Alyvos į ugnį įpylė Seimo mėginimai „apeiti“ šį Konstitucinio Teismo nutarimą 2008 m. birželio 30 d. priimant naujos redakcijos Pilietybės įstatymą, kuris laidavo dvigubą pilietybę visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, įgijusiems kitų ES ar NATO šalių pilietybę, taip pat turinčiose su Lietuva sieną valstybėse „tradiciškai gyvenantiems lietuvių kilmės asmenims“ (pastarosios nuostatos ribų niekas nesugebėjo išaiškinti). Bet kam, net už įstatymą balsavusiems Seimo nariams, buvo aišku, kad tokiu būdu dviguba pilietybė taptų paplitusiu reiškiniu, todėl minėtos nuostatos prieštaravo Konstitucijos 12 straipsniui.
Tad Respublikos Prezidentas praktiškai neturėjo kito pasirinkimo, kaip vetuoti priimtą įstatymą ir pasiūlyti Seimui išbraukti minėtas nuostatas. Seimas šiuos siūlymus priėmė. Tačiau už konstitucinės pareigos vykdymą Respublikos Prezidentui teko daug aršios kritikos, ypač iš kai kurių Seimo narių ir JAV lietuvių bendruomenės vadovybės pusės, vieno JAV miesto lietuvių bendruomenė net atšaukė suplanuotą susitikimą su Respublikos Prezidentu. Tiesa, Lotynų Amerikos valstybėse gyvenantys lietuviai pasveikino tokį Prezidento žingsnį, nes pagal Seimo priimtą įstatymą jie lyg ir buvo atsidūrę už sankcionuotos dvigubos pilietybės ribų.
Veto priešininkai ir plačios dvigubos pilietybės šalininkai savo poziciją argumentavo tuo, kad pilietybė padeda išlaikyti lietuvybę, kad be dvigubos pilietybės lietuviai praras ryšį su Tėvyne ir bus suskaldyta Tauta, kad Konstitucinis Teismas netinkamai išaiškino Konstituciją ir net kad Teismas neturi tokių įgaliojimų aiškinti Konstituciją. Todėl Seimas tariamai turėjęs teisę priimti Pilietybės įstatymą, sankcionuojantį plačią dvigubą pilietybę, nepaisydamas Konstitucinio Teismo ir tariamai vadovaudamasis tiesiogiai Konstitucija. Daugeliui toks aiškinimas, pagardintas emociniais tautiškumo elementais, galėjo atrodyti patrauklus, artimas, tariamai vienijantis Tautą. Tačiau ar tokie iš esmės neribotos dvigubos pilietybės siekiai neturi savų klystkelių? Juos trumpai pamėginsiu atskleisti.
Ar Lietuvos Respublikos piliečiams privalu vadovautis Konstitucija?
Atrodo, keistai skamba šis klausimas. Atsakymas į jį lyg ir savaime aiškus, juolab kad Konstitucijos laikytis įpareigoja jos 28 straipsnis. Tačiau dar kartą prisiminti šį retorinį klausimą verčia dėl Respublikos Prezidento vetuoto įstatymo užvirusios aistros.
1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstituciją priėmė Tautos referendumas. Joje įrašytas minėtas Konstitucijos 12 straipsnis, apribojęs dvigubą pilietybę atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Joje nustatyta ir šio straipsnio nuostatų keitimo tvarka: jas galima keisti tik referendumu. Konstitucija taip pat įtvirtino valdžių padalijimo sistemą, Konstitucijos viršenybės, teisinės valstybės ir kitus kertinius konstitucinius principus. Konstitucija numatė ir konstitucinės priežiūros mechanizmą, būtent Tauta priimdama Konstituciją delegavo įgaliojimus Konstituciniam Teismui tikrinti, ar Seimo priimami įstatymai atitinka Konstituciją. Konstitucinis Teismas atlieka šią savo funkciją nagrinėdamas konkrečias bylas. Bylos nėra tik sprendimo, ar ginčijamas įstatymas atitinka Konstituciją, priėmimas, toks sprendimas turi būti logiškas ir argumentuotas. Todėl Konstitucinis Teismas atlieka tokias pačias teisės (šiuo atveju – Konstitucijos) aiškinimo funkcijas, kaip ir bet kuris kitas nacionalinis ar tarptautinis teismas.
Štai 2004 metais Tarptautinis Teisingumo Teismas, nagrinėdamas bylą dėl Izraelio statomos gynybinės sienos okupuotoje Palestinos teritorijoje, pabrėžė, kad norėdamas atsakyti į klausimą, ar tokios sienos statyba yra teisėta, jis turi nustatyti taikytinas byloje tarptautinės teisės normas, išaiškinti jų turinį ir jomis remiantis suformuluoti teisiškai motyvuotą atsakymą. Tą patį, spręsdamas konstitucines bylas, daro ir Lietuvos Konstitucinis Teismas, t. y. jis turi nustatyti taikytinas Konstitucijos normas, išaiškinti jų turinį ir taip suformuluoti motyvuotą atsakymą, ar ginčijamas įstatymas neprieštarauja Konstitucijai.
Tokiu būdu aiškindamas Konstitucijos normų turinį Teismas formuoja oficialią konstitucinę doktriną, kuria jis pats privalo vadovautis vėlesnėse bylose, kuria taip pat privalo vadovautis įstatymų leidėjas, jeigu jis siekia priimti Konstituciją atitinkantį įstatymą. Kitaip Konstitucija nebūtų stabiliausias ir pamatinis Tautos bei Valstybės teisinis aktas, ji būtų visiškai priklausanti nuo valdžioje esančių politinių jėgų malonės ir valios.
Taigi Konstitucija nėra tik jos žodinis tekstas, ją taip pat sudaro jos žodinio teksto turinį ir subtilybes atskleidžianti Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Panašiai, pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių konvencijos turinio šiandien neįmanoma suvokti be Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijos. Teisminei valdžiai tenkanti oficiali teisės aiškinimo funkcija yra tokia pat natūrali demokratinei ir teisinei valstybei, kaip ir pati Konstitucija. Tad abejoti tokia funkcija yra daugiau negu nerimta.
Atrodytų, visa tai savaime aišku. Tačiau būtent neribotos dvigubos pilietybės šalininkai visas šias tiesas tarsi pamiršo agituodami Seimą priimti antikonstitucines Pilietybės įstatymo nuostatas ir kritikuodami Respublikos Prezidentą dėl to, kad jis užkirto kelią tokioms iniciatyvoms. Keisčiausia buvo tarp kritikų matyti ne tik tradiciškai populistinių partijų (darbiečių ir „tvarkdarių“) atstovus, bet ir gausų Tėvynės Sąjungos parlamentarų būrį (tik keli iš jų nepalaikė antikonstitucinių nuostatų ir rėmė Respublikos Prezidento veto). Kas jau kas, o konservatizmo vertybes išpažįstanti partija turėtų ginti Konstituciją ir susilaikyti nuo antikonstitucinių iniciatyvų. Ji, beje, turėtų būti ir labiausiai rezervuota Konstitucijos pakeitimų atžvilgiu. Galbūt tai buvo tik laikinas paklydimas?
Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad Konstitucinis Teismas yra nekritikuotina institucija. Man ir pačiam Teismo pozicija kai kuriais pilietybės klausimais neatrodo pakankamai pagrįsta ir įtikinama. Manyčiau, kad 2006 m. gruodžio 30 d. Konstitucinio Teismo nutarime buvo galima įvardinti atskiru leistinos dvigubos pilietybės atveju Lietuvos Respublikos piliečius, kurie ne savo valia okupacijų laikotarpiu paliko Tėvynę ir negalėdami naudotis Lietuvos valstybės gynyba priėmė kitos šalies pilietybę (t. y. tai būtų atskiras dvigubos pilietybės atvejis, susijęs su specifinėmis istorinėmis ir politinėmis aplinkybėmis). Tokio atvejo aiškus įvardijimas būtų leidęs šiandien aiškiai pasakyti, kad dabar galiojančios Pilietybės įstatymo nuostatos, leidžiančios tokiems asmenims turėti dvigubą pilietybę, atitinka Konstituciją. Manyčiau, kad taip pat nederėjo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime formuluoti integracijos į Lietuvos visuomenę reikalavimo gaunantiems Lietuvos pilietybę išimties tvarka. Pilietybės suteikimas J.Borisovui ir taip buvo akivaizdžiai neteisėtas bei niekinis. Tuo tarpu pilietybės suteikimas išimties tvarka už nuopelnus valstybei tam ir yra, kad būtų galima ją suteikti nusipelniusiam Lietuvai asmeniui netaikant bendrųjų reikalavimų, įskaitant integracijos (kita vertus, tikri, o ne tariami nuopelnai valstybei patys savaime galėtų būti laikomi pakankamai tampriu ryšiu su ja). Integracijos reikalavimas daro problemišku pilietybės suteikimą asmenims, kurie turi realių nuopelnų valstybei ir kuriems reikia Lietuvos valstybės apsaugos, bet kurie nėra lietuviai. Tokių griežtų reikalavimų pilietybės suteikimui išimties tvarka daugelis valstybių nekelia.
Tačiau kaip Konstituciją gerbiantis pilietis aš turiu pripažinti, tokia yra Lietuvos valstybės konstitucinė santvarka ir tokia yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip ją išaiškino konstitucinius įgaliojimus tam turintis Konstitucinis Teismas. Jeigu toks Teismo išaiškinimas nepatinka, jam pakeisti reikia nustatyta tvarka priimamų Konstitucijos pataisų, formuluojančių kitokias taisykles. Tik tokia tvarka gali būti demokratinėje ir teisinėje valstybėje. Kitaip turėtume anarchiją, paneigtume Konstitucijos viršenybę ir pačią Konstituciją, kartu sunaikintume visuotinį Tautos susitarimą dėl minimalių bendrų elgesio taisyklių, kurio vaidmenį ir atlieka Konstitucija. Ar dar reikia tęsti, kur visa tai veda? Tikrai ne Vakarų demokratijos tradicijos link, veikiau bloškia mus atgal į posovietinę Rytų erdvę, kurioje konstitucija yra diktatoriams ir jų klikoms paklusnus įrankis, pasiduodantis visiems jų norams bei įgeidžiams.
Štai kodėl politinių audrų dėl Pilietybės įstatymo metu skambėjusius raginimus nepaisyti Konstitucijos, „apeiti“ Konstitucinį Teismą, mėginimus prisiimti sau Teismo funkcijas tariamai geriau aiškinant Konstituciją, spaudimą Seimui ir Prezidentui palaikyti antikonstitucinį įstatymą aš laikau švelniai tariant nepilietišku elgesiu. Lietuvos pilietis neturėtų leisti sau raginti pažeisti Konstituciją ir koneveikti valstybės pareigūnus, kurie laikosi jos. Dar keisčiau, kai tai yra Lietuvos piliečiai, reikalaujantys sau privilegijų turėti ir kitos valstybės pilietybę.
Bet kuriuo atveju bet kokiam masiniam dvigubos pilietybės įteisinimui yra būtinos Konstitucijos 12 straipsnio pataisos.
Ar Lietuvos pilietybė tebėra vertybė?
Tačiau ar tokios pataisos iš tiesų yra reikalingos, turint dabartinę Pilietybės įstatymo redakciją? Pažiūrėkime, kam reikalaujama dvigubos pilietybės ir kas liko už dabartinio įstatymo sankcionuotų dvigubos pilietybės ribų.
Naujos redakcijos pilietybės įstatymas leidžia turėti dvigubą pilietybę tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie kitos šalies pilietybę įgijo ne savo valia, t. y. gimdami tose šalyse, kurių pilietybė įgyjama automatiškai gimus jų teritorijoje. Tokiu būdu išspręsta problema, kai Lietuvos piliečių vaikams, gimusiems tokiose šalyse, nebūdavo pripažįstama Lietuvos pilietybė.
Dviguba pilietybė laiduojama taip pat tremtiniams ir politiniams kaliniams bei Lietuvos piliečiams, kurie 1940-1990 metų okupacijų laikotarpiu turėjo pasitraukti iš Lietuvos, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams. Tokiu būdu visi Lietuvos piliečiai, priklausantys priverstinės politinės emigracijos bangai ir dėl tokios emigracijos įgiję juos priglaudusios šalies pilietybę, išsaugo ir Lietuvos pilietybę. Taigi niekas neatėmė Lietuvos pilietybės iš senosios emigracijos bangos ir jos palikuonių.
Vadinasi, galimybės turėti dvigubą pilietybę neteko tik tie Lietuvos piliečiai, kurie savo noru išvyko iš Lietuvos po jos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. ir taip pat savo noru įgijo kitos valstybės pilietybę, t. y. dalis naujosios emigracijos bangos. Ir tai ne visi, nes pagal nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimo galiojusias nuostatas lietuvių kilmės Lietuvos pilietis galėjo prašyti palikti jam Lietuvos pilietybę net ir savo noru įgijęs kitos šalies pilietybę. Tad iš esmės be galimybės turėti dvigubą pilietybę liko tie, kurie jau po Konstitucinio Teismo nutarimo savo noru įgijo kitos valstybės pilietybę.
Ar verta dėl jų keisti Konstituciją ir plėsti dvigubos pilietybės atvejų sąrašą? Tai visų pirma yra vertybinis klausimas, verčiantis susimąstyti, kas mums yra Lietuvos pilietybė. Ar Lietuvos pilietybė suponuoja tik piliečio teises valstybės atžvilgiu, ar asocijuojasi tik su eiliniu asmens dokumentu, ar vis dėlto Lietuvos pilietybė taip pat reiškia pareigas valstybei, ištikimybę jai. Jeigu pilietybė mums reiškia ištikimybės valstybei santykius, tada reikia pripažinti, kad su tokia ištikimybe yra nesuderinamas siekis laisva valia įgyti kitos valstybės pilietybę. Tada siekti kitos valstybės pilietybės vaikantis materialinės naudos ar kitokių patogumų turėtų būti laikoma nepilietišku elgesiu. Todėl nereikia stebėtis, kad kitos pilietybės įgijimas laisva valia prilyginamas savanoriškam Lietuvos pilietybės atsisakymui. Tokia yra ne tik Lietuvos, bet ir nemažos dalies ES valstybių praktika (pavyzdžiui, Austrijos, Belgijos, Čekijos, Vokietijos, Liuksemburgo, Norvegijos, Nyderlandų ir kt.).
Ar turėtume savotiškai skatinti Lietuvos piliečius, savanoriškai pasirenkančius kitos valstybės pilietybę? Jei atsakysime į šį klausimą teigiamai, tuomet teks pripažinti, kad Lietuvos pilietybė mums nėra vertybė ir prisirišimo prie valstybės sinonimas, kad kitų valstybių pilietybė yra vertingesnė, jei jos turėtojams kaip „prizą“ paliekame ir antrąją, Lietuvos, pilietybę. Juk jei asmuo savanoriškai pasirinko politinę ir pilietinę integraciją kitoje valstybėje, jam Lietuvos pilietybė tebus antroji, papildoma.
Neribotos dvigubos pilietybės šalininkai dažnai kalba apie prigimtinę teisę į Lietuvos pilietybę. Iš tiesų viena iš visuotinai pripažintų žmogaus teisių yra teisė į pilietybę, bet pagal tarptautinę teisę tai yra teisė į pilietybę apskritai, o ne teisė į konkrečios valstybės pilietybę. Kitaip tariant, tarptautinei teisei svarbu, kad asmuo nebūtų be jokios pilietybės ir be jokios valstybės gynybos. Todėl pilietybės netekimas pagal valstybės įstatymus, jei įgyjama kitos valstybės pilietybė, neprieštarauja jokioms tarptautinės teisės normoms. Beje, pilietybė pagal tarptautinę teisę yra asmens politinis ir teisinis ryšys su valstybe, nerodantis jo etninės kilmės. Tad mėginimai sutapatinti pilietybę su tautybe teisiškai yra absoliučiai nepagrįsti.
Žinoma, valstybė gali numatyti tam tikrų preferencijų įgyti pilietybę titulinės nacijos atstovams. Tokia preferencija pas mus yra teisė į Lietuvos pilietybę, kuri neterminuotai pripažįstama visiems lietuvių kilmės asmenims. Būtent tokia teisė ir ją turinčių asmenų statuso išsamesnis reglamentavimas galėtų padėti išspręsti daugelį išeivijos keliamų problemų, susijusių su lietuvių kilmės asmenimis, savanoriškai pasirinkusias kitos valstybės pilietybę. Jie išsaugotų teisę į Lietuvos pilietybę, kurią realizuotų atsisakę kitos valstybės pilietybės, galėtų bet kada grįžti į Lietuvą ir čia gyventi lygiomis teisėmis su kitais, išskyrus politines teises dalyvauti Seimo ir Prezidento rinkimuose (pastarosiomis būtų galima naudotis tik realizavus teisę į Lietuvos pilietybę).
Taigi diskutuojant apie dvigubą pilietybę pasirinkimas iš esmės yra toks: arba pasilikti prie dabartinės situacijos, kai dviguba pilietybė yra ribojama, bet Lietuvos piliečiai, įgiję kitos valstybės pilietybę ne savo valia, išlaiko ir Lietuvos pilietybę, o visi lietuvių kilmės asmenys turi teisę į Lietuvos pilietybę, arba visiškai atverti duris dvigubai pilietybei leidžiant visiems Lietuvos piliečiams būti kitos valstybės piliečiais (apsiriboti tik kai kuriomis valstybėmis čia neišeis, nes visada gali „iškristi“ kurios nors šalies lietuvių bendruomenė). Kuo gali baigtis pastarasis variantas, galima spėti prisiminus kai kurių valstybių norus „gynybos tikslais“ matyti užsienyje kuo daugiau savo piliečių. Tad nemanau, kad verta imtis tokio eksperimento. Gal vis dėlto geriau būkime Lietuvos piliečiai.
