E. Vosylius. V. Malinionis. Klaida, kurios negalima daryti

Šių metų balandžio mėnesį Šalčininkuose įvyko precedento neturintis nesusipratimas – deja, tai buvo oficialios Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) organizuotos taktinio lygmens pratybos, kurių metu buvo imituota ginkluotų asmenų („žaliųjų žmogeliukų“) prasiskverbimas į Lietuvos teritoriją kertant valstybės sieną, Šalčininkų policijos komisariato užėmimas bei kiti veiksmai.

Norėtųsi priminti, kad buvo paskelbta, jog apie šių pratybų scenarijų ir jų eigą žinojo tik keli pareigūnai. Taigi kyla klausimas, ko pratybų organizatoriai tikėjosi iš tų savo kasdienes pareigas vykdančių užpultųjų pareigūnų ir valstybės institucijų, kurios nieko nežinojo ir net nenutuokė, kad čia tik pratybos? Kas būtų prisiėmęs atsakomybę, jei tarnybos vietose esantys pareigūnai, kurie nieko nežinojo, būtų pasielgę taip, kaip priklauso – pasipriešinę, t. y. paprasčiausiai nukovę (sunaikinę) „žinančius“ apie pratybas pratybų dalyvius?

Apie šių pratybų niuansus jau buvo rašyta E. Papečkio straipsnyje „Žvilgsnis į pratybas Šalčininkuose“, „Lietuvos Žinių“ žurnalistės R. Ramelienės straipsnyje „R. Juknevičienė: „Pratybos Šalčininkuose – didžiausia klaida“, DELFI žurnalisto V. Saldžiūno straipsnyje „Žaliųjų žmogeliukų“ užklupti pareigūnai darė klaidą po klaidos“ ir kt.

Grįžtant prie šio įvykio, kaip prie neparuoštų namų darbų, kyla esminis klausimas. Kaip vyko šių pratybų planavimas ir kokiais vertinimo principais vadovautasi? Kaip turėjo būti užtikrinta pratybose dalyvaujančių padalinių sąveika ir veiksmų koordinavimas? Jei karo metu kariuomenės vadas tampa visų jėgos struktūrų valdytoju, logiška, kad tokios pratybos turėtų būti organizuojamos sinchronizuotai tiek tarpinstituciniu, tiek sisteminiu aspektu, atsižvelgiant į institucines atsakomybes ir pavaldumą.

Žvelgiant į nestabilią dabartinę geopolitinę situaciją, Rusijos karinių pajėgumų didinimą, didžiulių pratybų Lietuvos pašonėje vykdymą ir jų neprognozuojamumą, natūralu, kad didėja mokymų ir pratybų skaičius Lietuvos kariuomenėje, Policijoje, Valstybinėje sienos apsaugos tarnyboje ir kt. institucijose. Visų šių statutinių organizacijų pagrindinis tikslas – būti pasiruošus ekstremaliems išbandymams ir situacijoms. Todėl pratybos ir atitinkamų tarnybų, pvz., kariuomenės, policijos ar valstybinės sienos apsaugos tarnybos, patikrinimai yra integrali tokio pasiruošimo dalis. Kaip žinia, mokymų metu yra simuliuojama kažkokia ekstremali situacija, kad būtų galima patikrinti planų veiksmingumą, būtų ugdomos ir tobulinamos pareigūnų ar karių kompetencijos, suteikiama galimybė praktikuotis vykdant planuose numatytas užduotis bei testuojamos atitinkamos procedūros.

Nepadaryti namų darbai

Tad kokie tie namų darbai? Perskaičius minėtus straipsnius, peržiūrėjus vaizdo medžiagą iš įvairių televizijų reportažų galima susidaryti įspūdį, kad šios pratybos buvo netinkamai suplanuotos, informaciniu atžvilgiu neparengtos, todėl galutinėje fazėje vyko chaotiškai ir, kas labiausiai neramina, pažeidžiant ginklų naudojimo saugumo principus. Laimė, kad tuo metu nevyko kokios nors Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų pratybos tose apylinkėse, per kurias judėjo Kalašnikov‘o automatais apsiginklavusios VRM pratybose dalyvaujančios asmenų grupės. Jeigu taip būtų nutikę, kas gali paneigti, kad koks nors stropus savanoris nebūtų įvertinęs, kad mato iš nežinia kur atsiradusį priešą, kurį reikia neutralizuoti... Kita situacija, jei užimant Šalčininkų policijos komisariatą policininkas būtų panaudojęs kovinį ginklą (kaip ir priklauso) ir sužeidęs ar nukovęs pratybų dalyvį. Kas tuomet būtų kaltas? Kaip visuomenei reikėtų paaiškinti, kad taikos metu pratybose nukenčia pareigūnas?

Visai suprantamas pratybų organizatorių noras pratybas priartinti prie įsivaizduotinai galimos realios situacijos, tačiau ar buvo įvertintos ginkluotų žmonių susidūrimo rizikos?

Planuojant pratybas reikia laikytis esminio nuoseklumo principo: pratybų dalyviai turi būti parengti taip, kad gerai žinotų savo pareigas (roles mokymuose), būtų užtikrinti, kad žino, kokius veiksmus jiems reikės atlikti. Tik tuomet galima vykdyti pratybas dirbtinai sukuriant stresines situacijas. Reikia suprasti, kad pratybos neskirtos tam, kad pagautų žmones darant neteisingus veiksmus, kaip keleivių kontrolė gaudo „zuikius“. Pratybomis yra tikrinama procedūros, sąveika, bet ne žmonės. Jeigu žmonės nesugeba teisingai veikti, akivaizdu, kad trūksta teorinio pasirengimo ir treniruočių. Užklupus „slaptomis“ pratybomis nemokytus, neparengtus žmones, nepasiekiama numatytų tikslų. Tik gaila iššvaistyto laiko ir resursų. Svarbu atkreipti dėmesį, kad yra pratybų planuotojai ir jų vykdytojai. Pirmieji žino pratybų scenarijų ir yra atsakingi už veiksmų eigą ir koordinavimą. Vykdytojai nežino pratybų legendos, bet jie gerai išmano veiksmus, kuriuos reikia pritaikyti netikėtoje situacijoje.

Būtina užtikrinti saugumą

Ypatingi reikalavimai pratybų metu turi būti skiriami dalyvių saugumui užtikrinti, jeigu pratybų scenarijus yra priartintas prie realybės (live exercise) ir jose naudojami ginklai. Nežiūrint į sudaromas taktines situacijas, nepaisant kokių tikslų siekiama mokymuose, saugaus elgesio su ginklais taisyklių privalu laikytis visiems mokymų dalyviams, nes jų nesilaikant pasekmės gali būti tragiškos.

Netikėtos pratybos yra aukščiausio lygmens sudėtingumo ir reikalauja iš visų dalyvių puikaus procedūrų išmanymo, komandinio darbo, koncentracijos. Tai yra pasiekiama pareigūnus ar karius nuosekliai mokant, pradedant nuo teorinės dalies, analizės diskusijų grupėse ir aptariant paprasčiausias galimas situacijas. Vėliau, pagal paruoštus planus, galima realiai treniruoti tam tikrą personalą, kaip atremti netikėtą užpuolimą, kaip apsaugoti pastatą ir perimetrą, kt. Ir tik nuosekliai perėjus visą pasirengimo ciklą, įvykdžius keletą suderintų pratybų, galima planuoti ir vykdyti netikėtas pratybas. Tik tokiu būdu būtų galima tikėtis, kad atitinkamo personalo veiksmai bus koordinuoti, sinchronizuoti ir pasiekiantys numatytą tikslą.

Visos statutinės organizacijos yra Lietuvos valstybės gynybinis pajėgumas. Jų parengtis ir sąveika turi būti treniruojami ir kartojami siekiant išvengti beprasmių ar tragiškų klaidų. Lietuvos kariuomenėje vyksta daug įvairaus lygio pratybų. Pratybų planavimas, jų vykdymo procedūros yra tapę rutina. Todėl VRM pratybų organizatoriams tikrai būtų naudinga pasitikrinti karo meto pavaldumo grandinę bei atsakomybes ir pasisemti patirties iš kariuomenės tiek pratybas planuojant, tiek jas vykdant.

Pulkininkų asociacijos nuomone, pratybos, kurių metu yra imituojami realūs galimo priešo puolamieji veiksmai, privalo būti organizuotos tik laikantis tarp valstybės institucijų suderintos ir NATO pripažintos organizavimo tvarkos. Tokio pobūdžio pratybos privalo būti labai atsakingai organizuotos, suderintos ir detaliai suplanuotos, priešingu atveju pasekmės gali būti tragiškos ir nepataisomos, geriausiu atveju – tai sukels visuomenės nuostabą, o priešui – pagiežingą juoką.