E. Kazlauskas. Lietuva pereina į puolimą

2014-ieji tik įpusėjo, tačiau jau dabar aišku, kad tokių baisių ir įdomių metų nebuvo nuo 2001-ųjų (rugsėjo 11-osios įvykių). Kaskart pasaulyje vykstant rimtiems geopolitiniams pokyčiams, Lietuvos grėsmių ir galimybių laukas išsiplečia. Rugsėjo 11-oji suteikė lemiamą postūmį Lietuvos tapimui NATO nare, o štai po Rusijos agresijos prieš Ukrainą, ta pati NATO vėl prisiminė esanti galingiausias pasaulyje karinis aljansas. Visgi labiausiai džiugina Lietuvos žmonių dar neregėtas ryžtas prisiimti atsakomybę už savo saugumą.

Užsienio politikos ir istorijos ekspertai dažnai pastebi, jog Lietuvos aukso amžiai sutapdavo su Rusijos ar kitų jos imperialistinių formų silpnėjimu. Šiuo metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas mėgaujasi didžiuliu populiarumu ir raško savo grobuoniškos politikos Ukrainoje, kurią taip myli paprasti Rusijos žmonės, vaisius. Pasitelkus istorinę logiką, Lietuvą tuo tarpu turėtų purtyti vidinės politinės ir ekonominės negandos, tačiau vaizdas yra visiškai kitoks.

Žudynės Kijevo Nepriklausomybės aikštėje (Maidane), Rusijos kariuomenės invazija į Krymą bei jo aneksija, tebesitęsiantis Kremliaus kurstomas hibridinis karas rytinėse Ukrainos Donecko ir Luhansko regionuose – tokiems dalykams vykstant už kelių šimtų kilometrų nuo Lietuvos baimė sukausto net ir NATO narius. Džiugu, kad ta baimė netapo paralyžiuojanti, o priešingai – pabudino ir atvėrė akis didelei daliai Lietuvos žmonių.

Visuomenės reakcija buvo žaibiška. Pasipiktinimą Ukrainos prorusišku Viktoro Janukovyčiaus režimu lietuviai reiškė gausiais mitingais, palaikančiais taikius protestuotojus Kijeve. Po režimo žlugimo ir prasidėjus Krymo okupacijai visuomenės pasipiktinimas persikėlė prie Rusijos ambasados, kur vyko didžiulis kiekis skaitlingų bei išradingų protesto akcijų. Tai parodė, kad reikšminga Lietuvos visuomenės dalis yra pakankamai subrendusi suvokti ne tik provincialias (tiesiogines) grėsmes, bet ir mato Lietuvos saugumą platesniame kontekste.

Krizei Ukrainoje tapus atvira Rusijos agresija okupuojant ir aneksuojant Krymą netgi paskutiniai naivuoliai suprato situacijos rimtumą – jokia šalis po Šaltojo karo pabaigos Europoje nebuvo jėga taip demonstratyviai atplėšusi ir aneksavusi kitos valstybės teritorijos. Fundamentaliai pasikeitus saugumo situacijai Europoje lietuviai reagavo netradiciškai ir todėl pagirtinai. Nusidriekė norinčiųjų eilės įsijungti į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, Šaulių sąjungą, daugybė žmonių noriai aukojo savo mokesčių dalį Lietuvos kariuomenei. Būta atvejų, kai senoliai jai paskirdavo net savo pensijas. Rusijos informacinio karo fone ši reakcija yra kardinaliai priešinga, nei siekia įteigti Kremliaus garbintojų šutvės. Lietuva, iškilus grėsmei, ne gūžiasi ir slepiasi, tačiau ryžtingai prisiima atsakomybę už savo saugumą ir nebijo solidarizuotis su kitomis tautomis, patiriančiomis Rusijos spaudimą.

Šios aplinkybės padrąsino ir šalies žiniasklaidą. Be abejo, nušviečiant įvykius Ukrainoje pasitaikė ir klaidų. Ypatingai akį rėžė pernelyg dažnas naudojimasis rusiškais proputiniškais šaltiniais kaip neva objektyviais. Vis dėlto naujienos Ukrainoje nuo pat neramumų pradžios nedingo iš pagrindinių antraščių ir leido lietuviams autentiškai pajusti ir suprasti visus ten vykusius baisumus. Nors po keleto įtampos mėnesių daugelis pradėjo norėti ramybės, žiniasklaida nė minutei neleido apgaulingai atsipalaiduoti.

Pozityviai karingas nuotaikas kurstė ir kasdienės naujienos apie Lietuvoje vykstančias karines pratybas, kurių nušvietimas buvo kaip niekad išsamus. Po seniai regėto masto NATO ir Sąjungininkų tarptautinių pratybų, vykusių Lietuvoje, kaip 2013 lapkričio mėnesio „Steadfast Jazz“ ar šių metų birželio mėnesio „Sabre Strike“, Lietuvos visuomenė neabejotinai pasijuto tvirčiau ir saugiau. Minėtu aspektu, ypač sėkmingai pristatytos pastarosios pratybos. Modernios Sąjungininkų karinės technikos kelionės iš Klaipėdos jūrų ir Vilniaus oro uostų į pratybų vietą Rukloje neprasprūdo pro akis nepastebėtos daugeliui lietuvių. Atvirų durų dieną Rukla plyšo ne tik dėl ginkluotės gausos, bet ir dėl milžiniško kiekio žmonių, norinčių pasigrožėti bei susipažinti su Sąjungininkų kariniu potencialu.

Džiugu matyti, kad internautų bendruomenė parodė dantis ne tik vidaus politikos ir ekonomikos rietenose, tačiau ir kovodami prieš antivalstybinius elementus, vykdančius aktyvų informacinį karą prieš Lietuvą. Nepakantumas prorusišką imperialistinę, antilietuvišką ir antiukrainietiška propagandą skleidžiantiems puslapiams buvo vainikuotas tuo, jog buvo uždaryti keletas pačių įžūliausių ir šlykščiausių grupių „Facebook“ socialiniame tinkle. Žmonės, kurstantys nostalgiją sovietiniams laikams, besipuikuojantys sovietine ir rusoimperialistine simbolika pagaliau pajuto, kad jų elgesys nėra priimtinas padoriems Lietuvos piliečiams.

Nereikia pamiršti ir politikų, kurie taip pat stengėsi atsiliepti į visuomenės nerimą ir grąžinti karybą į madą. Lietuvos žmonės puikiai atsimena prezidentės Dalios Grybauskaitės viešą patikinimą, kad Lietuva, kitaip nei Smetonos laikų pražuvusi jos pirmtakė, prireikus ryžtingai stos su ginklu rankose prieš bet kurį agresorių. Valdantieji, savo ruožtu, nors ir kurį laiką dvejoję, vis dėlto pažadėjo reikšmingai didinti išlaidas gynybai. Opozicija taip pat nesnaudžia – štai rinkimus į Europos Parlamentą laimėjusi TS-LKD į politinę reklamą grąžino (o gal pagaliau įtraukė) militaristinį elementą. Pastaraisiais neramiais laikais NATO naikintuvai naujosios TS-LKD žvaigždės Gabrieliaus Landsbergio reklaminiame stende rodo tai, jog Lietuva nustojo drovėtis savo priklausymo galingiausiam kariniam Aljansui. Net ir liberalai galiausiai išsigynė savo pacifistinių pažiūrų bei susirūpino šalies gynyba – keletas jų lyderių demonstratyviai prisijungė prie Šaulių sąjungos, o kito naujai iškepto europarlamentaro Antano Guogos paramos fondas skyrė 10 tūkstančių Lietuvos kariuomenei.

Be abejo, Lietuvos drąsa nebuvo be paramos iš šalies. Šalyje lankėsi JAV viceprezidentas Joe Bidenas, atnešęs stiprią paramos žinią. Negalima pamiršti JAV prezidento Baracko Obamos drąsinančių žodžių birželio pradžioje Lenkijoje, skirtų visam Centrinės ir Rytų Europos regionui, tarp kurių skambėjo ir „Lietuva niekada nebus viena“. Taip pat dera paminėti, jog aktyvėja karinis bendradarbiavimas su Lenkija – žadama pirkti priešlėktuvinės ginkluotės „Grom“, pasiteisinusios 2008 metų Gruzijos kare numušinėjant Rusijos lėktuvus. Pasikeitus valdžiai Ukrainoje į priekį realiai stumiasi LITPOLUKRBRIG iniciatyva – bendros Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos brigados kūrimas. Apskritai kalbant, senosios Abiejų Tautų Respublikos sienų rėmuose vėl atgyja daugmaž vieningai geopolitiškai orientuotas šalių blokas, o tai kuria dar didesnes galimybes veikti.

Taigi, stebint 2014-ųjų metų Lietuvą galima matyti fundamentalius šalies pokyčius nuo Sąjūdžio laikų. Iškilus grėsmei, mes savo arsenale turime ne tik dainas ir taikų pilietinį pasipriešinimą, tačiau ir akivaizdų visuomenės ryžtą griebtis ginklo, jei prireiktų. Džiugina vis sėkmingesnės pastangos ne tik atmušinėti, tačiau ir patiems vykdyti informacines atakas prieš antivalstybinius elementus virtualioje erdvėje. Galiausiai sovietinė nostalgija dar niekada anksčiau čia nesijautė tokia svetima. Tai geriausiai simbolizuoja Lietuvos istorinės vėliavos Vyčio bei NATO vėliavų plevėsavimas prie Žaliojo tilto sovietinių balvonų.

Lietuviai neseniai parodė pilietinę brandą neidami į šaliai kenksmingą referendumą. Šiais metais jau turėsime Suskystintų dujų terminalą, savo energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos vieną iš garantų. Jau kitais, 2015 metais įsivesime vieningą ES valiutą eurą. Tai tik keletas pavyzdžių, kurie rodo, kad Lietuva nustojo bijoti, nustojo gūžtis ir prašyti kitų pagalbos. Lietuva stojasi ant savo kojų, atranda pasitikėjimą savimi ir pereina į puolimą.