Lietuvos policijos pareigūnai turi teisę naudoti šaunamąjį ginklą tik griežtai apibrėžtose situacijose, kuriose būtina apsaugoti kitų asmenų ar pačių pareigūnų gyvybes. Pagal Lietuvos policijos įstatymą, prievartos priemonės – tiek psichinės, tiek fizinės, tiek šaunamasis ginklas – gali būti panaudojamos tik tarnybinės būtinybės atvejais, kai kitaip apsaugoti visuomenės saugumo neįmanoma.
Teisė ir pareiga
Pirmiausia svarbu pabrėžti, kad pagal galiojančius teisės aktus, pareigūnai privalo imtis visų būtinų priemonių užtikrinti visuomenės saugumą ir užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms. Lietuvos policijos įstatymas įpareigoja pareigūnus naudoti prievartą, kai kyla neišvengiamas pavojus gyvybei ar sveikatai. Tačiau ši prievarta turi būti proporcinga ir pagrįsta esama situacija.
Pareigūnai turi būti pasirengę operatyviai priimti sprendimus dėl ginklo naudojimo, remdamiesi teisės normomis bei praktine situacija.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) savo praktikoje nuolat pabrėžia, kad bet kokia prievarta, įskaitant šaunamojo ginklo naudojimą, turi būti griežtai proporcinga ir minimali. Gyvybės apsauga yra viena svarbiausių žmogaus teisių, todėl valstybės pareiga – tiek apsaugoti visuomenės narius nuo neteisėto smurto, tiek užtikrinti, kad ginklas būtų naudojamas tik kraštutiniais atvejais.
Tai reiškia, kad pareigūnai turi būti pasirengę operatyviai priimti sprendimus dėl ginklo naudojimo, remdamiesi teisės normomis bei praktine situacija.
Baimės ir atsakomybė
Paskutiniai įvykiai rodo, kad kai kurie pareigūnai gali dvejoti prieš naudodami šaunamąjį ginklą. Tokia situacija galėjo susiklostyti ne tik dėl asmeninės baimės, bet ir dėl viešųjų diskusijų, kuriose kiekvienas incidentas griežtai vertinamas ir dažnai ginčijama, ar ginklo panaudojimas buvo pateisinamas. Kaip buvęs vidaus reikalų ministras suprantu šias baimes, nes neatsakingas ginklo naudojimas gali sukelti ne tik asmeninių problemų, bet ir pasekmių pareigūnų bendruomenei, o policijos bendruomenė nuolat susiduria su dideliais visuomenės lūkesčiais.
Tačiau kyla klausimas, ar ši baimė galiausiai nepriveda prie situacijų, kai pareigūnai, bijodami atsakomybės, nesiima reikiamų veiksmų ir sukelia pavojų sau ar aplinkiniams? Pavyzdžiui, kai pareigūnas kūnu užstojo antstolį, o pats nešovė į užsibarikadavusį ginkluotą asmenį, kilo didelis pavojus jo paties gyvybei. Šiuo atveju galima kalbėti apie tai, kad galbūt pareigūnų baimė peržengti įgaliojimų ribas ar sulaukti teisinės atsakomybės privertė juos atidėti sprendimą panaudoti ginklą net kritinėmis aplinkybėmis. Pareigūnas pademonstravo beprecendentę drąsą ir išugdytą instinktą saugoti kitą, tačiau tai taip pat kelia klausimų apie tai, ar tokiomis aplinkybėmis buvo tinkamai įvertinta grėsmė.
Proporcingumo principas
Turime suprasti, kad kiekvienoje situacijoje, kai kyla pavojus pareigūno ar kitų asmenų gyvybei, pareigūnas gali naudoti šaunamąjį ginklą, jeigu kitos priemonės (psichinė ar fizinė prievarta) nėra efektyvios. Šiuo atveju svarbu prisiminti proporcingumo principą. Pareigūnų pareiga – apsaugoti visuomenę ir kitus asmenis, tačiau jų naudojamos priemonės privalo būti adekvačios grėsmei.
Teisė yra viena, tačiau gyvenime, o ypač policijos darbe, dažnai sprendimus reikia priimti akimirksniu. Lengva postringauti, vertinti situaciją šiltai įsitaisius ant sofos su puodeliu kavos. Taip dažnai gali nutikti ir teismo salėje – analizuoti vaizdo įrašus, parodymus, ramiai ir logiškai vertinti yra viena, visai kas kita yra stovėti prieš užtaisyto ginklo vamzdį ir nuspręsti, kaip tinkamai pasielgti.
Svarbu tinkamai įvertinti situaciją, nes net ir tinkamai naudojant ginklą, viešojoje erdvėje gali kilti klausimų dėl teisėtumo ir proporcingumo. Europos teisės praktika nuolat akcentuoja būtinybę policijos veiksmus vertinti itin atidžiai ir išlaikyti pusiausvyrą tarp saugumo užtikrinimo ir žmogaus teisių apsaugos.
Šios koncepcijos taikymas sumažina policijos pareigūnų prievartos priemonių prieš pažeidėjus naudojimą, tačiau tam tikrais atvejais policijos pareigūnams kyla reikšmingas pavojus.
Teisė yra viena, tačiau gyvenime, o ypač policijos darbe, dažnai sprendimus reikia priimti akimirksniu. Lengva postringauti, vertinti situaciją šiltai įsitaisius ant sofos su puodeliu kavos. Taip dažnai gali nutikti ir teismo salėje – analizuoti vaizdo įrašus, parodymus, ramiai ir logiškai vertinti yra viena, visai kas kita yra stovėti prieš užtaisyto ginklo vamzdį ir nuspręsti, kaip tinkamai pasielgti.
Mokymai ir parama pareigūnams
Policijos pareigūnų kasdienybė reikalauja ne tik teisinių žinių, bet ir gebėjimo operatyviai priimti sprendimus ekstremaliose situacijose. Šiuo požiūriu itin svarbu užtikrinti, kad pareigūnai būtų tinkamai apmokyti, reguliariai dalyvautų praktiniuose mokymuose, kurie padėtų jiems jaustis užtikrintai priimant sprendimus dėl ginklo naudojimo. Mokymai, skirti situacijų valdymui, ir aiškus teisinių normų supratimas padės pareigūnams efektyviau vertinti grėsmes ir pasirinkti tinkamiausias priemones.
Kviečiu ir visuomenę domėtis, klausti, jei neaišku, bet palaikyti pareigūnus. Kas gi gins mus, jei pasmerksime kasdien savo gyvybe dėl mūsų rizikuojančius vyrus ir moteris?
Ne mažiau svarbus yra ir visuomenės bei profesinės bendruomenės palaikymas. Kaip pilietis, kaip buvęs vidaus reikalų ministras didžiuojuosi pareigūnais, kurie teismo salėje mūru stoja už saviškį.
Teismas tars savo žodį, įvertins situaciją, tačiau kad ir kaip baigtųsi byla, kviečiu neužsidaryti baimėje, treniruotis ir žinoti savo įgaliojimus.
Kviečiu ir visuomenę domėtis, klausti, jei neaišku, bet palaikyti pareigūnus. Kas gi gins mus, jei pasmerksime kasdien savo gyvybe dėl mūsų rizikuojančius vyrus ir moteris?
