramai saugome Kovo 11-osios „rubežius“. Štai apie ką siūlyčiau pagalvoti švenčiant Kovo 11-ąją.