Elena Leontjeva. Eskaluokite, ponai, kitaip biurokratai jūsų nepastebės

„Teltonikos“ sprendimas stabdyti investicijas pražadino Lietuvos valdžią. „Ant kilimėlio“ sugužėjo visi, kas tik buvo tą dieną Lietuvoje, o aukštesni kabinetai suskubo ieškoti kaltųjų. Metų metais girdėjome skundus apie neįveikiamus lietuviškos biurokratijos labirintus, o valdžia atsikalbinėjo: „Pas mus viskas tvarkoje, tik jūs tos tvarkos nesuprantate.“ Visgi Teltonikos drama verčia ne tik stebėtis, bet ir formuluoti bent penkis principus, kurie leistų išspręsti Lietuvos augimo problemas iš esmės.

Dramos aktoriai ir žiūrovai 

Vienas iš atsakingų už valdiškas valdas ištarė patiems sau lemtingą diagnozę: „Kaip mes galime žinoti apie kliūtis, jeigu jos nėra eskaluojamos?“ Jam net atrodo juokinga, kad kliūtys turėtų būti jam ir jo pavaldiniams žinomos be garsaus jų kliento šauksmo. Jeigu biurokratams reikia eskalacijos, kad jie pastebėtų problemą, gal verta pridėti ir fejerverkus – dėl didesnio efekto?

Klausant biurokratų, atrodo, kad jie ir patys nesuvokia, kokį kliūčių voratinklį jie ir jų pavaldiniai valdo, ir kaip nuolat siunčia savo klientus – kuo toliau. Tas „kuo toliau“ įgauna konkrečius vardus – JAV, Italija ir kitos šalys kviečia pas save Lietuvos investuotojus ir žada ne tik visus suderinimus, prisijungimus, bet ir milijardus subsidijų bei paskolų. Meilė Lietuvai sulaikė „Teltonikos“ savininką nuo šių kvietimų, tik pasirodo, ta meilė buvo be atsako.

Tik jam eskalavus dramą, voratinklių šeimininkai sukruto. „Sprendimų yra, – šaukia jie, – mes juos per pusdienį radome.“ Kai sprendimus galima surasti per pusdienį, o problemos vilkinamos metais, pirma išvada, kad laikas biurokratinėje erdvėje teka kitu greičiu. Bet kuriam investuotojui laikas yra lemiamas veiksnys, brangesnis už pinigus. O jei biurokratui šis visuotinis laikas netiksi, turime prisukti jo veiklos laikrodį taip, kad nestabdytų gerovės. Laikas turi tapti svarbia biurokrato atlyginimo dedamąja.  

„Patys kalti, nesikreipėte. Neparašėte dar vieno prašymo, – sako biurokratai. – Negrįžote ieškoti sprendimų po pirmo projekto atmetimo, o juk tai visiems įprasta praktika.“ Veltui Konstitucijos 5 straipsnis primena, kad „valdžia tarnauja žmonėms.“ Kažkam atrodo derama praktika išmesti pilietį pro duris, kad jis privalėtų lįsti pro langelius – antrą, trečią, ketvirtą kartą.

Iš koridoriaus– tiesiai į labirintą

Jei sprendimų yra, ir juos iš tiesų galima surasti per pusdienį, „Teltonikos“  drama į paviršių iškelia dar sunkesnius klausimus. Žaliasis koridorius, kuris iki šiol daugeliui atrodė panacėja, neveikia. Pagal jo nuostatas, stambiam investuotojui priskiriamas pareigūnas, kurio užduotis – vedžioti jį už rankos, suvesti skirtingas institucijas bendram sprendimui. Akivaizdu, kad jeigu tai nesuveikė ypatingos svarbos objektu laikyto „Teltonikos“  aukštųjų technologijų parko atveju, tai neveikia ir neveiks ir visiems kitiems. 

Toliau. Jei žaliasis koridorius nustato palengvintą tvarką stambiems investuotojams, kokį valdžios ignoravimą patiria tie, kurie priversti lūkuriuoti pilkuose kasdienybės koridoriuose? Jei dėl stambaus projekto galima keisti technines sąlygas ir kitokias tvarkas, kodėl jų negalima pakeisti dėl smulkesnių projektų, ar apskritai – adaptuoti prie augančios ekonomikos poreikių? „Žaliojo koridoriaus“ stotelės – nepamainoma nuoroda į visas silpnąsias vietas, kur kiekvieno investuotojo, mažo ar didelio, laukia suklupimas – teritorijų planavimas, žemės paskirties keitimas, detalusis planas, pasijungimai prie elektros, vandentiekio.

Štai, žemės paskirties keitimo klausimas keliamas dešimtmečius. Negi mūsų valstybė tokia turtinga, kad leidžia sau žaisti metų metus trunkantį futbolą tarp ministerijų ir kitų institucijų? Kiek projektų juose pakimba amžiams, nuvildami tuos, kurie Lietuvoje svajoja sukurti stebuklus? Šią kliūtį pagaliau būtina panaikinti „prie šaltinio“, jeigu norime būti dinamiška, augančia ir lėšų nešvaistančia šalimi. 

Daug vilčių buvo dedama į tai, kad iš privataus sektoriaus atėję nauji institucijų vadovai gaus didesnes algas ir sutvarkys sistemą. Bet kai joje apstu sisteminių ydų, į voratinklio vidų įskridęs žmogus tų ydų nenutraukys, o bus pasmerktas kapanotis juose, kovoti su savo pavaldiniais. Ir dirbtinis intelektas čia taip pat nepadės – identifikuoti kliūtis ir jas pašalinti žmonėms reikia pirmiau, negu deleguoti robotukams rašyti atsakymus: „Kreipkitės į kitą organizaciją. Jeigu jūsų projektas valstybinės reikšmės, skambinkite valstybės vadovams.“

Teltonikos atvejis atskleidė, kad yra bent keli šimtai panašiai įstrigusių projektų. Viskas stoja arba dėl teritorijų planavimo, arba dėl prisijungimo prie infrastruktūros – arba ir dėl vieno, ir dėl kito. Jeigu kaskart išduodamas neigiamas atsakymas, o paskui „turi būti grįžtama“ ir ieškoma landos pro langelį, ar tai nereiškia, kad taisykles reikia keisti, sistemiškai naikinant kliūtis, kad jos nestabdytų Lietuvai reikalingo augimo ir gerovės kūrimo? 

Išsilaisvinti iš biurokratijos voratinklių

Mums reikia visaapimančio atsinaujinimo, ir jo negalima palikti vien gerai pačių ministerijų ir valstybinių monopolininkų valiai. Negana per pusdienį išspręsti „Teltonikos“ problemas. Tai turi būti vertybinis, iš pačios valdžios piramidės viršūnės inicijuotas judėjimas. 

Pinigai – štai pirmas sisteminis principas: riboti pinigai priverčia optimizuotis, o iki šiol jie buvo inertiškai didinami „nuo pasiekto“. Tik privalomai nurėžiant finansavimą institucijoms, įmanoma inicijuoti organišką, iš vidaus kylantį jų veiklos optimizavimą. Lėšų mažinimas priverstų institucijas atsisakyti beprasmiškų procedūrų, kurios stabdo investicijas ir projektų vykdymą. Apie jokius papildomus mokesčius, kol Lietuvoje masiškai stabdomas gerovės kūrimas ir tuo pačiu – biudžeto papildymas – negali būti kalbos. Praplatinti ekonomikos augimo koridorius – štai, geriausias gynybos biudžeto papildymo būdas.  

Antra, norint, kad į gerovę kuriantį verslą būtų žiūrima kaip į klientą, institucijų apmokėjimas turi būti pririštas prie pasiektų rezultatų. Atėjo naujo projekto užklausimas – apmokėjimas institucijai ir kiekvienam vykdytojui turi būti pririštas prie aptarnavimo sklandumo, greičio, rezultato. Tik tuomet gerovė Lietuvoje nestrigs biurokratijos labirintuose. 

Trečias sisteminis principas: naikinti problemas „prie šaltinio“. Naikinti nereikalingus reguliavimus, beprasmes taisykles ir tvarkas, kuriuos visi vis tiek apeina, kirsti prie šaknų, naikinti labirintus ir juose primegztus voratinklius, o ne vaikyti tarnautojus – už mūsų visų pinigus – kad jie raštais ir rašteliais ieškotų, kaip išimties tvarka rasti išėjimą iš labirintų. 

Ketvirta, būtina priminti valstybės valdų šeimininkams, kad pagal įstatymą tai jie privalo identifikuoti sistemines kliūtis, siūlyti sprendimus, o aukštesnieji – privalo tuos sprendimus įgyvendinti. Argumentas, kad klientai turi kaskart eskaluoti kliūtis, kad apie jas sužinotų atsakingieji pareigūnai įrodo nepateisinamą atitrūkimą nuo savo pareigų ir nuo žmonių rūpesčių. Todėl sisteminių kliūčių identifikavimas ir savalaikis naikinimas turi būti pagrindas mokėti atlyginimus už funkcijų vykdymą – arba jų nemokėti. Taip sistema nuolat apsivalytų iš vidaus, nelaukiant nacionalinio lygmens fejerverkų. 

Penkta, norint realių pokyčių, reikia valios ir galios atsinaujinimui valstybės mastu. Norime pirmauti, būti konkurencingiausi? – Turime užtikrinti tvarką valstybės valdose, nuo kurių efektyvumo priklauso visi kuriantys mūsų gerovę. Pastarųjų dienų įvykiai įrodo, kad pačios institucijos nesugebės orientuotis į klientą, jeigu neįtrauks to kliento į savo apsivalymo darbus. O tam būtina nustoti žiūrėti į verslą ir jo atstovus kaip į priešus ar oponentus. Tai yra valstybės bendrakūrėjai, institucijų klientai, galiausiai visi mes – kaip vartotojai. Visų mūsų nuomonė, vertinimas, patarimai ir konsultacijos prie bendro stalo yra absoliuti būtinybė. 

O kol kas mūsų verslininkai, pradėdami naują projektą, turės ne tik kapsulę į žemę įkasti, bet ir pasiruošti šaudyti SOS signalines raketas – nes biurokratijos vandenyne kitaip jų niekas neišgirs.