E. Lucasas. Lietuviai surengė svarbiausią įvykį Europos saugumo kalendoriuje

„Sniego susitikimas“, kurį kasmet sausio mėn. organizuoja Lietuvos užsienio reikalų ministerija, yra svarbiausias įvykis Europos saugumo kalendoriuje. Ši tradicinė diskusija primena Davoso viršūnių susitikimą, skiriasi tik dalyvių skaičius – jų ne tūkstančiai, o dešimtys, ir vieta – ne nuobodus slidinėjimo kurortas, o nuostabiais ežerais garsėjančios Trakų apylinkės. Dar vienas skirtumas – dalyvių kompetencija: dauguma susitikime dalyvaujančių politikų, oficialių pareigūnų ir analitikų gilinasi praktiškai vien į Rusiją ir jos keliamą grėsmę. Kai kurie jų tai daro jau daug metų.

Šių metų susitikime tvyrojo susierzinimas dėl to, kad kai kurie politikos strategai grėsmingus 2014 m. įvykius vis dar traktuoja kaip staigmeną ar nukrypimą nuo normos. Nuo pat 1993 m., kai rusų okupacinės pajėgos buvo išvestos iš Lietuvos, lietuviams kėlė nerimą Rusijos pinigai ir įtaka šalies politikoje, žiniasklaidoje ir energetikos pramonėje. Tačiau Lietuvos (ir kitų Baltijos šalių) įspėjimai nesulaukė deramos reakcijos iš Vakarų – joms netgi būdavo gan griežtai nurodoma nekelti sumaišties.

Deja, mes nesusigriebėme laiku. Jei būtume anksčiau susirūpinę korupcija ir imperializmu Rusijoje, dabar nereikėtų spręsti Ukrainos padalijimo problemų ir sukti galvą, kaip išsaugoti Europos saugumą.

Net ir dabar ne visi Vakarų politikai deda kryptingas pastangas. Kai kurie – daugiausiai Pietų Europoje, o ir Amerikos vyriausybėje – nekantrauja, kada bus panaikintos sankcijos, ir galima bus grįžti prie įprastos tvarkos. Būtų labai apmaudu, jei taip nutiktų.

Su laiku Rusija jaus vis skaudesnį sankcijų poveikį. Rusijos bendrovės yra atkirstos nuo tarptautinių kapitalo rinkų, kaupiasi dešimtys milijardų dolerių skolų. Kai skolų našta taps nebepakeliama, Maskvos slėgio matuoklis šoktels į viršų. Prasidės tariamas Rusijos ekonomikos nacionalizavimas. Bankrutuojančias įmones gali perimti režimo bičiuliai (kurie turi pinigų). Žlugusius bankus išpirks centrinis bankas, ir galiausiai juos taip pat ims kontroliuoti valstybė. Jei tai atgrasys V. Putino režimą nuo naujų išpuolių Ukrainoje (ar kitose šalyse), aš džiaugsiuosi. Bet mums nereikėtų užsimerkti prieš potencialias neigiamas pasekmes.

Rusijai reikėtų pliuralizmo, nes dėl politinių ir ekonominių galių monopolijos šioje šalyje lengviau iškilti ir gyvuoti diktatoriams. Būtų gerai įšaldyti režimo šalininkų kapitalą Vakaruose ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn tuos, kurie jiems plauna pinigus.

Antroji „Sniego susitikimo“ diena buvo atvira: lietuvių (vėlgi, tobulai) organizuota bendra sesija su rusų intelektualais. Ypatingo susidomėjimo sulaukė įspūdinga Vašingtone gyvenančio ekonomisto Andrejaus Ilarionovo ir ištremtojo oligarcho Michailo Chodorkovskio akistata. M. Chodorkovskis buvo akivaizdžiai linkęs taikstytis su režimu, nors šis jį apiplėšė ir įkalino. Jis teigė, kad sankcijų rezultatai prieštaringi, ir užsiminė, kad yra pasirengęs dalyvauti būsimos pereinamosios vyriausybės veikloje.

Buvęs V. Putino patarėjas A. Illarionovas, kuris dabar yra vienas didžiausių jo kritikų, kandžiai kritikavo M. Chodorkovskio atsisakymą ryžtingai pareikšti, kad Rusija turėtų atiduoti Krymą Ukrainai. Buvęs V. Putino ministras pirmininkas Michailas Kasjanovas, kuris dabar taip pat yra vienas iš režimo opozicijos lyderių, ėmėsi kitokios taktikos. Jo teigimu, vienintelė Rusijos viltis yra tapti modernia Europos valstybe, o kaimyninių šalių teritorijų aneksavimas trukdo šiam tikslui.

Svarbiausias diskusijose aptartas klausimas – ar NATO ir ES deda užtektinai pastangų, bandydamos atremti Rusijos „hibridinį“ arba „dviprasmišką“ karą. Paradoksalu tai, kad šiuo atveju užkulisiuose vyksta daugiau veiksmo, nei galima įsivaizduoti. Tačiau viešai apie tai kalbėti vengiama, nes bijoma atbaidyti bailesnius mūsų sąjungininkus ir vyriausybių departamentus. Trumpai tariant, problemos yra mūsų pačių viduje.