E. Didzinskas. Nei sankcijos, nei karas nepalauš tranzito šalies

„Nesisėdi mums, raitelių tautai, tranzito tauta tapusiems. Automobilių ginimas iš vieno Europos pakraščio į kitą, tai žirgų tabūnų perginimas; tai įterpta genuose. Nėra kitos tokios mažytės tautos, kurios valstybinių numerių taip gausu būtų Europos autobanuose, ant sunkiasvorių sunkvežimių; mes labai pajėgūs judėjimui, mums nesisėdi. Mes Vyčio ir Rūpintojėlio ženklas. Jėga ir kontempliacija, štai jėga.

Tai samurajų jėga. Tai tokia jėga, kurios raumenys drasko drabužius ir šarvus, ir istorijos uždėtus antvilkčius. Mums per mažai Lietuvos. Mes ramiai jaučiamės tik tada, kai plečiame įtakas. Vytis ramus tik balne, raitelio vieta ant žirgo.“*

Lietuvos verslo žmogau, likimo drauge,

Gyvenam ypatingu laiku. Kada ramaus verslo iliuziją griauna ekonominė blokada Rusijoje. Ir kada tunelio gale matyti ne krizės pabaiga, o karas Ukrainoje ir įtampa tarp Briuselio ir Maskvos. Lietuva – konflikto smaigaly. Ant lietuviško verslo, mūsų ir Tavo pečių, kaip visad, krenta konflikto kaina – keičiasi krovinių vežimo sandoriai, kryptys, koreguojasi planai ir pelno eilutės. Tačiau šis laiškas – ne apie tai, kuo skųstis ir ką kaltinti. O apie tai, kodėl ir mes, ir Jūs sugebėsite šį smūgį „išlaikyti“. Tapdami stipresniais.

Nėra Europoje kitos valstybės, į kurią per tūkstantmetę jos istoriją kėsintasi tiek kartų, kiek į Lietuvą. Politologų žodžiais, esame geopolitinė anomalija – valstybė, kurios šiaip jau neturėtų būti. Nes mūsų žemė, logistinė kryžkelė, jungianti Europos Šiaurę su Pietumis ir Vakarus su Rytais, yra geografiškai neapginama. O tuo pačiu per daug vertinama – traukianti didžių galybių akį.

Tačiau tai leidžia suprasti labai aiškią priežastį, kodėl, nepaisant istoriškai kas trisdešimt metų Lietuvą užklumpančių invazijų, šiandien esame laisvi. Ir galime „daryti“ verslą savo nepriklausomoje valstybėje. Tai nebūtų įmanoma be ypatingų žmonių – kietabūdžių žemaičių, lanksčių aukštaičių, narsiųjų dzūkų ir verslių suvalkiečių – dėl visos tautos ryžto nepasiduoti, nebūti „aukomis“. Nestovėti vietoje, kas benutiktų.

Lietuva – logistikos galia

E. Didzinskas

Tokie laikotarpiai kaip šiandien – puiki proga patikrinti, ko esame verti. Tačiau argi nesugebėjo prie kur kas dažnesnių konfliktų ir katastrofų prisitaikyti mūsų protėviai? Išgyvensime ir mes. Matydami stojančius verslus ir griūvančią taiką Rytuose, nepulkime į paniką.

Reta logistikos kompanija stiprybės savo verslui semiasi filosofų ir semiotikų raštuose. Tačiau kartais čia galima atrasti tokių dalykų, kurie įkvepia labiau nei verslo valdymo sistemų lentelės. Visos „Via Genero“ komandos vardu esame dėkingi šio laiško pradžioje pacituotam a.a. Gintarui Beresnevičiui, kuris taip taikliai atspėjo, ką jaučiame ir kuo didžiuojamės, užsiimdami krovinių transportavimu Europoje.

Gabendami lietuvišką produkciją – vaisius, daržoves, pieno gaminius ir kitus maisto ir ne maisto produktus iš Lietuvos – mes vežame Lietuvos vėliavą į Europą. Ir nesvarbu, ar maršrutai kirstų Olandiją, Belgiją, Didžiąją Britaniją, ar kaimynines šalis, įskaitant ir tą pačią Rusiją, tęsiame gilią protėvių tradiciją: prekiauti, verslauti, sujungti Vakarus ir Šiaurę su Rytų Europos aruodais ir rinkomis. Tą patį darė „auksu ir žirgais“ garsėję kuršiai, prieš tūkstantį metų prekiavę su vikingais. Tą patį darė mūsų karžygiai didikai, skersai išilgai išraižę tuometinę didžiausią Europoje LDK imperiją. Tą patį, prekiaudami ir mainydamiesi gėrybėmis su Europos Sąjunga ir Rytų valstybėmis, šiandien tęsiate ir Jūs.

Žinoma, politiniai konfliktai visais laikais buvo ir tebėra baisus prekybininkų iššūkis. O tokie laikotarpiai kaip šiandien – puiki proga patikrinti, ko esame verti. Tačiau argi nesugebėjo prie kur kas dažnesnių konfliktų ir katastrofų prisitaikyti mūsų protėviai? Išgyvensime ir mes. Matydami stojančius verslus ir griūvančią taiką Rytuose, nepulkime į paniką. Nebūkime rusofobai, tačiau nekeikime ir tų, kurie primena, kad kartais reikia „atstovėti“ vertybes, kurios kadaise leido atgimti mūsų Lietuvai.

Kad suderintume savo verslumą su pilietiškumu, išmokime iš anksto įvertinti ir pasverti savo verslo rizikas. Tada greitai reaguoti į situaciją ir prisitaikyti, kad nei sankcijos, nei karas mūsų nesustabdytų. O kad lietuvių galimybės beribės, taikliai liudija a.a. Gintaro Beresnevičiaus palinkėjimas:

„Mes turime eiti į Europą be kompleksų, ir mintyse turi kirbėti ne nuolankumo ir mažumo kirminas. Esame barbarai prie atvertų Romos vartų, esame kviečiami čia perimti valdžią. [...] Esame ta šiaurė, iš kurios Europa visada gaudavo jėgų ekspansijai. [...] Užtikrindami Europai ramų gyvenimą, leidome jiems statydintis laivus iš mūsų girių medžių, dervos, sakų. Nesirūpinti javais, o rūpintis tik auksu – už auksą jie pirkdavo iš mūsų grūdus ir mūsų teritorijose išauginta duona maitino Vakarų Europą ir leido jai plėstis, kolonizuoti beginklius kontinentus. Mes buvome užnugaris. [...] Dabar fronto linija sutampa su užnugariu. Dabar mes juos giname, ir turime paimti lygių Europos piliečių teises. Galimybė yra. Vakarai yra mūsų – mūsų įmonių, žmonių, maklerių, verslininkų. Jie atiduoti laisvam naudojimuisi, kaip kitados barbarams buvo atiduota Roma su visom provincijom. Ji kitaip nebegalėjo, ir todėl išliko. Mes savo ruožtu turime jai padėti.“

Taigi, likimo draugai, nepraraskime alkio plėtrai. Verslaukime, „paimkime“ naujas rinkas. Padėkime Europai, padėdami patys sau. Būkime nepalaužiama tranzito galia.

* Gintaras Beresnevičius, „Imperijos darymas: Lietuviškos ideologijos metmenys. Europos Sąjunga ir Lietuvos geopolitika XXI a. pirmoje pusėje”, 2003 m.