E.Eigirdas. Kas nugalės 2012 m. rinkimuose?

Į šį klausimą kiekvieną mėnesį bandoma atsakyti visuomenės nuomonės tyrimais, kurių dalis kelia nerimą, dalis džiugina, tačiau dar didesnė dalis kelia šypseną. Lietuviai ne pirmą kartą dalyvauja rinkimuose, todėl puikiausiai atsimena, kad labai dažnai tikrieji rezultatai smarkiai skiriasi nuo tų, kuriuos prognozavo apklausos. Būtent dėl šios priežasties analitikai, prognozuodami rezultatus, dažniausiai remiasi ne visuomenės nuomonės tyrimais, o savo patirtimi.

Deja, artėjant rinkimams ir atsižvelgiant į faktą, kad dauguma politologų yra susiję su švietimo sistema, kuri priklausoma nuo politikų, bendradarbiauja struktūrose, susijusiose su stambiuoju kapitalu, ir net kartais konsultuoja partijas, pasitikėti jais taip pat problemiška. Kalbėti apie tai, kaip artėjančius rinkimus vertina patys politikai, tikriausiai neverta, nes jų klausantis gali susidaryti įspūdis, kad varžomasi ne dėl 141-os, o dėl mažiausiai 1 tūkst. vietų Seime. Dėl šios priežasties pasistengsiu pateikti savo požiūrį į artėjančius rinkimus, identifikuoti partijas, galinčias juos laimėti, ir veiksnius, turinčius įtakos partijų sėkmei.

Rinkėjo sprendimą lemiantys veiksniai

Mėgindamas atsakyti į klausimą, kas gali nugalėti artėjančiuose rinkimuose, visada stengiuosi išsiaiškinti, kokie klausimai svarbiausi rinkėjams ir kurios politinės jėgos gali geriausiai asocijuotis su šių problemų sprendimu. Žvelgdamas į artėjančius Seimo rinkimus, matau kelias tradicines ir kelias prieš šiuos rinkimus sąmoningai iškeltas problemas, kurios rinkėjus padalija į skirtingas barikadų puses.

Šiuose rinkimuose ir vėl dalyvaus daug žmonių, kurie tradiciškai norės atkeršyti dabartinei valdžiai už tai, kad gyvena blogai. Šią visuomenės dalį opozicija, valdžia nepatenkinti koncernai ir su jais susijusios žiniasklaidos grupės nuolat verčia kovoti, todėl ji gana dalyvauja rinkimuose ir gali nulemti jų rezultatą, bet tik tuo atveju, jei yra aiškus favoritas, už kurį reikia balsuoti norint atkeršyti. Kadangi šiuose rinkimuose partijų ir jų lyderių, nekenčiančių valdančiosios daugumos, ypač konservatorių, yra be galo daug, tai gali sukelti didelių problemų, nes dalis šių balsų gali atitekti partijoms, kurios neperžengs rinkimų barjero.

Dar daugiau problemų gali kilti vienmandatėse apygardose, kuriose, pradėjus varžytis dešimčiai gelbėtojų ir pasidalijus balsus, „blogietis“ Liberalų sąjūdžio narys, liberalcentristas ar net pats „blogiausias“ konservatorius gali nugalėti. Taigi, vertinant piktųjų rinkėjų dalyvavimą rinkimuose, reikia konstatuoti, kad per paksogeitą, kai buvo įkurta Darbo partija, jie buvo ypač vieningi, nes su „Elita“ kovėsi tik liberaldemokratai ir Darbo partija, o visi kiti buvo vienaip ar kitaip susiję su supuvusiu elitu, tačiau šiandien situacija priešinga. Besikaunančiųjų su valdžioje esančiomis partijomis gerokai daugiau nei tų, su kuriais kaunamasi, o „gelbėtojai“ Rolandas Paksas ar Viktoras Uspaskichas jau nebeturi tos charizmos, kuri leistų sukoncentruoti visą dėmesį į save.

Na, o balsuojantieji ne iš keršto, bet už Lietuvą, vadinamosios beretinės tradicijos puoselėtojai, bus kaip visada vieningi. Nors jų yra gerokai mažiau – tik apie 5 proc. visų rinkėjų, tikėtina, kad jie beveik vieningai balsuos už Konservatorių partiją. Kai kalbama apie rimtesnį dalyvavimą rinkimuose, šis skaičius nėra svarbus, tačiau būtina atsiminti, kad jei į rinkimus ateina apie 55 proc. rinkėjų, berečių lankomumas artėja prie 100 procentų. Kadangi dalis rinkėjų išbarsto savo balsus vėjais, balsuodami už partijas, kurios neperžengia rinkimų barjero, berečių įtaka dar labiau išauga.

Ji dar didesnė vienmandatėse apygardose. Būtent dėl jų Konservatorių partijos kandidatai dažniausiai vienmandatėse apygardose pasirodo daug geriau, nei prognozuoja apklausos. Tačiau nėra jokios abejonės, kad beretės bet kuriuo atveju pasmerktos pralaimėti kerštautojams, jei jų nepalaikys pragmatikai. Žmonės, kurie yra pakankamai protingi, kad suprastų, jog kerštu sotus nebūsi, tačiau per daug ciniški, kad labiau vertintų neapčiuopiamą nepriklausomybę, o ne apčiuopiamą naudą.

Taigi, dažniausiai jie balsuoja už tuos, kurie, jų nuomone, gali garantuoti geresnį gyvenimą. Tačiau kas gali šiandien atsakyti, su kuo statistiniam pragmatikui gyvenimas gali būti geresnis? Ar su griežtai finansus prižiūrinčiu Andriumi Kubiliumi, ar su pinigų liūtį žadančiu Viktoru Uspaskichu? Nuo to, kaip į šį klausimą atsakys pragmatikai, gali priklausyti rinkimų baigtis, nes būtent ši rinkėjų dalis gali atsverti protesto rinkėjų balsus.

Kaip konservatoriai iš socialdemokratų ginklą vogė

Žvelgiant į pragmatiškuosius rinkėjus, kurie neturi specifinio poreikio ką nors apginti ar nubausti ir visų pirma kelia klausimą dėl savo ekonominės gerovės, reikėtų atsiminti rinkimus Latvijoje ir Graikijoje. Šiose valstybėse, kurios prieš tai egzistavusio valdymo kokybe buvo panašios į Lietuvą, laimėjo partijos, siūliusios atsakingą, nors ir ekonomiškai skausmingesnį kelią.

Ši žinia tikriausiai turėjo sukelti šoką Lietuvos socialdemokratams, kurie jau kelis kartus laimėjo rinkimus, nes po dešiniųjų valdymo būtent jų partija būdavo populiariausias pasirinkimas. Tačiau taip būdavo todėl, kad socialdemokratams pavykdavo visuomenei įrodyti, jog valdo profanai ir atėjo laikas valdžią perduoti profesionalams. Būtent dėl šios priežasties iki šiol su tokiu užsidegimu saugoma nuo sovietmečio išlikusi legenda apie Algirdo Mykolo Brazausko profesionalų komandą.

Peržvelgus visą nepriklausomybės istoriją, galima raudona linija apibrėžti pagrindinį kaltinimą, kuris būdavo skirtas konservatoriams: „Muzikantai valstybės valdyti nemoka.“ Tikriausiai dėl to, priimant sprendimus dėl atominės elektrinės statybos, taip dažnai socialdemokratai ir kitos partijos pabrėždavo, kad jos ne prieš naująją atominę elektrinę, o prieš konservatorių parengtą įstatymą, nes, suprask, ar muzikantai gali ką nors gero parengti. Tikriausiai nesuklysiu pasakydamas, jog šį sykį opozicinėms partijoms vis dėlto nepavyko rinkėjų įtikinti, kad valdančioji dauguma – konservatoriai, liberalcentristai ir Liberalų sąjūdis – valdė nekokybiškai, arba tuo, kad jos pačios būtų valdžiusios geriau. Todėl kai valdančioji dauguma siūlys tęsti ir baigti šiuo metu pradėtus darbus, opozicinėms partijoms reikės rimtai pasistengti, norint šią rinkėjų grupę įtikinti, kad jos gali pasiūlyti ką nors geresnio. Tai nebus lengva, nes gražiais pažadais gali lengvai pamaitinti protesto elektoratą, o pragmatikai yra daug įtaresni.

Todėl šios antros pagal dydį rinkėjų grupės balsai tarp šiuo metu valdančių ir opozicinių partijų gali pasidalyti beveik po lygiai, tačiau ir vėl tik todėl, kad valdančiųjų partijų tik trys, o pretendentų į valdžią – gal 10, taigi tikėtina, kad opozicijai surinkti šiuos balsus bus daug sunkiau. Vienintelis opoziciją guodžiantis veiksnys turėtų būti tai, kad valdantieji, ypač A. Kubilius, daugumos sprendimų, kurie iš esmės naudingi visuomenei ir gali sudaryti geresnio gyvenimo prielaidas, nesugeba paaiškinti, kokia bus vykdomų permainų nauda visuomenei ir kiekvienam jos nariui. Būtent dėl to konservatoriams gali nepavykti iš socialdemokratų pavogti pagrindinio jų ginklo – „vieninteliai gimę valdyti“.

Elitiniai partijų nariai ir 5 proc. barjeras

Kodėl Liberalų ir centro sąjunga ar Liberalų sąjūdis jau kelerius rinkimus iš eilės peržengia rinkimų barjerą, nors, žvelgiant į apklausas, tai neįmanoma? Žinoma, ir vėl galima bandyti viską aiškinti tuo, kad visos apklausos nupirktos. Tačiau tai netiesa, nes yra tik kelios apklausas atliekančios įmonės, kurios, mūsų žiniomis, pakoreguoja rezultatus, todėl priežastis yra kita. Visų pirma, už šias partijas dažniausiai balsuoja didesnes nei vidutinės pajamas gaunantys ir aukštesnes pozicijas užimantys piliečiai, o tai iš karto sumažina galimybę, kad jie dalyvaus apklausose, todėl atsiranda paklaida, kurios dydį pamatome tik rinkimuose.

Antra, šios partijos turi suformavusios gana didelį lojalių rinkėjų būrį. Tokie rinkėjai dažniausiai būna partijų nariai arba piliečiai, balsuojantys pagal nusistovėjusias pažiūras. Jie nekeičia partijų tol, kol jos nekeičia savo politinių nuostatų, ir daug aktyviau dalyvauja rinkimuose. Todėl jei šiandien ir vėl apklausos rodo, kad už liberalus balsuos tik 4 ar 3 proc. rinkėjų, ir žinant, kad į rinkimus ateina tik apie pusę rinkėjų, jei šiandien vyktų balsavimas, šios partijos lengvai peržengtų 5 proc. rinkimų barjerą.

Partijų nariai – trečiasis dėmuo, kurį būtina vertinti analizuojant partijų potencialą nugalėti rinkimuose. Nors teigiama, kad partijoms priklauso tik apie 1 proc. Lietuvos piliečių, mes vis dar gyvename valstybėje, kurioje švogerizmas yra sunkiai įveikiama tradicija. Jei tik yra galimybė, kad Jonas po rinkimų gali tapti ponu, Jono žmona visą giminę prigrasys keisti pažiūras ir balsuoti už tą partiją, kuri gali iš jos padaryti ponią. Todėl, analizuojant partijos galimybes, būtina įvertinti tą nematomą motyvaciją, kuri daro realią įtaką nemažai daliai balsuojančių žmonių. Būtent šis veiksnys sustiprina partijas, galinčias peržengti rinkimų barjerą, ir paskandina tas partijas, kurių pažadai komandos nariams atrodo ne tokie įtikinami, kad giminaičiai pakeistų savo pažiūras.

Rinkimuose pergalę lems vienmandatės apygardos ir technologijos

Eduardas Eigirdas

Kai valdančioji dauguma siūlys tęsti ir baigti šiuo metu pradėtus darbus, opozicinėms partijoms reikės rimtai pasistengti, norint šią rinkėjų grupę įtikinti, kad jos gali pasiūlyti ką nors geresnio. Tai nebus lengva, nes gražiais pažadais gali lengvai pamaitinti protesto elektoratą, o pragmatikai yra daug įtaresni.

Ar kada nors susimąstėte, kodėl V. Uspaskicho partija nei iš šio, nei iš to palaikė Vladimirui Putinui skersai gerklės stovinčios Visagino atominės elektrinės statybas? Yra įvairių versijų. Pavyzdžiui, kad staiga V. Uspaskichą aplankė nušvitimas ir jis nusprendė padaryti ką nors gero, arba kad konservatoriai, kurių santykiai su teisėsauga, sprendžiant iš Vito Matuzo bylos, yra gana komplikuoti, staiga sugebėjo suderinti, jog V. Uspaskicho partijos byla bus vilkinama, o jis už tai balsuos už Visagino atominę elektrinę.

Deja, šios versijos nėra įtikinamos, todėl galima paanalizuoti dar vieną. Jei sutinkame su faktu, kad atominės elektrinės ir suskystintųjų dujų terminalo statybas bus galima sužlugdyti ir po rinkimų, į šiuos projektus įteisinančius įstatymus įrašius porą „nekaltų“ nuostatų, vadinasi, daug svarbiau laimėti rinkimus, o ne jau šiandien pat sužlugdyti Lietuvos energetinį nepriklausomumą turinčius garantuoti projektus. Nes jei šie projektai būtų žlugę dabar, labai tikėtina, kad, nepaisant visų nomenklatūrinio elito, Kremliaus statytinių ir jų patarnautojų pastangų, daugybė žmonių tuo būtų pasipiktinę ir eitų balsuoti energetinio ir kartu politinio nepriklausomumo klausimą iškėlę į pirmą vietą.

Jei tokių žmonių būtų bent ketvirtis, konservatoriai pralaimėtų opozicijai pagal sąrašus, tačiau, be jokių abejonių, jie ir jų partneriai liberalcentristai bei Liberalų sąjūdis laimėtų vienmandatėse apygardose. Prisiminkime, kad rinkėjai, kuriems svarbiausia atkeršyti valdžiai, turės labai didelį kandidatų pasirinkimą, o besirūpinantieji Lietuvos nepriklausomybe – gerokai mažesnį. Taigi V. Uspaskicho partija, palaikydama Lietuvos energetinį nepriklausomumą turinčius įtvirtinti projektus, iš tiesų šiandien atliko teigiamą darbą, tačiau labai sumažino dešiniųjų galimybes gauti daugiau vietų naujajame Seime. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad prezidentė taip pat tarsi palaiko šiuos strateginius projektus, todėl daugumai dešiniųjų prieš artėjančius rinkimus gali susidaryti įspūdis, kad šis klausimas jau išspręstas ir nebėra pats svarbiausias rinkimuose. Nors iš tiesų būtent 2012 m. rinkimai ir lems tiek energetinę, tiek politinę Lietuvos ateitį.

Taigi, šiandien tiksliai įvardyti, kas laimės rinkimus, dar per anksti, nes likus iki rinkimų tik trims su puse mėnesio vis dar dėliojami veiksniai, nulemsiantys visuomenės prioritetus renkantis, koks klausimas jiems yra svarbiausias. Būtent tai, kas tuo metu bus visuomenei svarbiausia, ir lems rinkimų rezultatus. Kad šią užduotį gerai supranta įtakingiausios struktūros, demonstruoja techninis sprendimas Viktoro Uspaskicho ir Andriaus Ūso bylas atidėti iki rudens. Iki naujo televizijų sezono pradžios.

Šiais metais rinkimuose partijoms, pretenduojančioms į protesto balsus, bus ypač sunku, nes šiame rinkėjų segmente konkuruos politinės jėgos, vadovaujamos Algirdo Butkevičiaus, Viktoro Uspaskicho, Rolando Pakso, Artūro Zuoko, Gedimino Vagnoriaus, Gintaro Songailos, Kristinos Brazauskienės ir t. t. O jei dar pridursime, kad į šį elektoratą nusitaikiusi ir Neringos Venskienės partija, taps akivaizdu, kad šio segmento rinkėjus sutelkti bus labai sunku. Todėl jėgos, bandančios sulipdyti sau palankią Seimo koaliciją, negalės remtis kuria nors viena partija ir turės pasistengti deleguoti sau palankius žmones bent į kelių partijų sąrašus.

Ne bet koks kalbėjimas apie ekonomiką gali nulemti pragmatiškų rinkėjų apsisprendimą. Pavyzdžiui, pažadai greitai padidinti algą geriausiai veikia protesto elektoratą, o pragmatikus jais galima tik atbaidyti. Tačiau kai politikams reikia rinktis, jie, ypač būdami opozicijoje, dažniausiai renkasi protesto rinkėjams priimtinesnę retoriką, nes tokių rinkėjų du ar net tris kartus daugiau nei pragmatikų.

Didžiausia problema rinkimuose valdančiosioms partijoms gali tapti nesugebėjimas visuomenei aiškiai perteikti savo įgyvendinamų sprendimų galutinės naudos. Taip jos ne tik praranda dalį potencialių rinkėjų, bet ir mažina Lietuvos politikos skaidrumą. Nes politikai, užuot diskutavę apie naudą ekonomikai ir kiekvienam visuomenės nariui, ir šiuose rinkimuose diskutuos šūkiais, pažadais, gąsdinimais ir įvaizdžiais.