Pakeis mus robotai ar ne?
Universalios bazinės pajamos (UBP) – tai kiekvienam piliečiui mokama reguliari išmoka, leidžianti aprūpinti bazinius jo poreikius be jokios pareigos dirbti ar kitaip prisidėti prie gerovės kūrimo. Muskas tiki, kad progresas garantuos mums ne šiaip sau bazines, bet aukštas ir besąlygines pajamas. Nes viską už mus atliks silikoniniai ir kvantiniai pakaitalai.
Nors robotai sėkmingai naudojami visame išsivysčiusiame pasaulyje, išgyvename neregėto masto darbuotojų trūkumą. Dirbtinio intelekto revoliucija tik pablogino padėtį. Laisvų darbo vietų kiekis auga, bedarbystė yra istoriškai žemame lygyje. Pasirodo, kol vienos darbo vietos atitenka robotams, šalia neišvengiamai atsiranda kitos. Stokojama IT specialistų: čia kosminiu greičiu iškyla naujų profesinių įgūdžių poreikiai. Bet reikia ne vien kietų smegenų, reikia rankų.
Kiek gerovės besukurtų robotai, žmogaus darbas liks reikalingas. Tiesiog reikės kitokio darbo, negu dirbome iki šiol. Civilizacijos istorijoje įvyko ne vienas technologinis lūžis, kai būdavo pranašaujama, kad žmonės taps nereikalingi arba kad dirbti tereikės porą valandų per dieną. Tačiau nė viena iš šių pranašysčių neišsipildė.
Sveiki atvykę ant sofos
Dėl progreso visiems mums gali tekti keisti profesiją ir ne vieną kartą. Verslininkams teks keisti veiklos sritį, produktų rūšį ir sudėtį, irgi ne vieną kartą gyvenime. O kaip šį visuotinį poreikį keistis paveiktų be jokių išlygų mokamos pajamos? Naujų žinių ir kompetencijų įgijimas visuomet reikalauja pastangų. Šiandien programuotojo kvalifikaciją įgyja penkiasdešimtmečiai – nors tam prireikia peržengti daugybę kliūčių ir vidinių stabdžių. Žmonės viršija savo galimybes, kai tam ryžtasi arba kai neturi kitos išeities. Tačiau ar jie tai darytų, gavę pažadą mėgautis ankstyva besąlygine pensija?
Žmogui, kuris gauna pragyvenimą užtikrinančias pajamas, nėra būtina ieškoti naujos profesijos, naujos vietos visuomenės audinyje. Mes niekada nieko neįgavome be pastangų – ir jaunystėje besimokydami, ir keisdami darbovietę ar gyvenvietę, visuomet augome savo ištverme, valia ir susitelkimu.
UBP leidžia išlaukti pokyčių laiką, išvengti pokyčio, atsipalaiduoti. Ir netgi jį pramiegoti. Žvarbų lietingą rytą šis nemokamas davinys leistų žmogui likti namuose, kai reikia didvyriškų pastangų, kad save įveiktum. Štai kur slypi didžiausias progreso šauklių, rodančių rūpestį žmogumi, prieštaravimas. Pokytis visuomet yra nežinomybė, pastanga, ėjimas užrištomis akimis. Bet todėl žmogus ir iškilo virš visų kitų homo rūšies atstovų, kad sugebėjo sutelkti protą ir valią bei atsakyti į bet kokius gamtos ar progreso iššūkius.
Prisitaikyti prie progreso pokyčių mums labiausiai trukdytų įvairios saugumo ir stabilumo garantijos. O ypač – pašalpos, mokamos be jokių sąlygų.
Pasivyti progresą gali tik judėdamas
Visa civilizacijos istorija yra atsakas į nepaliaujamus iššūkius, ir jeigu mus dirbtinai apsaugo nuo poreikio į juos atsakyti, mes kaip asmenys ir kaip visuomenė atbunkame. Tad besirūpinantys žmonijos gebėjimu prisitaikyti prie progreso labiausiai turėtų bijoti būtent universalių pajamų. O juo labiau universalių aukštų pajamų.
Jeigu tik žmonės bus atpalaiduoti nuo poreikio mokytis ir keistis, neretas pasinaudos šia poilsio valandėle. Galbūt pradžioje galvos, kad trumpam, o netrukus gali ištikti tai, kas ištinka ilgalaikius bedarbius – žmogus gali patekti į nedarbo spąstus. O tai reiškia, kad dėti pastangas, keistis, belstis į duris tam, kad gautum šiek tiek daugiau, negu gauni veltui dabar, eiliniam žmogui nebus pakankamos motyvacijos.
Vaizdžiai kalbant, jeigu universalios pajamos būtų įgyvendintos, pasaulis judėtų pirmyn drauge su mažu nuošimčiu žmonių, o visi kiti liktų įkalinti dirbtiniame sofos komforte. Beje, vartoti progresą irgi reikia įgūdžių, nepaliaujamo mokymosi ir augimo. Jeigu žmogui viskas aprūpinta, jis gali nepasivyti progreso ir kaip kūrėjas, ir kaip vartotojas. Tai yra mažiausiai patrauklus žmonijos progreso vaizdinys.
Argumentas, kad dėl progreso žmonėms reikės dirbti kitokius darbus, negu jie įprato, yra nukreiptas prieš UBP, o ne už jį.
Pensininkų koučeris, rankdarbių didmeistris
Progresas ne tik sukuria robotus, bet ir ilgina žmonių gyvenimo trukmę, o tai reiškia, kad vis daugiau reikės gailestingų ir švelnių rankų, besirūpinančių mumis ligoje ir senatvėje. Vis daugiau reikės pasaulį ir žmones grąžinančių rankų. Jeigu prieš du dešimtmečius mus stebino, kaip išsilaiko dygstantys grožio salonai, tai dabar labiau stebina, iš kur juose tiek klientų, kad paklausa vis dar viršija pasiūlą.
Kad ir kaip gerai robotai štampuotų baldus, visuomet kažkas norės gero staliaus rankomis pagaminto stalo. Tokie dalykai bus dar vertingesni, o rankų darbas bus dar labiau vertinamas.
Reikės mažiau žmonių prie konvejerio, bet daugiau žmonių paslaugose – o čia žmonių poreikiai, ilgėjant gyvenimo amžiui, yra beveik neišsemiami. Kam devynioliktame amžiuje reikėjo kineziterapeuto, jogos instruktoriaus? Kam reikėjo kvalifikacijos kėlimo koučerio? O šiandien jų reikia. Neišsemiami žmogaus poreikiai sukelia taip pat neišsemiamą naujų profesijų atsiradimą. O tai reiškia – ir naujų galimybių realizuoti save atsiradimą.
Veltui duodamas davinys keičia motyvacijas, o šios, neišvengiamai – ekonominį efektyvumą. Kokia gera bebūtų visuomenės starto pozicija ir kokią turtų gausybę bežadėtų mums technologijos, jeigu visuomenėje išnyks privačios nuosavybės, motyvacijos ir atsakomybės pamatas, greitai viskas pavirs griuvėsiais. Jei kas pamiršo sovietų sąjungą, turtingą ištekliais ir po revoliucijos patyrusią visišką skurdą ir badą, tai ant naftos stovinčios Venesuelos pavyzdys, kur žmonės neturi ką valgyti ir kovoja dėl tualetinio popieriaus, yra šiuolaikinis perspėjimas. Atėmus iš žmonių motyvaciją veikti bei atsakomybę už veiksmų padarinius, bet kokio krašto laukia neturtas ir suirutė.
Ak, ta saldi laisvė, lygybė
UBP, kuris žada sukurti visiems lygybę, taps didžiausiu nelygybės atsiradimo šaltiniu. Nedidelė dalis žmonių ir toliau liks aktyvūs, besimokantys ir realizuojantis save, o vis didesnė dalis žmonių bus paralyžiuoti neveiklume. UBP pasotins jų materialinius poreikius, tačiau kitokių, nematerialinių gėrybių alkis liks nepasotinamas ir dar aštresnis. Todėl šių žmonių lauks egzistenciniai iššūkiai, su kuriais jokios pašalpos nepadės susidoroti.
Apie prasmės stoką perspėja ir pats Elonas Muskas, pranašaujantis visiems aukštas universalias pajamas. Sakydamas, kad viską gavę veltui, mes labiausiai stokosime prasmės, Muskas pripažįsta stokos fenomeno universalumą. Supratimas, kad stoka yra pamatinis ir visur esantis elementas, leidžia demaskuoti iliuziją, kad išteklių stoka yra laikina techninė kliūtis, kurią netrukus pašalins jo didenybė progresas.
Saldžiai atrodo pažadas, kad UBP padarys žmones laisvus ir nepriklausomus. Tačiau ši nepriklausomybė nuo kitų yra ne tiek saldi, kiek pavojinga. Ilgainiui UBP sutraukys tarp žmonių bendrystės ryšius: tėvai bus nepriklausomi nuo vaikų, vaikai – nuo tėvų. Tačiau viena priklausomybė taps absoliuti – tai priklausomybė nuo UBP duodančios valdžios rankos. Karti laisvės parodija! – Žmonės bus stebėtinai lojalūs šiai maitinančiai rankai, bet karts nuo karto nukąs jai pirštą ir reikalaus padidinti maisto, būsto ir kitus davinius. Kokie bus tie sukilimai ir kas juos sutramdys? Šiandien to žinoti negalime, tačiau eidama šiuo keliu demokratija galiausiai susinaikins.
