E. Samoškaitė. Cenzorius

Lietuvoje prezidentas negali nurodyti, ką turėtų rašyti žurnalistai. Seimas ir Vyriausybė tokios galios irgi neturi. Tačiau Lietuvoje radosi institucija, kuri ėmėsi cenzoriaus vaidmens. Tai nepailstančio Zenono Vaigausko vadovaujama Vyriausioji rinkimų komisija (VRK).

Cenzoriaus vaidmenį VRK prisiėmė nagrinėdama partijų skundus, kuriuose jos skundžia viena kitą.

Suprantama, Seimo rinkimai artėja, atmosfera kaista. Politinės partijos sunerimo dėl naujo žaidėjo atsiradimo. Antra populiariausia partija šalyje tapusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga grasina kažkam išmušti pagrindą iš po kojų. Tačiau politikai, negalėdami įkąsti į kulną Ramūnui Karbauskiui, nutarė apskųsti žiniasklaidą, kad šioji rašo apie rinkimų naujokę.

Neabejotina, rinkimų lygiateisiškumas yra vienas esminių demokratijos elementų. Tai yra teisinga. Bet žodžio laisvė neatsiejama nuo sveikos demokratijos. Tik VRK, regis, apie tai nepagalvojo.

Praėjusią savaitę VRK surengė ilgą posėdį, kuriame šių eilučių autorei bei lrt.lt žurnalistui Vyteniui Radžiūnui teko aiškintis, kodėl rašė straipsnius apie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą ir jos lyderius, kodėl rašė būtent tokius straipsnius, ką juose norėta pasakyti, kaip tai galėjo suprasti vidutinis statistinis rinkėjas.

Laimė, racionalus protas nugalėjo – žurnalistai galės patys rinktis, apie ką rašyti. Bet pats procesas paliko nemalonių nuosėdų.

Posėdis surengtas politikų skundų pagrindu, įtarus, kad tai gali būti paslėpta politinė reklama. Pinigų niekas nemokėjo, bet mūsų teisės aktai kalba ir apie neatlygintiną reklamą.

Yra skundas, jį reikia tirti, bet, su visa pagarba, neįsivaizduoju, kad VRK būtų kompetentinga analizuoti žiniasklaidos straipsnius. Aiškumo dėlei pasakysiu, kad tuo paprastai užsiima Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba ir Visuomenės informavimo etikos komisija, kuri turi atitinkamus specialistus.

Tarp VRK narių mačiau daug puikių teisininkų, kitų sričių specialistų, bet visi jie apie žiniasklaidą nutuokia tik kaip skaitytojai.

Neįsivaizduoju, kad VRK būtų kompetentinga analizuoti žiniasklaidos straipsnius. Aiškumo dėlei pasakysiu, kad tuo paprastai užsiima Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba ir Visuomenės informavimo etikos komisija, kuri turi atitinkamus specialistus.
Tarp VRK narių mačiau daug puikių teisininkų, kitų sričių specialistų, bet visi jie apie žiniasklaidą nutuokia tik kaip skaitytojai.

E. Samoškaitė

Taip sakau dėl to, kad VRK nariai, be papildomo paaiškinimo, nesuprato, jog du straipsniai buvo parengti to paties interviu pagrindu, jiems kilo klausimų, kodėl taip reikia daryti, kaip galima interviu pateikti ne klausimų-atsakymų forma, bet kaip tekstą. Žurnalistams tai savaime suprantami dalykai, bet VRK tarp savo narių neturi praktinio darbo ragavusių žurnalistų.

VRK net domėjosi, kodėl apie valstiečius žaliuosius vis rašo šių eilučių autorė, bet nepasidomėjo, kad DELFI redakcijoje turi 2 politikos aktualijų žurnalistus, iš kurių vienas dar kuruoja ir švietimo, socialinius bei emigracijos klausimus.

Komisija taip pat neanalizavo, kad ta pati autorė rašo apie visas politines partijas, kurios turi ar gali turėti bent šiokios tokios įtakos politiniam procesui.

Tačiau labiausiai stebina VRK darbo grupės teksto interpretavimas. Tarkime, straipsnis „R. Karbauskis prabilo apie dugną ir didžiausią politinę klaidą" pradedamas R. Karbauskio pasakojimu apie Naisiuose gyvenusius septynis alkoholikus, iš kurių keturi mirė, o likę trys tęsia savo gyvenimo būdą. Bet norėdami patekti į Naisių festivalį šie sergantys žmonės turi atvykti blaivūs – juos pauosto pats R. Karbauskis. Elenos Masnevaitės pristatytos darbo grupės išvadoje, kuriai nepritarta, tai buvo traktuojama kaip politinė reklama. Kodėl? Nes taip esą akcentuojama sėkminga R. Karbauskio antialkoholinė kampanija.

Pirma, tai nė nepanašu į reklamą, nes tai, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas apuosto alkoholikus, skatina galvoti apie feodalo kontrolę valstiečiams. Kam patiktų, kad darbe juos apuostytų darbdavys? O koncerte – apsaugos darbuotojas?

Antra, nežinau, ar daugiau kaip pusei alkoholikų mirus, tai gali būti vadinama sėkminga politika. Trečia, negi dabar nebus galima pasakyti, jei kandidatas į Seimo narius padaro iš tiesų ką nors gero?

Politiko liaupsinimas būtų tikrai koktu, bet žmonės gal padaro ir ką nors gero? Tarkime, kritikavau ir kritikuosiu socialdemokratų premjerą Algirdą Butkevičių dėl Darbo kodekso, bet aš jį galiu pagirti už tai, kad pabaigė suskystintų gamtinių dujų terminalo statybas. Ar tai jau nebegalima?

Galima, VRK pasakys. Nes A. Butkevičius yra premjeras. Ir viskas, ką jis kalba arba ką kalba apie jį, yra susiję su jo atliekamomis pareigomis. Jaučiate tos užimamos kėdės patogumą? Gali naudotis administraciniais resursais kiek tinkamas, niekas nė necyptelės – nebent opozicija.

Kažkokių sandėrių primetimas laisvai žiniasklaidai yra nedovanotinas. O gal dar paprašys, kad gražiai parašyčiau apie VRK?

Keistai atrodo ir dar vienas VRK darbo grupės teksto interpretavimo pavyzdys. R. Karbauskio paaiškinimai, kodėl jo žmona ir vaikai ilgus metus gyvena Ispanijoje, atskirai nuo jo, traktuojamas kaip demonstracija, kad politikas yra rūpestingas tėvas ir sutuoktinis, itin saugantis šeimos privatumą. O gal tai kelia klausimų, kodėl šeimos vertybes pabrėžiantis kandidatas savo šeima rūpinasi iš atstumo? Gal parodo, kad jis nėra visai atviras?

Tokių interpretacijos pavyzdžių galima pateikti ir daugiau. Ar tai reiškia, kad žiniasklaida per rinkimus nebegali kalbinti politikų, reikalauti atsakyti į klausimus apie vertybes, politines programas, būsimus ministrus ir premjerus? Kyla klausimas, kaip rinkėjai tuomet apie visa tai sužinos? Galbūt nardydami po išskirtinai „įdomų" VRK internetinį puslapį?

6 iš 16 VRK narių yra politinių partijų atstovai: socialdemokratų, Darbo partijos, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, „Tvarkos ir teisingumo“, Liberalų sąjūdžio, „Drąsos kelio“. Į VRK savo atstovus deleguoja visos parlamentinės partijos. Kitos turi tenkintis atstovais prie VRK, kurie neturi jokios balso teisės.

Ne naujiena, kad partijos paprastai turi interesą laimėti rinkimus. Nesakau, kad jų atstovai yra neobjektyvūs. Bet bent dalis jų gali būti. Pavyzdžiui, kai išgirdau „Drąsos kelio“ atstovės Irenos Malinauskienės reikalavimą, jog interviu imčiau iš 19 politinių partijų lyderių, net nustėrau. Nustėrau, nes nežinau, ko paklausti „Drąsos kelio“ pirmininko Jono Varkalos. Nebent apie mergaitę.

Galiausiai, nei VRK, nei juolab „Drąsos kelio“ atstovė negali žiniasklaidai nurodyti, ką kalbinti, kada kalbinti ir kaip kalbinti. Galima reikalauti tik protingumo kriterijų atitinkančių priemonių – pavyzdžiui, pateikti skaitytojams partijos atsiųstą informaciją pranešimo spaudai pavidalu.

Nei VRK, nei juolab „Drąsos kelio“ atstovė negali žiniasklaidai nurodyti, ką kalbinti, kada kalbinti ir kaip kalbinti. Galima reikalauti tik protingumo kriterijų atitinkančių priemonių – pavyzdžiui, pateikti skaitytojams partijos atsiųstą informaciją pranešimo spaudai pavidalu.

Bet VRK bandė žengti dar toliau: išanalizavusi straipsnius ir nusistebėjusi, kad viename jų R. Karbauskiui į jam pateikiamus kaltinimus duota galimybė atsakyti (pagal Visuomenės informavimo įstatymą tai tiesiog privaloma), komisija nutarė pasiūlyti sandėrį. Mes jūsų pasigailėsime, bet jūs parenkite tokios pats apimties ir su tiek pat nuotraukų interviu su visų politinių partijų lyderiais.

Tai būtų Valentinas Mazuronis, Jonas Varkala, Juozas Murauskas, Vytautas Šustauskas, Naglis Puteikis, Eligijus Dzežulskis-Duonys, Artūras Zuokas, Valdemaras Tomaševskis, Rolandas Paulauskas, Vytautas Jurgis Kadžys, Remigijus Šimašius, Algirdas Butkevičius, Linas Balsys, Stanislovas Buškevičius, Rolandas Paksas, Darius Kuolys, Audrius Rudys, Gabrielius Landsbergis.

Jau nekalbant apie tokios užduoties apimtį, man regis, kažkokių sandėrių primetimas laisvai žiniasklaidai yra nedovanotinas. O gal dar paprašys, kad gražiai parašyčiau apie VRK? Žurnalistas turi teisę atsisakyti net redaktoriaus duotos temos, tačiau kai temas pradeda formuluoti VRK - to jau per daug.

Be to, vienas šių žmonių, R. Paulauskas, yra paminėtas Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitoje. Įdomu, ar VRK mano, kad turėčiau pakalbinti ir Algirdą Paleckį apie tai, kaip, jo nuomone, Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“.

Pabaigai. Džiaugiuosi, kad VRK neprisiėmė tokių galių, kurios jai nepriklauso. Tačiau įtariu, kad problemos dar nesibaigė, nes, kaip suprantu, teisės aktuose gausu skylių ir VRK tiksliai nežino, kokias galias turi ir kaip gali efektyviai užtikrinti skaidrius rinkimus.