Kitas pasiūlė slėpti galvą smėlyje nusiduodant, kad jei nacių simbolius naudojančiųjų ir jų ideologiją skelbiančiųjų nepastebėsime, tai nacių Lietuvoje ir nebus. Kai kurie V.Uspaskicho darbiečių ir R.Pakso tvarkdarių atstovai Seime vadino įstatymus absurdiškais ir skelbė, kad reikia kovoti ne su simboliais, o su idėjomis. Tarsi simboliai būtų be paskirties, tarsi jie nieko nereikštų ir nesiasocijuotų su nacistine bei komunistine ideologijomis.
Kita vertus, nieko čia keisto, kad būtent šios dvi partijos labiausiai apverkia nacių ir komunistų simbolius. Darbiečiai dažni svečiai Maskvoje, jaučiasi ten, kaip namie. „Tvarkdariai“ kartu su darbiečiais staiga suabejojo Lietuvos narystės NATO teisėtumu, o jų pačių „erelis“ partijos herbe daug kam gali asocijuotis su nacių ereliu (kur dar šios partijos aktyvistų naktinės eisenos su fakelais).
Kai kurie smulkaus verslo atstovai taip pat nevengia papiktnaudžiauti įstatymų kritika siekdami pridengti savo nesėkmes. Štai vienos kavinės savininkė verkšlena dėl to, kad jai teks nuo sienos nukabinti V.Lenino portretą. O gatvės prekeivė guodžiasi dėl policijos tariamai sužlugdytos prekybos sovietiniais suvenyrais, bet pamiršta pridurti turėjusi licenciją prekiauti tik lietuviškais suvenyrais. Sovietų armijos kepures ir diržus pavadinti lietuviškais suvenyrais tikrai reikėtų lakios fantazijos.
Apskritai tokiems verslininkams galima būtų užduoti ne tik su teise, bet ir su verslo etika susijusių klausimų: pavyzdžiui, ar moralu „kalti pinigą“ iš okupantų simbolių ir ar taip nepažeidžiamas nuo okupantų nukentėjusių bendrapiliečių orumas, ar okupantų simboliai tikrai reprezentuoja Lietuvą, kad platinami kartu su lietuviškais tautiniais suvenyrais, o gal vis dėl to tokių simbolių vieta jų motinoje Rusijoje. Tačiau tai nėra šio straipsnio objektas. Apsistosiu ties tikruoju, o ne komentatorių sugalvotuoju įstatymų, uždraudusių nacistinę ir komunistinę simboliką, turiniu.
Suprasdami, kad tiesiogiai įstatymus kritikuoti sunku, nes galima pasireikšti kaip Kremliaus šalininkams, nacių ar sovietų gynėjams, įstatymus kritikuojantys politikai ir apžvalgininkai mėgina iškelti kuo daugiau tariamų įstatymų nuostatų neaiškumų, kai kurias nuostatas nutylėti arba iškreipti. Tarsi kiti įstatymai visada yra savaime aiškūs, tarsi jiems taikyti nebūtina išsiaiškinti jų nuostatų turinio, tarsi tam nebūtina besiplėtojanti teismų praktika. Iš čia kyla ir komentatorių verkšlenimai, kad nacių ir sovietų simboliką uždraudę įstatymai tariamai sunaikins istorijos muziejus, liaudies meną ir gatvės prekybos verslą, neleis groti Rusijos himno per oficialius renginius ir eksponuoti socrealizmo „šedevrų“.
Deja, kai palygini įstatymų kritikų mintis su jų kritikuojamų įstatymų tekstais, Seime registruotais įstatymų projektų aiškinamaisiais raštais, pamatai, kad tie, kurie dergia nacių ir sovietų simboliką uždraudusius įstatymus, patys nėra šių įstatymų skaitę, kaip nesivargino ir susirasti jų aiškinamųjų raštų, kuriuose ne tik paaiškintas įstatymų turinys, bet ir apibendrinta kitų ES šalių praktika, kuria remiantis įstatymai buvo parengti. O kam skaityti, juk tada tektų didžiąją savo kritikos dalį išmesti į šiukšlių dėžę. Žinoma, yra ir kitas paaiškinimas: įstatymų kritikai viską skaitė, bet sąmoningai meluoja. Taip daryti patogu manant, kad dauguma žmonių taip pat nesigilina į įstatymų nuostatų niuansus.
Štai Vokietijos baudžiamojo kodekso 86a straipsnis numato atsakomybę už antikonstitucinių organizacijų (pirmiausia nacionalsocialistų partijos) simbolių naudojimą: draudžiama tokius simbolius platinti ir viešai naudoti, taip pat juos gaminti, saugoti, importuoti ir eksportuoti platinimo ar viešo naudojimo tikslais. Simboliais laikomi vėliavos, ženklai, uniformos, šūkiai ir būdingos pasveikinimo formos. Taip pat draudžiami simboliai, kurie yra klaidinančiai panašūs į antikonstitucinių organizacijų simbolius.
Už antikonstitucinių organizacijų simbolių naudojimą baudžiama laisvės atėmimu iki 3 metų arba bauda, taip pat gali būti konfiskuojami daiktai, tiesiogiai susiję su tokio nusikaltimo padarymu. Atsakomybė už antikonstitucinių organizacijų simbolių naudojimą netaikoma, jeigu jie naudojami visuomenės švietimo, visuomenės apsaugos nuo antikonstitucinės veiklos, meno, mokslo, tyrimų, informavimo apie dabarties ar istorinius įvykius ir panašiais tikslais.
Austrijos ženklų įstatymas draudžia nelegalių (nacionalsocialistų) organizacijų simbolikos, taip pat naudojamų tokios simbolikos pakaitalų viešą dėvėjimą, demonstravimą, vaizdavimą ar platinimą. Šio draudimo pažeidimas laikomas administraciniu nusižengimu ir baudžiamas bauda arba areštu iki 1 mėnesio, o simboliai, naudojami darant tokį nusižengimą, konfiskuojami. Austrijos konstitucinis teismas konstatavo tokių Ženklų įstatymo nuostatų atitiktį šalies konstitucijai ir joje įtvirtintoms susirinkimų bei asociacijų laisvėms. Italijos įstatymai draudžia viešą rasistinių nuostatų ir rasistinių organizacijų simbolikos demonstravimą, tokios simbolikos atsinešimą į sporto renginius (tokios veikos užtraukia iki 3 metų laisvės atėmimo bausmę). Liuksemburgo spaudos įstatymas draudžia publikuoti, viešai demonstruoti, pardavinėti ar viešai dėvėti bet kokius ženklus ar simbolius, galinčius sukelti maištą ar neramumus visuomenėje, o už tokią veiką baudžiama laisvės atėmimu arba bauda.
Prancūzijos baudžiamojo kodekso R645-1 straipsnis numato atsakomybę už uniformų, ženklų, emblemų, primenančių atsakingų už nusikaltimus žmogiškumui asmenų veiklą, dėvėjimą ir demonstravimą. Už tokias veikas baudžiama bauda, taip pat gali būti taikomos papildomos bausmės, įskaitant daiktų, kuriais naudojantis buvo padarytas teisės pažeidimas, konfiskavimą.
Švedijos baudžiamojo kodekso 16 skyriaus 8 straipsnis numato atsakomybę už nacionalinės, etninės, rasinės, religinės neapykantos skleidimą. Šalies Aukščiausiasis teismas yra nustatęs, kad tokia neapykanta gali būti skleidžiama ne tik žodžiu, raštu ir atvaizdu, bet ir rasistine elgsena viešai dėvint panašius į nacių simbolius ir uniformas. Už tokias veikas baudžiama laisvės atėmimu iki 2 metų arba bauda.
Pagaliau Vengrijos baudžiamasis kodeksas (296b straipsnis) numato atsakomybę (baudą) už totalitarinių režimų simbolikos (svastikos, SS ženklo, raudonosios žvaigždės, kūjo ir pjautuvo bei kai kurių kitų nacistinių ir komunistinių simbolių) platinimą, naudojimą viešuosiuose renginiuose ar kitokį viešą demonstravimą. Nebaudžiama už tokią veiką, jeigu ji atlikta žinių skleidimo, mokymo, mokslo, meno ar informavimo apie istorinius ar dabarties įvykius tikslais, taip pat jei naudojama oficiali kitų valstybių simbolika. Latvijos mitingų, eitynių ir piketų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 5 punktas draudžia tokių renginių dalyviams naudoti SSRS, Latvijos SSR ir nacistinės Vokietijos vėliavas bei herbus, taip pat atlikti jų himnus.
Kiekviena iš minėtų 8 ES valstybių, atsižvelgdama į savo istorinę patirtį, nusprendė uždrausti tik nacistinius arba ir nacistinius, ir komunistinius simbolius. Suprantama, Lietuva turėjo uždrausti abu, nes komunistiniai simboliai, kaip ir nacistiniai, Lietuvai yra pirmiausia jos okupacijos, teroro bei genocido simboliai. Tame glūdi ir atsakymas, kodėl nedraudžiami su Lietuvos okupacija ir jos gyventojų represijomis nesusiję įvairių kitų (ne nacistinio ir ne komunistinio) pasaulio totalitarinių režimų simboliai. Būtinumą drausti konkrečius simbolius ir valstybės nuožiūros laisvės (margin of appreciation) ribas lemia kiekvienos šalies individuali istorinė patirtis.
Lietuvos istorinės patirties sąlygotus įstatymus gerbia kitos demokratijos. Dėl sovietinės simbolikos draudimo mums grūmojo tik Rusija ir Baltarusija, kurios skelbė neleisiančios „peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo rezultatų“. Iš Vokietijos ir kitų ES šalių jokių protestų nei dėl nacių, nei dėl sovietų simbolių draudimo nebuvo.
Palyginus minėtų 8 ES valstybių ir Lietuvos įstatymus matyti, kad Lietuvos įstatymų leidėjas daugiausia rėmėsi Vokietijos, Austrijos, Vengrijos ir Latvijos pavyzdžiais apibrėžiant draustinus viešai naudoti simbolius bei numatant draudimo išimtis. Tačiau Lietuvos įstatymų leidėjas buvo gerokai švelnesnis. Štai Vokietijoje už nacistinį simbolį, įskaitant nacių pasisveikinimą, galite gauti iki 3 metų kalėjimo. Ten draudžiama ne tik platinti ir viešai demonstruoti nacių simbolius, bet ir juos gaminti, įvežti bei išvežti.
Tuo tarpu Lietuvoje yra tik administracinė atsakomybė, nesusijusi su laisvės atėmimu ar jos ribojimu (nuo 500 iki 1000 Lt bauda su daikto, buvusio teisės pažeidimo padarymo įrankiu, konfiskavimu). Be to, Lietuvoje galima prekiauti abiejų okupacinių totalitarinių režimų simboliais, jei tai yra antikvarinė prekyba, taip pat leidžiama Antrojo pasaulinio karo veteranams dėvėti savo uniformą su apdovanojimais. O Vokietijoje ir Austrijoje bet kokia prekyba nacistiniais simboliais uždrausta, kaip, beje, ir nacių veteranų sueigos dėvint tuometines uniformas. Tad nepatenkintiesiems užuot nepagrįstai kritikavus Lietuvos įstatymus derėtų padėkoti Seimui už humanizmą, liberalesnį požiūrį ir švelnesnes, nei kitose 8 ES valstybėse, nuobaudas.
Nesunku nuspėti, kad nepaisant skirtingų teisinio reglamentavimo detalių, ir minėtų 8 ES valstybių, ir Lietuvos įstatymų leidėjo tikslai priimant draudžiančius totalitarizmo simbolių naudojimą įstatymus buvo vienodi: Konstitucijos ir viešosios tvarkos apsauga, antikonstitucinių, rasistinių bei ksenofobinių idėjų sklaidos prevencija, nuo totalitarinių represijų nukentėjusių asmenų ir jų artimųjų orumo apsauga.
Dabar šiek tiek apie nacistinę ir komunistinę simboliką uždraudusių Lietuvos įstatymų detales. Pirmiausia, kokie gi simboliai draudžiami. Juos galima suskirstyti į kelias grupes. Pirmąją grupę sudaro nemodifikuoti oficialūs nacistinės Vokietijos ir SSRS simboliai – valstybinės vėliavos, herbai ir himnai. Tai – nacistinės Vokietijos vėliava ir herbas, SSRS vėliava ir herbas, SSRS marionetinės struktūros, neteisėtai veikusios Lietuvos teritorijoje, - Lietuvos SSR vėliava ir herbas, taip pat nacistinės Vokietijos, SSRS ir Lietuvos SSR himnai. Taip kad kai kurių komentatorių nuogąstavimai dėl tariamai uždraustos Suomijos karinių oro pajėgų vėliavos ar Austrijos herbo yra niekuo nepagrįsti.
Toks pat dirbtinis yra ir kai kurių komentatorių klausimas, ar legalus Lietuvoje būtų dabartinės Vokietijos ir Rusijos himnų atlikimas, nes jų melodijos tapačios, atitinkamai, nacistinės Vokietijos ir SSRS himnams. Iš tikrųjų dabartinės Vokietijos himno žodžiai nėra identiški nacistinės Vokietijos himnui, o Rusijos himno tekstas skiriasi nuo SSRS.
Tuo atveju, jei būtų atliekama tik himno melodija, viską lemtų įvykio aplinkybės ir kontekstas, kaip, beje, ir kiekvienu kitu atveju sprendžiant veikos teisėtumo klausimą. Akivaizdu, kad sutinkant Vokietijos kanclerę A.Merkel yra atliekamas dabartinės Vokietijos, o ne nacių himnas, kaip akivaizdu ir tai, kad žaidžiant Lietuvoje Rusijos krepšinio komandai, atliekamas dabartinės Rusijos, o ne SSRS himnas. Tačiau kitaip būtų, jei kas nors norėtų himno melodija pašlovinti Staliną ar Hitlerį.
Pirmajai draudžiamų simbolių grupei taip pat priskirtinos vėliavos, ženklai ir uniformos, kurių sudedamąja dalimi yra oficiali nacistinės Vokietijos ir SSRS simbolika – nacistinės Vokietijos, SSRS ir Lietuvos SSR vėliavos ir herbai. Tokiu būdu uždraustos, pavyzdžiui, nacių Vokietijos ir SSRS karinės bei sukarintų struktūrų uniformos.
Antrajai draudžiamų simbolių grupei priklauso nacistinių ir komunistinių organizacijų simboliai bei uniformos. Tokiu būdu, pavyzdžiui, draudžiamos SSKP, komjaunimo ir pionierių organizacijų vėliavos, sovietinė raudonoji žvaigždė su V.Lenino atvaizdu ar kūju ir pjautuvu, sovietinis kūjo ir pjautuvo ženklas, nacių partijos herbas (erelis su svastika), nacistinė juoda svastika, nacių karinės organizacijos SS ženklai (dvi žaibo formos raidės ir koncentracijos stovyklų apsaugos ženklas su kaukole) ir juodos smogikų uniformos, nacių saugumo policijos kryžius.
Beje, kaip tvirtina istorikai, šiuolaikiniai Lietuvos naciai – murzininkai – yra perėmę, kiek modifikuodami, iš Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos ne tik partijos pavadinimą („lietuviai nacionaldarbininkai“), bet ir juodąsias smogikų uniformas bei saugumo policijos kryžius. Matant dar jų deklaruojamą nacistinę ideologiją (blogio jėgomis skelbiama demokratija ir „judokratija“), jokiam normaliam žmogui nekyla abejonių, kad tai nėra kokie nors pagonys ar kitokie senovės garbintojai, o nelegali sukarinta nacistinė organizacija. Aplinkybių visuma leidžia laikyti šią organizaciją su jos simbolika už įstatymo ribų.
Trečiajai draudžiamų simbolių grupei, sekant Vokietijos ir Austrijos įstatymų pavyzdžiu, priskirtini vadinamieji modifikuoti simboliai, kurie yra panašūs į nacistinius ir komunistinius simbolius ir pagal paskirtį gali pastaruosius pakeisti (įvairūs neonacių ir neobolševikų simboliai). Tai – nacistinės Vokietijos, SSRS, Lietuvos SSR vėliavos ar herbo arba nacistinės svastikos, nacistinio SS ženklo, sovietinio kūjo ir pjautuvo ženklo ar sovietinės penkiakampės raudonosios žvaigždės pagrindu sukurtos vėliavos ir ženklai. Pavyzdžiui, nacionalbolševikų vėliava, padaryta nacistinės Vokietijos vėliavos pagrindu vietoje svastikos įdedant į baltą apskritimą kūjį su pjautuvu, panaši Lietuvos nacių vėliava, kurios baltame apskritime būdavo įdedami įvairūs svastikos variantai, kitokia jų naudojama simbolika, padaryta modifikuojant nacistinę svastiką. Žinoma, konkretaus simbolio priskyrimas šiai grupei priklausys nuo aplinkybių ir jo naudojimo konteksto, o kriterijus tokiems simboliams atpažinti suformuos teismų praktika.
Ketvirtajai draudžiamų simbolių grupei, sekant Prancūzijos pavyzdžiu, priskiriami atsakingų už Lietuvos gyventojų represijas Vokietijos nacionalsocialistų ir SSRS komunistų partijos vadovų atvaizdai. Tokiu būdu yra neteisinga teigti, kad įstatymas uždraudė rodyti visų nacių ar komunistų partijos narių atvaizdus. Akivaizdu, kad turimi omenyje tie Vokietijos nacionalsocialistų ir SSRS komunistų partijos vadovai, apie kurių atsakomybę už Lietuvos gyventojų represijas yra visuotinai žinoma, t. y. tie, kurie visuomenei asocijuojasi su tokiomis represijomis, pavyzdžiui, Hitleris, Stalinas, Berija, Sniečkus. Juk siekiant išreikšti savo pritarimą nacių ar sovietų represijoms ar pašlovinti jų vykdytojus nebūtų rodomi niekam arba mažai kam žinomų nacių ar komunistų partijų vadovų atvaizdai.
Toliau apie tai, kokios veikos yra draudžiamos pagal nagrinėjamus Lietuvos įstatymus. Draudžiama platinti minėtus simbolius, t. y. juos dalinti nemokamai ar jais prekiauti. Taip pat draudžiama viešai atlikti minėtus himnus, naudoti minėtus simbolius susirinkime, kitame masiniame renginyje ar kitaip viešai demonstruoti (pavyzdžiui, vaikščioti su svastika ar SSRS herbu pagražintais marškinėliais viešoje vietoje). Taigi skiriamasis draudžiamų veikų požymis yra viešumas – draudžiamų simbolių rodymas viešojoje erdvėje, kur juos matyti gali didelis ar neribotas žmonių skaičius. Privačioje erdvėje turėti ir naudoti nacistinius bei komunistinius simbolius nėra draudžiama. Todėl turintys įvairių nukrypimų žmonės gali kabintis virš lovos Lenino, Stalino ar Hitlerio portretus, jiems melstis, puošti jų biustais savo būsto interjerą, namuose ar savo artimųjų ar draugų būryje klausytis nacių ar sovietų himnų. Tik kažkaip abejoju, ar daug tokių yra, kaip kartais mėginama išpūsti problemą.
Pabaigai apie nacistinių ir komunistinių simbolių draudimo išimtis, kurios didžia dalimi pasiskolintos iš kitų 8 ES šalių. Taigi nacistinių ir komunistinių simbolių platinimas ir viešas demonstravimas yra teisėtas ir pagal įstatymus nebaudžiamas, jeigu jis atliekamas šiais atvejais: 1) muziejų veiklos tikslais. Todėl muziejai, kuriuose eksponuojami nacistiniai ir komunistiniai simboliai (pavyzdžiui, garsusis Grūto parkas, įvairūs kraštotyros ir naujosios istorijos muziejai), toliau gali naudoti tuos pačius eksponatus, jų veiklos įstatymai nevaržo; 2) visuomenės informavimo apie istorinius ir dabarties įvykius bei totalitarinius režimus tikslais.
Todėl įstatymas nedraudžia leisti istorijos knygų, rodyti istorinių filmų ir teatro spektaklių, televizijos reportažų, kuriuose pasakojama apie istorinius įvykius arba dabartį (pavyzdžiui, šiuolaikinių Lietuvos nacių išsišokimus), burti istorikų klubų ir kurti Antrojo pasaulinio karo mūšių inscenizacijų. Beje, įstatymas taip pat nedraustų tokio viešo nacistinių ir komunistinių simbolių demonstravimo, kai šalia rodomos vėliavos, ženklo ar kito simbolio būtų prierašas apie tai, koks okupacinis režimas ir kokia okupacinė struktūra šį simbolį naudojo, kokią žalą atsininkamas totalitarinis režimas Lietuvai padarė.
Pavyzdžiui, gatvės prekeiviai galėtų šia išimtimi pasinaudoti, bet tokiu atveju jų parduodami simboliai gali neatrodyti tokie patrauklūs naiviems užsieniečiams; 3) švietimo tikslais. Todėl įstatymas nedraudžia švietimo įstaigose mokyti apie totalitarinius režimus ir jų žalą, supažindinti su šių režimų naudotais simboliais; 4) mokslo tikslais. Todėl įstatymas nedraudžia su simbolika susijusių totalitarinių režimų ir istorijos tyrimų; 5) meno tikslais. Todėl įstatymas nedraudžia įsigyti ar eksponuoti socrealizmo kūrinių; 6) antikvarinės prekybos (prekybos senienomis) tikslais. Įstatymas nedraudžia prekiauti originaliais nacistiniais ir sovietiniais simboliais (pavyzdžiui, nacistinėmis ir sovietinėmis uniformomis ar jų detalėmis, partijų ženkliukais, partijų vadovų biustais).
Tačiau draudžiama prekyba naujai pagamintais suvenyrais, nebent, kaip minėjau, jie būtų su informacinio pobūdžio prierašais; 7) naudojant oficialią egzistuojančios valstybės simboliką. Todėl įstatymų nustatyta tvarka galima naudoti, pavyzdžiui, Kubos, Kinijos ar kitos valstybės, kurios vėliavoje ar herbe yra panašių į nacistinius ar komunistinius simbolius elementų, simboliką; 8) Antrojo pasaulinio karo dalyviui vilkint savo uniformą. Beje, teisėta būtų, jeigu savo uniformą vilkėtų ne tik buvęs sovietų armijos karys, bet ir vermachto veteranas. Taigi įstatymuose pakanka išimčių, kad jos sugriautų piktavališkus ir absurdiškus įstatymų kritikų aiškinimus apie negatyvias įstatymų pasekmes.
Baigdamas priminsiu, kad per DELFI užsakymu neseniai „Spinter tyrimų“ atliktą visuomenės nuomonės apklausą 70 proc. Lietuvos gyventojų pritarė nacistinių simbolių draudimui, o 58 proc. – sovietinių simbolių draudimui. Nepritariančiųjų buvo, atitinkamai, 11 ir 18 proc. apklaustųjų. Tikrai ne kiekvienas įstatymas susilaukia tokio plataus visuomenės palaikymo. Todėl neverta lieti krokodilo ašarų dėl svastikos, kūjo su pjautuvu ar raudonosios žvaigždės. Tegul dėl to verkia Kremlius ir Lukašenka su jiems prijaučiančiaisiais Lietuvoje.