Jie neplaukioja lyg suomiai keltais į Estiją, kur gali pigiau pasilinksminti ir dar parsivežti butelaitį kitą alkoholio namo. Net amerikiečiai, pirkdami mašinas ar kitus brangesnius daiktus, skaičiuoja, kuri valstija įvedusi mažesnį PVM. Jungtinėse Valstijose teko girdėti, kad dėl to visi labai mėgsta Montaną, kurios parduotuvėse pirkėjai neapkraunami papildomais mokesčiais. Perfrazuojant liaudies patarlę, žuvys ieško kur giliau, suomiai, amerikiečiai, suvalkiečiai, o dabar ir visi kiti lietuviai – kur pigiau.
Pora pažįstamų, klausydami pasakojimo apie nacionalinius lietuvių apsipirkimo Lenkijoje ypatumus, piktdžiugiškai šyptelėjo: „Turbūt alkoholio prisipirko…“ Turėjau juos nuvilti – nors net mūsiškas alkoholis pas kaimynus pigesnis, žmonės suko tikrai ne gėrimų lentynų link, o prie mėsos, pieno produktų, makaronų, vaisių, daržovių, sauskelnių, skalbimo miltelių.
Kaip neišmanėliškai beskambėtų paprastų žmonių patarimai, racionalaus grūdo juose esama. Juk pirkėjų upeliukai, tekantys iš Lietuvos į Lenkiją, upėmis pavirto šiais metais, kai buvo pradėti taikyti nauji mokesčiai: kai kurie – truputį mažesni, bet didžioji dalis – gerokai didesni. Jei kam nors iš valdančiųjų kiltų mintis užtvenkti tas upes, reikėtų pradėti galvoti nuo mokesčių, o ne nuo paverksnojimų ir propagandinių „pirk prekę lietuvišką“ (reikėtų pridėti „ir Lietuvoje“).
Patarimais apdalijusios pirkėjos siūlymu patyrinėjau čekius – alkoholiui taikomas PVM siekia berods 22 proc., o prie tų pigiųjų jogurtų buvo nurodyti 7 proc. Sako, kai kuriems kitiems maisto produktams mokestis dar mažesnis. Sutaupiau gal tik keliasdešimt centų, bet mokesčių skirtumą pritaikius prekių pilnam vežimėliui, efektas būtų daugiau nei akivaizdus.
Neteko girdėti skaičiavimų, kiek iš viso pinigų tos upės išplukdo į Lenkiją. Bet jei tarsime, kad kasdien į Suvalkus atvažiuoja vidutiniškai 500 ekipažų, o kiekvienas iš jų apsiperka už 200 Lt, vien jie palieka 100 tūkst. Lt. Šeštadieniais, akivaizdu, tokių turistų būna gerokai daugiau, jie važiuoja ir į kitus miestus bei miestelius, o didelė dalis suplanuoja išleisti po 300 Lt, kai kurie nepagaili ir dvigubai didesnės sumos.
Vienas mėsos pardavėjas, nesislėpdamas demonstravęs pluoštus iš lietuvių gaunamų litų, nudžiugino – bent nedidelę dalį jų parveža į Lietuvą, pramogaudamas Druskininkų vandens parke. Bet kita detalė nė kiek nepaguodė. Lietuviškos etiketės neretai maloniai paglosto akį Ukrainos, Rusijos, Latvijos ar Estijos parduotuvėse, mūsų prekybos centrai užversti lenkiškais obuoliais, jogurtais, šampūnais ir kitomis prekėmis, tačiau anapus sienos regėjau tik lietuviškos degtinės, tualetinio popieriaus ir mineralinio vandens.
Bet po šių vaizdelių ir skaičiavimų kilo dar viena mintis – kažin ar norėčiau kas savaitę ar dvi keliauti 200 km ir dar tiek pat atgal, kad prisikraučiau mašiną prekių, kurių nesunkiai galiu įsigyti Lietuvoje. Nesikeldama paryčiais, nesinervindama dėl kelius užkimšusių vilkikų, nebraidydama po turgaus balas ir nesistumdydama su pilnų vežimėlių nesuvaldančiais pirkėjais.
Sutaupyti gal ir sutaupyčiau, bet atsižvelgusi į sugaištą laiką ir visus kitus kaštus gal geriau pastovėsiu eilėje kuriame nors Vilniaus prekybos centre. Galų gale man tai būtų principo reikalas – verčiau jau paremsiu lietuvių verslą, tegul ir truputį oligarchinį. Nors negaliu garantuoti, kad netekusi darbo, turėdama didelę šeimyną ar gyvendama netoli sienos savaitgalinių apsipirkimų neperkelčiau į Lenkiją…
Premjero Andriaus Kubiliaus vietoje šiandien banke išsikeisčiau vieną kitą šimtinę į zlotus, pasiimčiau žmoną (nes juk ji dabar rūpinasi šeimos ūkiu ir gal net suka galvą, kur galima pigiau apsirūpinti maisto produktais) ir rytoj ryte nuvažiuočiau į Suvalkus. Jei nesinori šlepsėti po turgaus balas, pakaktų sustoti pirmame pasitaikiusiame prekybos centre.
Nauda būtų visokeriopa. Visų pirma – šimtai rinkėjų vienoje vietoje. Iš pirmų lūpų būtų galima sužinoti, ką žmonės galvoja apie valdžią ir ką siūlo daryti, kad tą patį jogurtą „Danone“ ar Lenkijoje pagamintą pastą pirktų ne už zlotus, o konservatorių taip nemėgstamoje „Maximoje“. Maža ką – gal tarp utopinių pasvaičiojimų atsirastų vienas kitas racionalus pasiūlymas.
Vyriausybės vadovas savomis akimis išvystų, kas iš Vilniaus turbūt ne visiems atrodo realu – kad lietuviai lenkiškus prekybos centrus šluoja tokiais kiekiais, apie kokius „Maximai“ galima tik pasvajoti. Nebent ji nuolat skelbtų „juodo išpardavimo“ naktis – ši tik patvirtino, kad geriausia reklama lietuviams – mažos kainos ir didelės nuolaidos.
Jau nekalbant apie pinigus, kuriuos vilkikų ir visų kitų transporto priemonių vairuotojai palieka degalinėse prieš pat sieną. Bent dalį šių žmonių nukreipus į Lietuvos parduotuves ir degalines, biudžeto deficitas gerokai susitrauktų. Blogiausiu atveju, jei akys neatsivertų, premjeras bent pigiau apsipirktų.