LR Baudžiamojo proceso kodeksas jau pirmaisiais savo straipsniais įpareigoja tyrimo institucijas, tame tarpe ir prokurorą, tyrimo metu nustatyti objektyvią tiesą, o to neįmanoma padaryti be aplinkybių, sąlygojusių pačią jau konkrečią nusikalstamą veiką, nustatymo.
Minimu atveju, pavyzdžiui, žinodami apie pakankamai artimus E. Masiulio ir prezidentūros (tegul bus toks įvardinimas) santykius, kuriuos minimas susirašinėjimas patvirtina, kartu su papildoma informacija, jog apie šiuos santykius puikiai žinoma ir „MG Baltic“, užduokime sau klausimą, ar yra galimas variantas, jog piniginės lėšos (nesvarbu kyšis, paskola, papildoma „dotacija“ partijai ar pan.) E. Masiuliui buvo perduotos ne už pagalbą konkrečiuose įstatymų projektuose (kaip suprantu, jis tuo kaltinamas, tačiau neigia), o atsižvelgiant būtent į minimą ir, greičiausiai, ne vieno siekiamą ryšį su Prezidentūra (ar bent jau ir už tai). Ar tai keičia kaltinimo kryptis, apimtį, vertinimus ir pan.? Manau, kad taip.
Ar toks bylos medžiagos koregavimas (nepateikiant dalies bylos medžiagos teismui) neapsunkina objektyvios tiesos nustatymo, galbūt, kad ir pasąmonėje tikintis, jog ir teismas, įvertindamas prokuratūros veiksmą, bus pakankamai „diskretiškas“?
Taip pat manau, kad taip. O tada – kiek pagrįstas yra tokios informacijos eliminavimas, kiek išvados, padarytos be šių duomenų, atitiks tikrovę?
Beje, tam tikra prasme šis „diskretiškumas“, priešingai nei to norėjo jo autoriai, pasitarnavo visuomenei – informacija tapo vieša, tapo reikalingų visuomenei diskusijų objektu, parodžiusiu, jog kai kas už gražaus išorinio fasado realybėje, deja, yra visai kitaip.
Tad ateičiai palinkėjimas tiems patiems autoriams, kurie nebūtinai tik prokurorai, – nepersistenkit, galit būti nesuprasti ar bent neįvertinti net tų, dėl kurių stengėtės. (Kaip ir su vėliau sekusia pažyma Seimo komitetui, dėl kurios turėtų būti atskira tema).
Vis tik tęsiant „diskrecijos“ temą prisimintina dar viena pakankamai „žymi“, ne vienus metus trukusi ir neseniai pasibaigusi pilnutiniu Valstybinės ligonių kasos dabar jau buvusio direktoriaus A. Sasnausko (kaltinto piktnaudžiavimu) išteisinimu byla.
Konstatuota, jog jis (A. Sasnauskas) buvo išprovokuotas piliečio, veikusio kartu su STT. Tam, kad įvertinti šią aplinkybę reikėjo Aukščiausiojo teismo įsikišimo, tačiau net ir jis nesiryžo įvertinti prokuratūros ar STT „diskretiškumo“ dar surašant kaltinamąjį aktą ir perduodant bylą į pirmos instancijos teismą.
Tuomet provokacijos ir bendradarbiavimo su STT aplinkybės ir net pats tokio bendradarbiavimo faktas buvo iš viso nutylėti, t. y. teismui pateikta medžiaga, iš esmės apgaulingai nušviečianti realią padėtį.
Galbūt prokurorai ir šiuo atveju manė, jog elgiasi savo diskrecijos, leistinumo ribose, o gal tai buvo jau nusikalstamas veiksmas. Kreipimaisi į teismą, jog šie, tiek STT, tiek prokuratūros, veiksmai būtų įvertinti, deja, liko be atgarsio. (Šiaip jau, norėtųsi prokuratūros komentaro kad ir dabar.)
Vertas atskiro dėmesio ir telefoninių pokalbių, prokurorų pateikiamų teismuose, įrašų apimties klausimas. Ypač tai aktualu būtent STT pakraipos bylose, nes šios bylos dažniausiai remiamos „pasiklausymu“.
Deja, įstatymas ir čia leidžia prokuroro „diskreciją“: pateikiama tik tiek, kiek prokuroras mano būtina, tik tiek, kiek jis mano reikalinga. Gauti pokalbių įrašus, apibūdinančius visą kontekstą iš esmės tampa neįmanoma užduotimi. Šių pokalbių įrašai to paties prokuroro sprendimu jau būna sunaikinti.
Tai kaip su ta diskrecija bei galimybėmis padaryti objektyvias išvadas gaunant tik kryptingai dozuotą informaciją? Klausimas retorinis ir, beje, liečiantis ne tik baudžiamosios teisės klausimus.