Edgaras Savickas. Priešas ir opozicija

Pastaruoju metu į viešumą patekę koalicijos partnerių apsižodžiavimai priminė vieną buvusiam Jungtinės Karalystės ministrui pirmininkui Winstonui Churchilliui priskiriamą citatą apie tai, kas yra tikrieji priešai politikoje.

Pasakojama, kad kartą W. Churchillis naujai išrinktam parlamentarui aprodinėjo Didžiosios Britanijos parlamento žemuosius – Bendruomenių – rūmus, aiškino, kur kas yra, kam priklauso vienas ar kitas kabinetas.

Užėjus į didžiąją posėdžių salę, jaunasis politikas priešais sėdinčiųjų kolegų suolus ėmė vadinti „priešo“ vietomis. Tačiau W. Churchillis jį patikslino.

„Ne, mielasis, ten yra opozicija, o priešas sėdi už tavęs“, – pasakė jis.

Mano supratimu, šis pamokymas apie tai, kaip veikia pasaulis, įžvalgiai apibrėžia politikų darbą demokratijose.

Pažiūrėkime į dabartinę Lietuvos valdančiąją daugumą: joje turime 50 Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narių, 12 Liberalų sąjūdžio ir 10 Laisvės frakcijos atstovų. Po buvusios „laisvietės“ Silvos Lengvinienės pasitraukimo iš viso belikę 72 – per plauką, kad galėtų užtikrinti sklandžius aritmetinės daugumos balsavimus Seime.

Nors neretai šie žmonės pristatomi kaip kažkoks neva vieningas ar bent jau panašias politines pažiūras turintis blokas, iš tiesų tai yra susivienijimas „iš reikalo“.

„Susirinkome atstovauti savo rinkėjams ir vykdyti programą, o ne draugauti šeimomis“, – neseniai santykius koalicijoje taikliai apibūdino Laisvės partijos pirmininkė ir ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė.

Bėda ta, kad į koaliciją susibūrusios partijos siekia atstovauti skirtingiems rinkėjams.

Pagrindiniai Laisvės partijos tikslai – tos pačios lyties partnerystės įteisinimas ir lengvųjų narkotikų dekriminalizavimas, o tam priešinasi nemaža dalis konservatorių.

Pastarieji, savo ruožtu, nuo kadencijos pradžios ėmėsi mokesčių reformos. Premjerė Ingrida Šimonytė daugybę kartų vis kitais žodžiais bandė paaiškinti, kad „finansų šizofrenija“, kai biudžeto asignavimai didinami be papildomų pajamų, tęstis negali. Tačiau partneriai liberalai užblokavo tiek individualios veiklos apmokestinimo pokyčius, tiek, panašu, ir nekilnojamojo turto mokesčio išplėtimą.

Paskutiniaisiais kadencijos metais liekame situacijoje, kai nė viena valdančiųjų jėgų nepasiekė pagrindinių sau užsibrėžtų tikslų. Nors turėjo daugumą ir galėjo bent jau pabandyti susitarti.

Taigi, paskutiniaisiais kadencijos metais liekame situacijoje, kai nė viena valdančiųjų jėgų nepasiekė pagrindinių sau užsibrėžtų tikslų. Nors turėjo daugumą ir galėjo bent jau pabandyti susitarti.

Tad, kas yra tikrasis priešas politikoje? Opozicija, kurios darbas, jei atmestumėme nereikšmingus prisikabinėjimus, yra padėti išvengti klaidų? Ar toje pačioje pusėje sėdintys, tačiau savo palaikymo nesuteikiantys partneriai?

Šis susipriešinimas, valdančiųjų kandidatams konkuruojant dėl balsų įvairiuose kitų metų rinkimuose, ir toliau turėtų tik gilėti. Prisiminus A. Armonaitės pasisakymą, galima pajuokauti, kad matysime ne draugavimą, o kariavimą šeimomis.

Žinoma, neatmestina, kad „Kapulečiai“ ir „Montekiai“ ir vėl susitaikytų, jei tik nušvistų galimybė valdžioje išsilaikyti dar 4 metus.