E.Kūris. Abėcėlės nelaisvėje

Lenkiškų asmenvardžių problema artėja prie kulminacijos. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Lenkijos žiniasklaidai pareiškė atsiprašąs už tai, kad prieš beveik trejus metus Lietuvos Seimas atmetė lenkiškų vardų ir pavardžių rašybą originalo kalba įteisinančio įstatymo projektą prieš pat į Vilnių atvykstant Lenkijos Prezidentui Lechui Kaczyńskiui.

Pats svečias atmetimą komentavo santūriai: prisipažino esąs nustebintas Seimo sprendimo ir išreiškė viltį, kad prie šio klausimo bus grįžta. Tada niekas negalėjo numatyti, kad jam gyventi buvo likę dvi dienos.

Atseit svarstymas

Patikslinkime. Tądien Seimas ir neturėjo priimti įstatymo. Buvo tik pateiktas jo projektas. Jam nepritarta. Diskusijos nebuvo: keli klausimai projektą pristačiusiam ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui, vienas pasisakymas už (penki Manto Adomėno sakiniai, iš kurių keturi ne apie projektą), vienas prieš (Vidos Marijos Čigriejienės). Viskas.

Cituoju tą „prieš“: „Lietuvių kalba yra didžiausia lietuvių tautos kultūros vertybė, todėl mes, atstovaudami tautai, aukščiausioje valdžios institucijoje turime deramai ginti mūsų tautines vertybes ir piliečių interesus. Manau, kad negalima žarstyti pažadų užsienio kolegoms. Negaliu suprasti, kodėl asmenvardžiai nepriklauso kalbos sistemai, kodėl kalbos dėsniai jiems negalioja, todėl aš balsuosiu prieš.“ Seimo Pirmininkė Irena Degutienė paskelbė: „Balsavo 104 Seimo nariai. Už – 30, prieš – 34, susilaikė 36. Po pateikimo projektui nepritarta.“

Prasta aritmetika: 30+34+36=100, o ne 104. Klaida ištaisyta posėdžio protokole. Pagal jį prieš buvo 38 Seimo nariai.

Pikantiška detalė: projektą parengė Vyriausybė, Seimui pateikė premjeras, o balsavo už jį tik A. Kubilius ir dar du Vyriausybės nariai. Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis susilaikė. Dar vienuolikos Vyriausybės narių salėje nebuvo, kaip ir daugelio tuometinei valdančiajai daugumai priklausiusių Seimo narių. Projekto nepalaikė ir opozicijoje buvę socialdemokratai: trys balsavo prieš, aštuoni susilaikė (įskaitant lyderį Algirdą Butkevičių), tik vien(iš)as Gediminas Kirkilas buvo už. Kiti nedalyvavo. Ketvirtadienio rytas – jau kaip ir savaitgalis. Atlyginimą turbūt gavo.

Seimo pirmininkė (ji irgi susilaikė) dar pasiūlė balsuoti, ar projektą grąžinti iniciatoriams tobulinti, ar išvis atmesti. Svarstymo jokio, niekas nė burbt. Ne tik Vyriausybės vadovas, bet ir joks lenkas. Už atmetimą – 56 iš 108 Seimo narių. Sveiki atvykę, Prezidente Kaczyński, tai yra Kačinski.

Net jei projektui tada būtų buvę pritarta, tai dar nereiškia, kad žodis būtų tapęs kūnu, t. y. kad kada nors vėliau įstatymas būtų buvęs priimtas be pataisų ar kad iš viso būtų buvęs priimtas. Įstatymų leidybos procesas Seime suręstas taip, kad projektas po pirmojo pateikimo gali būti dar ilgai taisomas. Būna, kad galutinis variantas, kuris tampa įstatymu, labai skiriasi nuo pirminio. Būna ir taip, kad vienąsyk atmetus projektą vėliau teikiamas ir priimamas kitas, mažai kuo besiskiriantis nuo pirminio, bet formaliai ne tas pats.

Lenkijos prezidentui nustebti tikrai būta ko. Gal Seimo pirmininkė, valdyba, seniūnų sueiga ar projektą pateikęs premjeras tikėjosi, kad projektui bus pritarta ir šitaip bus padaryta savotiška dovana aukštajam svečiui. Balsavimo rezultatai rodo, kad toks naivus optimizmas buvo nepagrįstas.

Kai tokia įstatymų leidyba – gal tada geriau jokios. Projekto svarstymo eiga liudija mažų mažiausiai politinės nuovokos stoką. Nebuvo deramai ruoštasi, nebuvo skaičiuojami galimi balsai už ir prieš. Nepagalvota, kokį rezonansą sukels neigiamas balsavimas. Tie, kas tą klausimą įtraukė į posėdžio, oficialiai pavadinto „nenumatytu“ (!), darbotvarkę, matyt, nesuvokė, kad aplink Lietuvos Seimą dar yra pasaulis su visuotinai pripažintomis tarptautinio protokolo, politinės kultūros ir tiesiog mandagumo taisyklėmis, kurių privalu paisyti. Na, nebent norėjome pasirodyti esą runkelių sodas. Tada pavyko.

Štai už tą mūsų sėkmę užsienio reikalų ministras ir atsiprašė lenkų – pasak jo, už tą „didžiulę gėdą“, kuri „nutiko jo [Lenkijos Prezidento] vizito metu“. Žodis „atsiprašau“ buvo per skambus, būtų pakakę „apgailestauju“ ar pan. Bet jį turėjo ištarti ne šis ministras, o ankstesnis. Tas, kuris aname Seimo posėdyje tylėjo, o balsuojant dėl Vyriausybės (!) parengto projekto susilaikė.

O gal ministras L. Linkevičius atsiprašė ne vien už nevykusiai parinktą balsavimo laiką? Gal ir „iš esmės“? Ši prielaida verčia atsiversti atmestąjį projektą. Jį atidžiai perskaičius matyti, kad tokio įstatymo nebuvo galima priimti nesukuriant įvairių kuriozinių, net absurdiškų situacijų. Ministrą giriančių ar smerkiančių komentarų tvane mažai kas bando analizuoti ne kontekstą, bet tekstą. Deja, tokios yra mūsų viešojo diskurso alfa ir omega: išankstiniai vertinimai ir girk-arba-keik aplenkia faktų iš(si)aiškinimą.

Ką tada atmetė Seimas

Įstatymo, turinčio reglamentuoti asmenvardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečių pasuose (ir ne vien juose), projektai buvo teikiami Seimui dar nuo 1997 m. Vis nesėkmingai. Iniciatyvos nesibaigė ir po to keisto balsavimo 2010 m. balandį.

Prieš pereinant prie atmestojo projekto esmės būtina paaiškinti jame vartojamą nerangią sąvoką „dokumento šaltinis“. Projekte jis apibrėžtas kaip „Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės kompetentingos institucijos sudarytas arba išduotas asmens ar kitas dokumentas, kuriuo remdamasi kompetentinga institucija teisės aktų nustatyta tvarka sudaro arba išduoda asmens ar kitą dokumentą“. Griozdiškas apibrėžimas.

Seimo kanceliarijos teisininkai jį sukritikavo, bet kam rūpi? Išverskime į žmonių kalbą. Tai žmogui kieno nors išrašytas oficialus dokumentas (pvz., gimimo liudijimas), nuo kurio Lietuvos pareigūnai, jam išduodami, pvz., piliečio pasą, turi nurašyti jo vardą ar pavardę. „Šaltinyje“ tie asmenvardžiai turėtų būti įrašyti lotynų pagrindo rašmenimis: jei jame pavardė su w, tai ir pase būtų su w – pačiam piliečiui paprašius. Nepaprašytų – būtų su v.

Dabar apie esmę. Projekto logika paprasta: asmenvardžius galima rašyti visais rašmenimis, kurių pagrindas – lotynų raidynas, nes juo pagrįsta valstybinės lietuvių kalbos abėcėlė. Nubrėžiama riba: būtų nerimta reikalauti, kad pažintume arabų, graikų, gruzinų, khmerų ar korėjiečių rašmenis, net kirilicą (daugelis dar pažįsta), mokėtume skaityti iš dešinės į kairę ar iš viršaus į apačią. O neperžengiant šios ribos leistina vartoti ir kitas raides iš vadinamosios lotynų jungtinės abėcėlės bei diakritinius ženklus, žyminčius ypatingą tarimą arba kirčiavimą. Išmoktume ir priprastume, ne kvailesni už kitus.

Taigi asmenvardžiuose galima būtų rašyti ne tik tas aštuonias raides, kurias turi lenkai, bet neturime mes (ć, ł, ń, ó, ś, w, ź ir ż), bet ir dešimtis kitų lotynų kalbos pagrindu sudarytų raidžių bei diakritinių ženklų: å, æ, é, ē, ģ, ķ, ñ, ó, ø, ō, õ, ş, þ, ü ir kt. Būtų galima rašyti ir Björgólfur Guðmundsson, ir Jiří Průcha, ir Nguyễn Văn Thiệu. Įstatymo, jei jį būtų priėmę, nuostatos būtų taikomos ne tik vadinamosioms lenkiškoms pavardėms. Problema, paprastai vadinama lenkiškų asmenvardžių problema, yra ne lenkiškų asmenvardžių, bet tiesiog asmenvardžių rašymo problema.

O ir kas šiais mokslo įrodyto visuotinio genomų susimaišymo laikais pasakytų, kuri pavardė lenkiška ar nelenkiška, kuri grynai lietuviška, o kuri vokiška? Negi etninis lietuvis negali turėti nelietuviškos kilmės pavardės, o lenku save laikantis – lietuviškos kilmės? Ar viena labiausiai paplitusių lietuvių pavardžių Kazlauskas yra „tikrai“ lietuviška, jei nelietuviškos kilmės ir jos šaknis, ir priesaga? O ar lietuviška pavardė Nagys? Yra lietuvių Nagių, kilusių iš vengrų Nagy (tariama nɒɟ, t. y. „nadj“). Ar Landsbergis lietuviška pavardė? O Vagnorius? O Salamakinas? O Endzinas? Latviai rašytų Endziņš. (Liberalas Audrius Endzinas balsavo už projektą, o neliberalas Algimantas Salamakinas susilaikė.) Kovotojas už lenkiškumą na Litwe Leonard(as) Talmont(as) gali save laikyti nors penkiasdešimtos kartos lenku, bet kalbininkams, ne vien lietuviams, bet ir lenkams, jo pavardė vis tiek bus žemaitiškos kilmės. Ką jau kalbėti apie vardus. Ričardas – nelietuviškos kilmės vardas, bet būtent vienas toks Ričardas kviečia žygiuoti gatvėmis „už lietuvybę“, o už „normalius lietuviškus asmenvardžius“ agituoja ekspolitikas nelietuviškos kilmės vardu Romualdas ir ne ką lietuviškesnės kilmės pavarde Ozolas. Jei jie yra geri ar blogi lietuviai, tai tikrai ne dėl vardų ar pavardžių.

Asmenvardis, kaip ir žmogaus etninė priklausomybė, yra jo apsisprendimo dalykas. Jei žmogus laiko save Tomaszewskiu, ką gi, jis taip save identifikuoja, o jei Tomaševskiu, vadinasi, taip jis apsisprendė. Apsisprendimo, savimonės, savęs identifikavimo teisė nereguliuoja. Ji tik gali sudaryti sąlygas tą apsisprendimą atskleisti. Šią fundamentalią skirtį projektas ignoravo.

Antai jame buvo numatyta leisti piliečio pavardę rašyti „kitais lotyniško pagrindo rašmenimis“, jei ji „šiais rašmenimis įrašyta dokumento šaltinyje“. Vadinasi, jei turi tokį „dokumento šaltinį“, gali reikalauti tavo pavardę rašyti tais kitais rašmenimis, o jei neturi, tai eik iš čia. Čia prasideda kuriozai. Koks nors Tomaszewski(s), gimęs na Wileńszczyznie, pvz., 1939 metais, gali tokį „šaltinį“ turėti ar surasti archyve, o jo brolis, gimęs ten pat, bet 1945 metais, ir liks Tomaševskis, nes tada jam niekas „šaltinio“ su w neišdavė. Kam reikėjo kurti painiavą, premjeras nepaaiškino, Seimo nariai neklausė, o liberalai, balsavę už, matyt, neperskaitė.

Tuo keistenybės nesibaigia. Buvo numatyta, kad nuo to sureikšminto „šaltinio“ kitais lotyniško pagrindo rašmenimis galima nurašyti pavardę, bet ne vardą! Netikite? Parašyta: pavardę! O vardą būtų galima rašyti tais kitais rašmenimis tik jei jais buvo parašyta asmens pavardė. Kitaip tariant, jei Małgorzata pagal „šaltinį“ būtų Sokołowska, tai galėtų būti ir Małgorzata, bet jei ji būtų Sobieska, tai „tik“ Malgožata. Arba jei, tarkime, Quentin(as) Tarantino taptų mūsų šalies piliečiu (kodėl gi jam nepanorėjus? juk tokia tolerantiška šalis, tokia brandi politinė kultūra, tokie išprusę praustaburniai interneto komentatoriai!), tektų jam apseiti be Q, nes jo pavardė labai jau tvarkingai lietuviška, be visokių ten w, ħ ar ŋ. Bet jei jis čia apsigyventų neįgydamas pilietybės, visuose Lietuvos institucijų išduodamuose dokumentuose ir toliau būtų Quentinas, net be -as, nes taip būtų nurašyta iš „šaltinio“, kuriuo būtų pripažintas JAV piliečio pasas, nes kažkodėl projekto rengėjai neįpilietintus užsieniečius pasiūlė traktuoti palankiau nei įpilietintus kitataučius, kuriems nepaliko teisės į autentišką vardą – tik į pavardę.

Tad ir Isabella Tobias, jei taptų Lietuvos Respublikos piliete (tai tik su teise maža bendro turinti hipotezė), pagal tą projektą turbūt taptų Izabela, nes Tobias – net ir lietuviškai Tobias, nebent naujos Vardų ir pavardžių rašymo taisyklės, turėjusios būti patvirtintos pagal tą negimusį įstatymą, pakeistų dabartines nelabai aiškias poįstatyminių aktų nuostatas.

Ir vis dėlto tas projektas teisiniu požiūriu buvo bene geriausias iš visų iki tol teiktų. Taip, jame buvo ką taisyti. Bet jį visiškai atmetus ta galimybė formaliai buvo prarasta. Jei jis būtų kada nors tapęs įstatymu, asmenvardžius autentiškais lotyniško pagrindo rašmenimis galėtų rašyti ne vien lenkai, bet ir mūsų etniniai estai, latviai, vokiečiai, rumunai, ispanai, vietnamiečiai. Nes priklausyti Lietuvos pilietinei tautai galima būnant bet kokios etninės kilmės. Net jei žmogus kilęs ne iš etninių lietuvių. Net su nelietuviška pavarde. Net jei gėdingai nelietuviškas jo vardas, pvz., Egidijus.

Projekto privalumas buvo tas, kad jo rengėjai matė problemos visumą. Jei asmenvardžius naudojant ir kitus lotyniško pagrindo rašmenis galima rašyti pasuose, juos galima taip rašyti ir kituose dokumentuose: moksleivio pažymėjimuose, ligonio kortelėse, banko sąskaitose, draudimo polisuose, turto aprašuose, mokėjimo pavedimuose... visur.

Liko neaptarta viena projekto yda: jis prieštaravo Konstitucijai. Bet apie tai vėliau.

Ko Seimas neatmetė, bet ir nepriėmė

Tame „nenumatytame“ posėdyje Seimas svarstė ir kitą asmenvardžių rašybai skirto įstatymo projektą. Jį pateikė Seimo narys Gintaras Songaila. Esminis skirtumas nuo pirmojo projekto buvo tas, kad buvo pasiūlyta leisti asmenvardžius pasuose rašyti ir „nelietuviška (autentiška) grafine forma“, bet tik vadinamajame kitų įrašų skyriuje. Tame skyriuje už tam tikrą mokestį gali būti nors Grzegorz Brzęczyszczykiewicz, tavo reikalas. Bet jei skirtųsi lietuviškas ir nelietuviškas įrašai, pirmenybė teiktina lietuviškajam. Viskas liktų kaip buvę: asmenvardžiai būtų oficialiai lietuvinami, o neoficialiai – et, turėk, jei nori. Dabar taip ir yra: lietuvinama iki absurdo.

Štai tikra istorija. Kinas natūralizacijos keliu įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Jis vadinosi Zhao Xinzhen. Taip jo vardo hieroglifai romanizuojami pagal hànyǔ pīnyīn – pasaulyje pripažintas kinų rašmenų transliteracijos taisykles. Mes gi tą romanizuotą asmenvardį dar sulietuviname „pagal tarimą“. Tą daro Valstybinė lietuvių kalbos komisija, autoritetinga institucija. Ne visiškai aišku, kaip komisijos nariai tą tarimą išsiaiškina, nes kinų kalba – toninė. Ji turi tik apie keturis šimtus skiemenų, kuriuos galima išdainuoti trimis, penkiais, kai kuriose tarmėse – net dešimčia tonų. Lietuviškomis raidėmis tų tonų neįmanoma užrašyti.

Kalbant apie tonines kalbas žodis „tarimas“ reiškia nežinia ką. Būtent todėl kitos toninės kalbos, vietnamiečių, raidyne ir yra stogeliai ir taškeliai virš lotyniškų raidžių arba po jomis, arba ir virš, ir po. Tiek to; komisija dar 1996 m. patvirtino sulietuvinimo taisykles, taigi kažkaip išgirdo tarimą. Ir iki tol Zhao Xinzhen Lietuvoje rašėsi atvirkščiai – Xinzhen Zhao, nors šiaip jau kinų pavardės (xìng) rašomos prieš vardą (míngzi). O užrašius pagal komisijos išgirstą „tarimą“ jis tapo Sindžen Džao. Gali dabar keliauti po pasaulį su abiem ž. Taip įrašyta Respublikos prezidentės dekrete dėl pilietybės suteikimo.

Prie šios komisijos dar grįšiu, bet pirma baigsiu apie tą alternatyvų projektą. Seimas jam pritarė po pateikimo (už – 88, prieš – 3, susilaikė – 10). Vėliau projektas kažkur pasimetė. Po kelių mėnesių G. Songaila dar klausė Seimo posėdyje, kodėl projektas vis neteikiamas svarstyti. Esą dėl to surinkti net 48 Seimo narių parašai. Seimo pirmininkė atsakė: „pirmą kartą girdžiu“, „pasiaiškinsim“, „pasidomėsiu“ ir pan. (cituoju iš stenogramos). Ot įstatymų leidyba. Viskas tuo ir baigėsi, įstatymas nebuvo priimtas.

To ir kelių panašių projektų rengėjai, matyt, mano, kad asmens tapatybė gali būti skaidoma. Sau gali būti Tomaszewskiu ar Brzęczyszczykiewicziumi, bet oficialiame dokumente – be jokių w ir pan. Tokiu keliu nuėjo latviai (juos tapatybės skaidymo šalininkai nurodo kaip sektiną pavyzdį), bet, atrodo, tik jie ir niekas kitas.

Priešistorė

Tas antrasis projektas turėjo preliudiją. 1997 m. toks Tadeusz(as) Kleczkowski(s) iš Vilniaus rajono Marijampolės kaimo, kurio pase buvo parašyta, kad jis yra Tadeuš Klečkovski, ėmė bylinėtis su policijos komisariatu, neišdavusiu jam paso su jam brangiomis sz, cz ir w. Teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą, suabejojęs, ar senas, 1991 m., Aukščiausiosios Tarybos nutarimas, pagal kurį asmenvardžiai pasuose rašomi lietuviškais rašmenimis „pagal tarimą“, neprieštarauja visai krūvai Konstitucijos nuostatų. 1999 m. gautas atsakymas: neprieštarauja. Bylą žmogus pralaimėjo, kreipėsi dar į Europos Žmogaus Teisių Teismą, bet tas jo kreipimosi nepriėmė.

Vėliau, 2011 m., Strasbūro Teismas išnagrinėjo kitos pareiškėjos iš Lietuvos, Małgorzatos Runiewicz-Wardyn, pase pavadintos Malgožata Runevič-Vardyn, bylą, bet nusprendė Lietuvos naudai, nes asmenvardžių rašyba oficialiuose dokumentuose, yra valstybės vidaus reikalas. Panašią bylą yra laimėjusi ir Latvija. Ne didesnės sėkmės būtų sulaukęs ir ponas Tadeusz(as) ar Tadeuš(as), jei Teismas būtų ėmęsis jo bylos.

Tas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas galioja ligi šiol. Vis dėlto jei dėl jo būtų sprendžiama šiandien, jis toli gražu nebūtinai būtų pripažintas atitinkančiu Konstituciją. Veikiausiai nebūtų, bet ne dėl to, apie ką kalba agituojantieji už svetimų raidžių įleidimą į lietuviškus dokumentus. Konstitucija reikalauja, kad visa, kas susiję su žmogaus teisėmis, reguliuotų įstatymas. Šią maksimą Konstitucinis Teismas yra kartojęs dešimtis kartų. Teisė į vardą ir pavardę, be abejo, yra žmogaus teisė. O ją vis dar reglamentuoja poįstatyminis aktas, beje, negrindžiamas jokiu įstatymu. Jau daug metų Teismas nuosekliai laikosi nuostatos, kad laikas, per kurį iki Konstitucijos įsigaliojimo išleisti aktai turėjo būti suderinti su Konstitucija, seniai pasibaigė. Siūlau entuziastams inicijuoti kreipimąsi į Konstitucinį Teismą ir darsyk užginčyti to nutarimo atitiktį Konstitucijai. Taip, Teismas gali prašymą atmesti, nes tą aktą jau vienąsyk tyrė. Bet nėra neįmanoma prašymą surašyti ir taip, kad Teismas negalėtų jo nepriimti. Už šią idėją advokatas paimtų pinigus, aš gi išsakau ją nemokamai. Bet tik idėją. Už jos tinkamą įgyvendinimą iš Związek polaków na Litwie reikėtų nulupti brangiai – ir dėl to, kad jie yra polaki na Litwie, o ne polaki Litwy, ir dėl to, kad, sprendžiant iš jų akcja wyborcza vadovo kalbų ir darbų, jam nesinori, kad kai kurios problemos būtų išspręstos, nes ką jis tada veiks? Bylai nusisekus atsivertų spraga: neliktų jokio parlamento akto, reglamentuojančio vardų ir pavardžių rašybą piliečių pasuose.

1999-ieji – ne 2013-ieji. Tada Teismas buvo nuolaidus, apie netinkamą akto formą neužsiminė. Konstatavo, kad konstitucinis valstybinės lietuvių kalbos statusas įpareigoja tokiame oficialiame dokumente, koks yra piliečio pasas, įrašus apie asmens tapatybę daryti valstybine kalba, ir tiek.

Po dešimtmečio prabudo tapatybės suskaidymo šalininkai. Supranta, kad negerai, kai Xinzhen virsta Sindžen, kaip kažkas „išgirdo“, o Brzęczyszczykiewicz tampa... tiek to, nemoku parašyti. Kita vertus, nenori įsileisti svetimas raides į pasus, juo labiau į kitus dokumentus, ypač kai Konstitucinis Teismas nutarė, kad tie įrašai turi būti valstybine kalba. Tada jiems gimė saliamoniška iniciatyva: ogi paklauskime Teismo, gal galima nelietuviškus asmenvardžius įrašyti į nepagrindinį puslapį kaip „kitą įrašą“? Pasakyta – padaryta: Seimas kreipėsi į Teismą. Ir gavo atsakymą: rašykite į kitus puslapius ką norite, nors gėlyčių pripieškite, bet tai bus antrarūšiai įrašai, neprilygintini padarytiems lietuvių kalba. Na, ne taip grubiai, bet esmė ta.

To naujo kreipimosi nereikėjo. Juk Teismas, aiškindamas dešimties metų senumo nutarimą, tarsi grįžta laiku dešimtmetį atgal – ne „dabar“ sprendžia bylą, bet aiškina, ką nusprendė „tada“. Tai ne nauja byla, bet senosios tąsa. Ką joje Teismas gali pasakyti naujo? Jis išvis neturėjo priimti to Seimo prašymo, nes jo prašė išaiškinti tai, ko 1999 m. nutarime nėra. Bet priėmė, matyt, iš pagarbos Tautos atstovybei. Ir dar kartą patvirtino tai, ką ir taip visi žinojo.

Antrasis, G. Songailos ir Co, projektas gal ir būtų buvęs korektiškas Konstitucijos atžvilgiu, bet jis nieko netenkina – nei tautinių mažumų, nei pačių jo iniciatorių, alfabetinio purizmo šalininkų. O Vyriausybės parengtas projektas, nepaisant jo privalumų, tikrai kirtosi su Konstitucija.

Aptarta, jei ką

Bet gal šiandien Konstitucija aiškintina kitaip nei prieš trylika su viršum metų? Gal valstybinės lietuvių kalbos klauzulė dėl globalizacijos, emigracijos, imigracijos ir visų kitų -acijų jau aiškintina laisviau? Nes papildyti Konstitucijos 14 straipsnį, pagal kurį valstybinė kalba yra lietuvių kalba, kokia nors išlyga dėl asmenvardžių, beveik neįmanoma. Reikėtų referendumo. Jis turbūt neįvyktų, o jei įvyktų, rezultatas iš anksto aiškus. Tad lieka Konstitucijos aiškinimo kelias. Naujo aiškinimo.

Čia prieiname prie galbūt galimo sprendimo. Pabrėžiu: galbūt. Tas sprendimas nepriklauso nuo teisėjų. Nepriklauso ir nuo politikų. Caesar non supra grammaticos. Konstitucijos aiškintojai gali išaiškinti daug ką. Bet nuspręsti, kokias raides leidžiama, o kokių neleidžiama rašyti lietuvių kalba išrašomame dokumente, yra kalbininkų kompetencija. Tik jų.

Tam ir yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Paskiri kalbininkai gali turėti savo nuomonę, bet oficiali, privaloma yra būtent komisijos nuomonė. Privaloma ir teisėjams. Kalba – pirminė, teisė – antrinė. Ypač „teisė apie kalbą“.

Tiesa, pastaruoju metu vis garsiau aiškinama, esą įrašai pasuose – visai ne kalbos, o politikos ir teisės dalykas. Netiesa. Makaronai. Nuo kada rašyba, raidės – ne kalbos dalykas?! Nuo kada vardas – ne žodis?!

Toje Konstitucinio Teismo 1999 m. byloje paaiškinimus pateikė specialistas – Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus vadovas dr. Laimutis Bilkis. Jis rašė: ginčijamas nutarimas „priimtas atsižvelgiant į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pasiūlymus“, kuri yra „labiausiai kompetentinga argumentuotai paaiškinti įvairius šio nutarimo dalykus“. Tai kaip dabar čia ne kalbos dalykas?! Buvo kalbos, o dabar ne kalbos?

Toliau – gražiau. Byloje Seimui atstovavo – spėkite, kas? – tuometinė komisijos pirmininkė Danguolė Mikulėnienė. Juodu ant balto parašė, kad „asmenų vardai ir pavardės, kaip ir kiti įrašai, Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi Lietuvos Respublikos valstybine kalba, t. y. lietuvių kalbos rašmenimis“, ir kad „komisijai nėra žinoma, kad kuri nors valstybė, darydama asmenvardžių įrašus piliečių pasuose, peržengtų savo abėcėlės ribas“. O Teismo posėdyje pridūrė: „vardo ir pavardės rašymas pase nėra vien tik kalbos dalykas“.

Va taip. Kalbos dalykas – bet ne vien kalbos. Tai oficiali pozicija. Kol kas nepakeista.
Ar ji keičiasi? Štai įrašas komisijos interneto tinklalapyje: jos posėdyje „aptarta asmenvardžių rašymo dokumentuose tema. Naujos sudėties Kalbos komisija pritarė nuostatai, kad asmenvardžių, kaip rašytinių asmens tapatybės žymenų, teikimas dokumentuose yra ne kalbinis, bet teisinis klausimas. Kalbos sistemos apsaugos aspektu svarbus tinkamas asmenvardžių vartojimas tekste, jį užtikrina linksnių galūnės, dedamos prie sulietuvintų arba autentiškos rašybos svetimų kalbų asmenvardžių pagal nustatytas taisykles“.
Taškas. Aptarta, jei ką.

Egidijus Kūris

Aiškinimai, esą rašmenys pasuose neturi nieko bendra su kalba, tėra privačios nuomonės. „Temos aptarimas“ teisiškai yra niekas, bla bla bla. Teisiniams sprendimams tie „aptarimai“ buvę nebuvę. Ne „temą aptarti“ reikia, bet priimti komisijos sprendimą, kaip dera valstybės institucijai. Teisės aktą!

Asmenvardžiai visada buvo kalbos dalykas. Dabar, kitaip nei kioskų pavadinimai, kurie komisijai vis dar rūpi, pasirodo, jau nebe kalbos dalykas, bet vis tiek kažkodėl „saugotini“ kaip „kalbos sistemos“ dalis „tekste“. Iš kur tie asmenvardžiai atmigruos į tą „tekstą“, kuriame bus „saugomi“, pageidautina, prilipdant galūnę kokiam nors Thiệu? Ogi iš paso. O jame rašyk ką nori, nors skaičius, nors integralo ženklą, komisija leido. O kai koks smuiko raktas iš paso atkeliaus į „tekstą“, komisija jį „saugos“ – pasiūlys prikabinti galūnę (gal nosinę?) daugiskaitos kilmininke „pagal nustatytas taisykles“.

Aiškinimai (dabartinės komisijos pirmininkės ir Co), esą rašmenys pasuose neturi nieko bendra su kalba, tėra privačios nuomonės. „Temos aptarimas“ teisiškai yra niekas, bla bla bla. Teisiniams sprendimams tie „aptarimai“ buvę nebuvę. Ne „temą aptarti“ reikia, bet priimti komisijos sprendimą, kaip dera valstybės institucijai. Teisės aktą! Kol tokio sprendimo nėra, tol bet kokios w ir ö pasuose bus neteisėtos. Jas įsileisti mūsų neįpareigoja net šventoji sutartis su Lenkija – tik politikų į kairę dešinę dalyti pažadai.

Kalbos vystosi. Jonas Basanavičius rašėsi Jonas Basanawiczius, net (siaubas) Jan Basanowicz. Mūsų seneliai rašė pabrikas vietoj fabrikas. Žemaitė parašė „Topylį“, o ne „Teofilį“. Yra vardas Feliksas, bet juk buvo Peliksas. F, vadinasi, įsileidome, ir ne tik į pasus. D. Mikulėnienė Teismo posėdyje sakė, kad „daugiau bendraujant su pasauliu <...> lotyniško pagrindo kalbomis parašyti dokumentai vis dažniau pasieks Lietuvą“. Šiandien jau tiek pasiekia, kad oho. Užeikite į knygynus: kiek ten w! Tai gal mūsų rašyba šiandien yra tiek pakitusi, kad tas w bent kai kada, pvz., varduose ir pavardėse, jau galima vartoti? Tada ir Teismas nebaisus. Juk pasakė D. Mikulėnienė (Teisme pasakė, ne prie kavos puodelio!) dar 1999 m.: „Ginčijamas nutarimas iš tikrųjų jau yra senstelėjęs savo forma ir šiuo metu neatitinka jau dešimt metų galiojančios sistemos“. Na, tai tegu komisija pasiūlo, kad atitiktų, nes tiek metų praėjo nuo 1999-ųjų, o ji nusiplauna rankas. Tegu nusprendžia, bet – oficialiai, ne interviu ir ne „temos aptarimo“ forma: jau galima ar dar negalima?

Jei ne, tai ne. Atsiprašė ministras, ir gana – bent kol neužginčytas kaip galbūt antikonstitucinis kadenciją baigusio Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus dekretas, kuriuo ordinais apdovanoti Lech Kaczyński ir Maria Kaczyńska. Parašyta su ń.

O gal verta užginčyti? Būtų proga paklausti komisijos apie asmenvardžių rašybą oficialiuose dokumentuose. Dar galima būtų paklausti, ar komisija neketina inicijuoti tikrųjų vardo ir pavardės grąžinimo Zhao Xinzhen. Teismui interviu neužtektų. „Temos aptarimo“ irgi.