Nepaisant tam tikrų išorinių kandidatų siūlomų užsienio politikos vizijų skirtumų, atrodo, kad pats JAV užsienio politikos turinys, netgi laimėjus respublikonų kandidatui Mittui Romney, drastiškai nesikeis. Nesikeis ir Vidurio ir Rytų Europos (VRE) vieta Jungtinių Valstijų prioritetų sąraše – šis regionas toliau liks JAV strateginių užsienio politikos krypčių nuošalėje. Nepaisant to, nėra pagrindo dramatizuoti situacijos: politinis ir karinis bendradarbiavimas su JAV išliks aktyvus, tačiau tam reikės padėti daugiau finansinių ir diplomatinių pastangų, o visų pirma iš pačių VRE valstybių pusės.
Istorinis kontekstas ir Barackas Obama
Skambiai tariant, George‘o W. Busho prezidentavimo laikais VRE ir išgyveno santykių medaus mėnesį. Ypatingi abipusiai santykiai JAV ir „naująją Europą“ sujungė po Rugsėjo vienuoliktosios tragiškų įvykių, kai Jungtinės Valstijos telkė tarptautinę paramą kovai prieš terorizmo židinius Afganistane ir vėlesnei karinei kampanijai Irake. Kaip teigė kalbintas aukštas Lietuvos Vyriausybės pareigūnas, tuomet į NATO vis dar nepriimtos VRE šalys toliau aktyviai beldėsi į Aljanso duris, tad šį klausimą, iškilus terorizmo iššūkiui, reikėjo kuo greičiau išspręsti.
Vis dėlto 2008-aisiais Jungtinių Valstijų prezidentu tapus Barackui Obamai, situacija stipriai pasikeitė. Tą lėmė dvi priežastys: JAV gynybos strategijos perorientavimas į Ramiojo vandenyno regioną (taip pat ir santykių su sąjungininkais Europoje sąskaita) ir santykių su Rusija „perkrovimas“. Rinkiminės kampanijos metu pažadėjęs išvesti karius iš Irako ir Afganistano, o taip pat stengdamasis padidinti tarptautinį spaudimą atominį ginklą gaminančiam Iranui, Obama turėjo rasti papildomų politinių resursų spręsti šias problemas. Tam puikiai tiko Rusija, su kuria Busho administracija palaikė pakankamai šaltus santykius, tapusius dar labiau įtemptais po karinio konflikto Gruzijoje 2008 metų vasarą. Turint galvoje ir panašiu metu ištikusią globalinę finansinę krizę, tokia aplinkybių kombinacija VRE regioną paliko JAV dėmesio paraštėje.
Obamos administracijai bandant išsklaidyti šaltuką santykiuose su Rusija, buvo padaryta virtinė diplomatinių klaidų, neigiamai paveikusių JAV santykius su VRE valstybėmis. Ryškiausias to pavyzdys – netikėtas Busho administracijos inicijuoto priešraketinės gynybos plano atsisakymas. Čekijos ir Lenkijos premjerams apie pasikeitusius JAV planus pranešta telefonu, be jokių išankstinių konsultacijų. Be to, buvo pasirinkta itin netinkama diena – rugsėjo 17, minint 1939 metų Sovietų Sąjungos įsiveržimą į Lenkiją. Nevardinant kitų paties Obamos administracijos diplomatinių liapsusų, nesunku suprasti, kodėl VRE regiono valstybėms teko atsisakyti nepamatuotų lūkesčių santykiuose su JAV. Toks realybės gūsis paskatino VRE atsigręžti į regioninius partnerius Europoje, su kuriais, kitaip nei su JAV, dažną VRE valstybę sieja intensyvūs prekybiniai ryšiai.
Baltijos valstybių gyventojams verta prisiminti iškalbingą faktą, kad būtent Baracko Obamos prezidentavimo metu buvo sudaryti NATO Baltijos šalių gynybos planai. Kitaip tariant, dėl VRE valstybių diplomatinių pastangų ir JAV ryžto ištaisyti ankstesnes diplomatines klaidas tarpusavio santykiuose padvelkęs šaltukas buvo pakankamai sėkmingai išsklaidytas.
Kaip bebūtų, Obamą išrinkus antrajai kadencijai, rožėmis klotų santykių nereikia tikėtis. Niekada nebuvęs itin intensyvus ekonominis JAV bendradarbiavimas su VRE valstybėmis ir toliau nestiprės. Prezidento Obamos užsienio politikos komandoje dominuojantys realistai ir toliau tęs JAV užsienio ir saugumo politikos strategijos pokyčius, išryškinant Ramiojo vandenyno regiono vektorių. VRE regionas, kaip ir visa Europa, ir toliau nevaidins lemiamo JAV užsienio politikos darbotvarkėje. Tai visų pirma lems du veiksniai: tebesitęsiantys finansiniai sunkumai nuosekliai tuština JAV gynybos biudžetą, o besikeičiančios globalios saugumo aplinkos kontekste Europos problemos JAV politikų akimis yra minimalios, todėl spręstinos pačių europiečių.
Galiausiai galima prisiminti ir gana iškalbingą atsitiktinai į viešumą patekusį Baracko Obamos pažadą tuometiniam Rusijos prezidentui Dimitrijui Medvedevui apie tai, kad Obama galės būti daug lankstesnis diskusijose dėl priešraketinės gynybos skydo po JAV prezidento rinkimų. Šis pažadas gerokai kontrastuoja su paskutiniame viršūnių susitikime gegužę išsakyta oficialia NATO pozicija, kuria išreikšta tvirta parama dabartiniam priešraketinės gynybos skydo planui.
Reziumuojant, galima teigti, kad perrinkus Obamą JAV prezidentu, stebėsime nuoseklią vykdytos politikos tąsą – pirmosios kadencijos užgrūdinta Obamos administracija darys mažiau diplomatinių klaidų, tačiau pasirinkta nauja strateginė kryptis nebus pakeista, todėl VRE regionas užims vis mažiau vietos JAV užsienio ir saugumo politikos darbotvarkėje. Be abejo, pats bendradarbiavimas nenutrūks, tačiau vis dažniau bus girdimi raginimai VRE valstybėms prisiimti didesnę atsakomybės už savo saugumą dalį ant savo pečių. Rusiją toks įvykių klostymasis paskatins aktyviau plėsti savo įtaką regione, o VRE šalims teks dar intensyviau ieškoti saugumo užtikrinimo alternatyvų bendradarbiaujant su regioniniais partneriais ir bei stiprinant nuosavus gynybos pajėgumus.
Mitto Romney alternatyva?
Dar 2008 metų JAV prezidento rinkimų kampanijos metu, tuomet taip pat kandidatavęs dabartinis respublikonų pretendentas į JAV prezidentus Mittas Romney, buvo vadinamas žmogumi, neturinčiu nuomonės. Nepaisant to, kad šiuometinėje rinkimų kampanijoje Romney pasirinko agresyvią taktiką kritikuodamas Obamos vykdytą užsienio politiką, kyla rimtų klausimų dėl paties Romney užsienio politikos nuostatų.
Viena iš temų, kuriose Romney kritika liejasi laisvai, yra ir tariama VRE regiono sąjungininkų išdavystė. Šių kalbų nereikėtų priimti už gryną pinigą, nes, įvertinus atidžiau, būtų išties sunku įžvelgti reikšmingų skirtumų tarp Romney deklaruojamos ir Obamos vykdytos užsienio politikos. Savo rinkiminėje knygoje „Jokių atsiprašymų: amerikietiškos didybės pavyzdys“ Romney Rusiją vadina JAV užsienio politikos priešu numeris vienas. Paradoksalu, tačiau savo kalbose kritikuodamas Obamą dėl susitaikėliškos politikos Rusijos atžvilgiu, atsisakant Busho jaunesniojo priešraketinės gynybos skydo Rytų Europoje, Mittas Romney palaiko dabartinio JAV prezidento pasiūlytą priešraketinės gynybos projektą ir jo įgyvendinimo terminus iki 2020-ųjų.
Prieš keletą mėnesių, respublikonų neokonservatorių gretose kilus nepasitenkinimui dėl Romney planų vieną svarbiausių užsienio politikos postų savo administracijoje patikėti realistui Robertui Zoellickui, pats respublikonų kandidatas šią žinią kategoriškai paneigė. Galiausiai Zoellickas taip ir liko Romney komandoje. Tai keistai dera su faktu, kad 17 iš 24 svarbiausių Romney patarėjų užsienio politikos klausimais priskirtini neokonservatorių flangui ir yra dirbę Busho jaunesniojo administracijoje. Panašu, jog chaoso Romney komandoje ir rinkimų kampanijoje, yra daugiau nei norėtųsi.
Kad ir kaip bebūtų, prezidentas Mittas Romney, VRE regionui būtų geresnė naujiena, nei laikraščių antraštės, skelbiančios dar vieną Baracko Obamos kadenciją. Verta pažymėti, kad Romney komandoje pastebimai daugiau patarėjų, išmanančių VRE problematiką, o jį išrinkus santykių perkrovimo su Rusija politika, kaip teigė kalbintas dabartiniame Seime dirbantis aukštas valstybės pareigūnas, būtų išmesta į šiukšlių dėžę.
Galiausiai reikėtų pastebėti, kad Romney užsienio politika tikrai nėra svarbiausias prioritetas ir tai jis netiesiogiai dar kartą įrodė savo viceprezidentu pasirinkdamas ekonomikoje bezispecializuojantį Paulą Ryaną. Romney užsienio politika, kaip ir Busho jaunesniojo laikais, greičiausiai būtų sutelkta nedidelės grupės gerai užsienio politika išmanančių prezidento administracijos atstovų rankose, kurių gretose, atrodo, dominuoja neokonservatoriai. Fakto, kad Romney gali būti silpnas prezidentas, per daug nesureikšmino ir kalbintas Lietuvos Vyriausybės atstovas: Bushas jaunesnysis taip pat nebuvo stiprus prezidentas – užsienio politikos arenoje jis besąlygiškai rėmėsi į uždarą savo artimiausių administracijos pareigūnų ratą. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių lėmusių JAV ir VRE valstybių santykių aukso amžių.
Reziumuojant galima teigti, kad VRE valstybėms Romney būtų šiek tiek palankesnis prezidentas nei Obama. Tačiau nereikia turėti iliuzijų, kad strateginiai pasikeitimai JAV užsienio ir saugumo politikos darbotvarkėje keisis drastiškai – tokiems pokyčiams prieštarautų JAV viešoji nuomonė, o gana sudėtinga dabartinė gynybos biudžeto būklė taptų dar labiau komplikuota.
Situacija, žvelgiant iš Vidurio ir Rytų Europos perspektyvos, nėra ypatinga ar juo labiau dramatiška: net ir antrą kartą JAV prezidentu išrinkus demokratą Baracką Obamą aktyviomis diplomatinėmis pastangomis įmanoma ir toliau išlaikyti gana glaudžius ir tvirtus transatlantinius santykius.