Tik paveikslo tapytojas žino, ar laivelis jo vaizduotėje apvirto ir nugrimzdo tylos linkme. Tačiau vertintojai ir komentatoriai gali įžvelgti šiokią tokią laivelio išlikimo ir tvaraus panaudojimo pagal paskirtį tikimybę ramybės ne jūros dugne lygmenyje.
Niekada nebuvo ir nebus visiškos tylos ir jai būdingos darnos bei harmonijos tokiu Lietuvoje jautriai personalizuotu istoriniu klausimu, kuris išnagrinėtas ir neskundžiamai atsakytas Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarime. Jame nustatyta, kad įstatymų leidėjo sprendimas įtvirtinti tokią 1990–1992 m. veikusio pirmojo nepriklausomo parlamento pirmininko socialinę garantiją (pensiją), kuri prilyginta valstybės vadovo ir juo esančio Respublikos Prezidento pensijai, prieštarauja Konstitucijai.
Kodėl prieštarauja Konstitucijai? Todėl, kad tuometinis Konstitucinis Teismas su jo pirmininku prof. Egidijumi Kūriu pasirinko tokią formaliai nepriekaištingą „depolitizuotą“ poziciją, kurios pagrindą iš esmės sudaro tai, kad:
a) tuometinėje Lietuvos teisės sistemoje ir jos pagrindą sudariusiame Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme nebuvo įtvirtintas atskiro vienasmenio valstybės vadovo institutas (tam priskiriama principų ir normų vientisa grupė), o paskiri jam būdingi elementai priskirti ne tik parlamento pirmininko, bet ir kolegialaus parlamento prezidiumo teisinei padėčiai;
b) Respublikos Prezidento kaip valstybės vadovo, kuris nurodytas 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijoje ir renkamas nuo 1993 m., teisinis statusas yra unikalus ir individualus, todėl negali būti įstatymu tapatinamas su jokio kito pareigūno teisiniu statusu;
c) 1992 m. gegužės 23 d. rengtas nesėkmingas referendumas dėl Respublikos Prezidento institucijos įvedimo atspindi, kad iki to referendumo nebuvo atskiro vienasmenio valstybės vadovo, kadangi antraip išeitų nelogiškumas, kad esant parlamento pirmininko pareigybei ir referendumu įvestai Respublikos Prezidento institucijai vienu metu esą galėjo būti net du valstybės vadovai.
Taigi tame nutarime konstatuota, kad „pagal Konstituciją Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybė skiriasi nuo Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, instituto“ (Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos 1993–2009, Vilnius, 2010, p. 728).
To nutarimo didžiulė apimtis ir nagrinėtų aspektų gausa bei galbūt tam tinkamai suredaguoti reikalingo laiko stoka nulėmė gana keistą dalyką, kad nutarime nebuvo pacituotos minėto parlamento posėdžių stenogramos, kurios aiškiai atspindi deputatų sutarimą ir net pirmininko pabrėžtą dalyką, kad tuomet nebuvo tokio konstituciškai įtvirtinto vienasmenio valstybės vadovo, kurį nedraugiškos ar priešiškos jėgos galėtų pagrobti ir ideologiškai apdoroti ar kitaip eliminuoti. Visų parlamento prezidiumo narių taip lengvai nesuimsi ir nepagrobsi bei nenužudysi, kaip tai buvo galima nesunkiai padaryti 1940 m. ir 1941 m.
Nutarimu patenkinti ar pamaloninti buvo ypač tie, kurie nejautė didesnių sentimentų minėto parlamento pirmininkui dėl jam esą būdingo autoritarizmo ir intrigavimo skaldymo meno, oponentų ir opozicijos menkinimo bei juodinimo. Nepatenkinti ir įskaudinti buvo pirmiausia tie, kurie jautė didelius sentimentus atkuriamojo parlamento pirmininkui dėl jo tvirtos nepalenkiamos pozicijos, pavertusios jį vienu iš Vidurio Europos vadavimosi iš komunistinės priespaudos simbolių (šalia Vaclavo Havelo ar Lecho Valensos).
Tuomet dar nebuvo įtvirtinta ir įgyvendinama Konstitucinio Teismo teisėjo atskiroji nuomonė. Todėl nežinant, kas vyko ir kaip balsuota teisėjų slapto pasitarimo kambaryje, galima tik spėlioti, ar, pvz., tuometis teisėjas gerb. prof. Vytautas Sinkevičius, kuris minėtame parlamente ėjo atsakingas vadovaujančio teisininko pareigas ir iš arti vertino istorinius įvykius bei jų svarbiausius dalyvius, būtų neabejotinai pasinaudojęs galimybe teikti atskirąją nuomonę.
Ji būtų neabejotinai paįvairinusi ir gal net konceptualiai praturtinusi Lietuvos akademinę teorinę jurisprudenciją ir pedagoginę teisinę literatūrą.
Nutarimas ir jo pretekstu buvęs pareiškėjo ginčytas įstatymas sukėlė politinę teisinę audrą, kuri ilgainiui po truputį aprimo ir iš esmės neatsinaujino iki maždaug 2018 m. ar 2019 m., kai Seime dominavusieji ir valdžiusieji valstiečiai žalieji dėl ramybės ar santarvės beveik buvo pritarę juos nuolat kritikavusių dešiniųjų atgaivintai idėjai skirti minėto parlamento pirmininkui, kaip faktiniam pirmajam Lietuvos valstybės vadovui, Respublikos Prezidento lygmens rentą.
Tačiau oponentų abejonės ir tam tikros žiniasklaidos kritika, taip pat viena speciali LRT pokalbių laida, kurioje dalyvavo minėtas prof. Vytautas Sinkevičius ir šių eilučių autorius bei telefonu kalbėjęs prof. Egidijus Kūris, iš esmės nulėmė tai, kad valdžiusieji valstiečiai žalieji neberodė entuziazmo paremti dešiniųjų ilgai brandintą demaršą, kuriuo siekta atkurti, jų manymu, istorinę tiesą, netinkamai objektyvizuotą tame Konstitucinio Teismo nutarime.
Tačiau gležna tyla vėl virto triukšminga audra, kai 2020 m. spalyje naujai išrinktas Seimas, kuriame dominuoja dešinieji, 2021 m. pradžioje pradėjo ir šiaip ne taip baigė emocijų kupinus debatus dėl rezoliucijos, kuria siekta identifikuoti ir pagerbti faktinį valstybės vadovą 1990–1992 m. Nors valdantieji užgauliai siūlė oponentams „nekišti savo trigrašio ten, kur nereikia“, visgi būtent opozicijos pastangomis pasiektas kompromisas, kad 2021 m. sausio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-163 (TAR, 2012-417) identifikuojamas ir pelnytai pagerbiamas aukščiausiasis valstybės pareigūnas (o ne faktinis valstybės vadovas), kurį numatė minėtas Laikinasis Pagrindinis Įstatymas.
Tokiame kontekste svarbu pažymėti, kad objektyvioji tiesa – viena iš originaliausių ir kartu kontroversiškiausių Konstitucinio Teismo ir jo pirmininko prof. Egidijaus Kūrio vartotos terminijos dalių bei plėtotos doktrinos kategorijų. Ji suponuoja ir implikuoja ambicingą maksimalistinį koordinačių nustatymą, kad visi teismai, įskaitant konstitucinę justiciją, nagrinėjamose bylose turi siekti nustatyti ne tikėtiną ar galimą bylos šalių pateiktais įrodymais ar suformuluotais argumentais nulemiamą tiesą, bet būtent paties teismo aktyvumo determinuotą objektyviąją tiesą.
Tokia kategorija ir jos pagrindą sudaranti filosofinė politologinė įžvalga gali įtikinti ar neįtikinti, patikti ar erzinti, ypač šimtametės civilinio proceso teisės savito sutaikymo tikslo ir jo principus tyrinėjančio prof. Vytauto Nekrošiaus publikacijų kontekste. Tačiau derėtų paisyti, kad objektyvioji tiesa visgi Konstitucinio Teismo oficialiosios doktrinos dalis.
Argumentuotas nuosaikus jos kritikavimas – teigiamas sveikintinas dalykas, tačiau visiškas neigimas ir atmetimas – vengtinas bei smerktinas. Antraip bergždžiai skambės Andriaus Mamontovo dainuojamos legendinės dainos klausimas, „ką apie tylą žinome mes“.
Išeitų baisokas ir neskoningas bei precedento neturintis dalykas, jei objektyvioji tiesa Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarime būtų revizuojama artėjant Kovo 11-osios šventiniam paminėjimui Seimo pavasario sesijoje, kurioje tikriausia planuojama baigti ištisus metus tragiškai įstrigusią Konstitucinio Teismo teisėjų rotaciją ir paskirti paskutinį nepaskirtą teisėją (kandidatą prof. Vytautą Mizarą), kuris pakeis šio teismo teisėjo pareigas net 10 metų (o pirmininko – beveik 7 metus) einantį teisėją. Kodėl baisokas ir neskoningas bei neturintis precedento? Todėl, kad:
pirma, Seimas, nelengvai priėmęs minėtą rezoliuciją, tikriausia nebandys svarstyti ir priimti nutarimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą prašant paskubinta tvarka išaiškinti ar peržiūrėti minėtą 2002 m. birželio 19 d. nutarimą;
antra, Konstitucinis Teismas savo iniciatyva iki šiol nėra pradėjęs taikyti specialią įstatyme numatytą atsarginę ekstremalią procedūrą ir jos būdu be viešo posėdžio: a) peržiūrinėjęs ankstesnius nutarimus, pakeisdamas jų esmę; b) aiškinęs ankstesnius nutarimus taip, kad tariamas jų kosmetinis paplėtojimas ar reinterpretavimas iš esmės būtų peržiūrėjimo (revizavimo) užmaskavimas.
Iš principo neįmanoma patikslinti ar sukonkretinti 2002 m. birželio 19 d. nutarimą (atitinkamą pastraipą, sakinį) taip, kad jame esą aiškinimo (o ne peržiūrėjimo) pagrindu būtų įterpti nauji teiginiai ir argumentai apie faktinį valstybės vadovą 1990–1992 m. bei juo de facto buvusį tam tikrą pareigūną (parlamento kaip tautos atstovybės vadovą).
Tokie ar panašūs teiginiai pakeistų visuminį to nutarimo pradžios ir vidurio bei pabaigos ryšį (jungtį), t. y. kryptį, kuria einant be blaškymosi priartėjama prie rezoliucijos „prieštarauja Konstitucijai“.
Be to, iš principo neįmanoma nediskredituoti kai kurių Konstitucinio Teismo teisėjų labai mėgstamos ir propaguojamos teorijos apie Konstitucijos keitimą „kai tai yra objektyviai būtina“.
Kiltų ir liktų įtikinamai neatsakytas klausimas, kodėl prabėgus beveik 19 metų nuo minėto nutarimo priėmimo esą staiga pasidarė objektyviai būtina ir neišvengiama jį paties Konstitucinio Teismo iniciatyva pagal specialią procedūrą oficialiai aiškinti ar peržiūrėti.
Jei bent 3 teisėjai pasipriešintų ir teiktų atskirąją nuomonę, likę 6 teisėjai turėtų jaustis nejaukiai, ne taip tvirtai, jei sutartų 8 ar visi 9 teisėjai, nors tas, kas per kitus volu važiuoja, tam kiti mažai rūpi.
Žinoma, galima guostis ir tikėtis, kad Konstituciniame Teisme karantino laikotarpiu besibaigiant jo pirmininko pasibaigusiems ir prasitęsusiems įgaliojimams neįvyks nieko tokio ekstremalaus, kas atspindėtų, kad vienos sudėties teismas įveikė ankstesnės teismo sudėties priimto nutarimo galią vien subjektyviais politizuotais tikslais (siekiu atkurti istorinę tiesą).
Tai galbūt nebūtų itin pavojinga pavienė vienam asmeniui pagerbti skirta politizuota intervencija, jei dalykinė revizija būtų ne pernelyg selektyvi ir konstitucinės teisės integravimo funkcijos tikslu apimtų daugiau asmenų ir bent tris ankstesnius jiems pernelyg nepalankius atitinkamus nutarimus dėl:
a) lenkų ir kitų nelietuvių kilmės piliečių vardo ir pavardės rašymo valstybės piliečio pase nelietuviškais rašmenimis ir diakritiniais ženklais – papildomai naujai atskleidžiamų pozityvių išimčių Europos Sąjungos teisės kontekste;
b) tarptautinės teisės aktuose pagal jų oficialų išaiškinimą reikalaujamos ir iki šiol niekaip Seime tvariai neįgyvendinamos apkaltos proceso maksimaliai galimo rezultato (pašalinimo iš pareigų, mandato panaikinimo) padariniu esančios sankcijos (pasyviosios rinkimų teisės ribojimo) trukmės – ji būtų naujai apibrėžiama ir nustatoma kaip Konstitucijos teksto pataisos nereikalaujantis laikotarpis, kurį sudarytų dviejų Respublikos Prezidento kadencijų trukmė (10 metų) ir dviejų Seimo nario kadencijų trukmė (8 metai) atitinkamai tiems asmenims, kurie pašalinti iš Respublikos Prezidento pareigų ar kuriems panaikintas Seimo nario mandatas;
c) tokio faktinio valstybės vadovo 1990–1992 m., kuriam pagal Konstituciją galima įstatymo nustatyta tvarka skirti ne Respublikos Prezidento rentą, bet faktinio valstybės vadovo rentą (ar aukščiausiojo valstybės pareigūno rentą), kurios dydis beveik nesiskirtų (mažai kuo skirtųsi) nuo Respublikos Prezidento rentos, nors ir negalėtų būti visiškai vienodas (sutapatintas).
Visa tai, matyt, sukeltų triukšmingesnę išderintų garsų ir judesių audrą, tačiau ji būtų daugianarė ir ne pernelyg politiškai determinuota, gerinanti ne vieno asmens teisinės padėties konstitucinį vertinimą platesnės evoliucijos ir ateityje galimos tvaresnės tylos labui.
Taigi quo vadis, Konstitucini Teisme, su pirmininku ir redkolegija priešakyje?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.