Elena Leontjeva. Nemeilės verslininkui dekonstrukcija ir gydymo būdai

Dar pirmykščiai žmonės pastebėjo, kad drauge sumedžioti mamutą yra įmanoma, o po vieną – ne. Taip ir mes šiandien sueiname į grupes medžioti savų mamutų – lustų, saulės baterijų ir visų kitų žmonėms reikalingų dalykų. Darbuotojai ir darbdaviai reikalingi vieni kitiems, nes drauge gali atsiliepti į poreikius ir sukurti gerovę.

O kas motyvuos verslininką?

Kodėl gi, visiems rūpinantis darbuotojų motyvacija, verslininkas ir darbdavys visuomenėje nėra vertinamas, neretai laikomas blogio simboliu, jam skamba viešos patyčios? Keista, bet verslininkas nuo jų nėra apsaugotas, nors kitos socialinės grupės – saugomos vis labiau. Ekonomikos naštas ir atsakomybes nešančių žmonių orumo mūsų visuomenėje niekas nesaugo ir negina. Nors verslininko atsakomybė prieš sociumą yra didžiulė – jis turi sugerti į save mūsų kasdienybę sudrebinančius neapibrėžtumus – pokyčius energetikoje, žaliavų kainas ir logistikos iššūkius, palūkanas, geopolitiką – ir rasti sprendimus laiku. Jis privalo nuolat budėti prie šių lemtingų veiksnių, laiku sureaguoti į pokyčius ir išgauti sinergiją, vadinamą verte ir gerove.

Artėjantys rinkimų metai grasina dar labiau demonizuoti verslininkus, sukiršinti socialines grupes. Nors įgauna vis skaudesnes formas, nemeilė verslui nėra būdinga tik šiems laikams ir tik Lietuvai. Tad ir nemeilės ištakų verta ieškoti ne partijų programose, bet ontologiniuose pamatuose. Atrakinti šios įtampos priežastis gali universalus reiškinys, esantis ekonomikos pamatuose. O tai yra stokos fenomenas: išteklių stoka yra žinoma kaip ekonominių santykių atsiradimo prielaida. Bet tai – tik ledkalnio viršūnė.

Ištyrę stokos fenomeną už ekonomikos ribų, atradome, kad stoka yra universali, egzistuoja visame kame kaip pradas, visa ko radimosi elementas. Visiems gerai pažįstama prigimtinė stoka: nuolat mus lydintys nepakankamumas, nepilnumas, netobulumas. Tai galioja ir žmogui, ir visai mūsų aplinkai. Žmogaus neuronai sutverti taip, kad reaguotų į stoką kaip paskatą, motyvaciją – ir skatintų žmogų veikti, sukurti priteklių, perteklių ir pilnatvę. Stoka yra mūsų variklis ir potencija.

Kaip mus veikia stoka? Skirtingai?

Vis dėlto, stokos svarba lieka mažai pažinta, savo santykio su šiuo veiklos stimulu mes beveik nepažįstame, savo reakcijų į stokos spaudimą neskiriame, ir todėl stokos sukeliama įtampa dažniausiai perkeliama į žmones, esančius šalia. Nepažintoji stoka sukiršina žmones. Kaip?

Darbdavys sueina su darbuotoju į santykį, kad drauge atsakytų į įvairias stokas ir sukurtų gerovę. Ekosistema, kurioje veikia darbdavys, darbuotojas ir vartotojas, yra tarsi pastatas. Darbuotojas dirba pirmuose aukštuose. Ką jis veikia, visiems gerai matoma. Eidami pro pirmųjų aukštų langus, matome, kaip jis siuva, lituoja, programuoja ar braižo. Tačiau stoka, kurią jis patiria, labai skiriasi nuo stokos, kuri spaudžia viršutiniame aukšte budintį verslininką. Mes neretai sakome „skiriasi kontekstas“, o iš tiesų – skiriasi mus motyvuojančios stokos aspektai.

Kas spaudžia darbuotoją? Jo veiklos rodikliai, terminai, disciplina, tvarka, asmeninių ir organizacijos tikslų skirtumai, ir žinoma, nepakankamas atlyginimas. Pinigų visada yra mažiau negu norėtųsi ir tai yra pamatinis stokos dėsnis. Darbuotojo patiriama stoka yra kitokio pobūdžio negu darbdavio. Čia kalbu apie darbuotojus ir darbdavius in corpore, apie tai, kas visiems dėsninga ir bendra, kas nėra konkrečios įmonės ypatumas. Kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir konkretus verslininkas ar darbuotojas gali būti ir itin šventas, ir stipriai puolęs.

Kokios stokos spaudžia esančius ekonominės hierarchijos viršuje? Darbdaviai, verslininkai turi reikalų su tiekėjais ir pirkėjais, su jų kainų žirklėmis – o šios apima tūkstančius dalykų, ir viskas nuolat pulsuoja. Jie turi reikalų su investicijomis, kapitalo pritraukimu ir palūkanomis, su inovacijomis ir plėtra, tačiau šiuos riboja darbuotojų stoka, kuriai irgi reikia rasti sprendimus. Jie turi reikalų su našumo didinimu ir kaštų taupymu, nes spaudžia konkurentai, o taip pat su mokesčiais, kurie neprideda apibrėžtumo, ir taip toliau.

Kylantys karjeros laiptais patiria visu ryškumu, kaip staigiai keičiasi jų stokos horizontai ir atsako į ją būdai. Esantys aukščiau tarsi uždengia dalį stokos nuo tų, kurie yra žemiau. Aukštas, kuriame žmogus dirba, nulemia, kokius stokos aspektus jis patiria. Ir kaip į juos atsako.

Ką verslininkas dirba visą dieną?

Jo darbo procesas yra neregimas – nebent matytume, kad jis raukia kaktą, o jo artimiausias kolega kartais pastebi nervinį tiką ties dešiniosios verslininko akies voku. Kas vyksta jo neuronų sinapsėse, kai sprendžia daugybę unikalių rebusų, niekam nežinoma. Net ir pats verslininkas nustebtų sužinojęs, kiek sprendimų turi priimti per dieną ir kaip tai nuolat lavina jo smegenų veiklą, mokina iš daugybės neapibrėžtumų ir minusų sukurti pliusą. Tačiau žvelgiant iš šalies, sinergijos ir vertės kūrimo paslaptys nėra matomos. Ir žmogui atrodo – nieko jie ten, viršuje, neveikia.

Tada ateina marksizmas su labai paprastu paaiškinimu – verslininkas nieko nekuria, o jo gerovė ateina iš pirmojo aukšto išnaudojimo. Tai padidina įtampą tarp darbuotojo ir darbdavio – įtampą, kuri ir taip egzistuoja. Čia prieiname prie svarbiausio „matoma-nematoma“ paradokso – verslininko veikla, atsiliepiant į daugybę stokų ir kuriant sinergiją ir gerovę, yra nematoma, tačiau per jį ateinantis stokos spaudimas yra konkretus, nemalonus, ir labai apčiuopiamas. Darbuotojas pirmame aukšte jaučiasi taip, tarsi stokas jam nuleidžia darbdavys. Tai šis nemoka pakankamai dosniai, įveda discipliną ir terminus, spaudžia, kad būtų pagaminta daugiau ir greičiau, neleidžia žmogui atsipalaiduoti.

Nepažinodamas stokos, kuri verčia mus visus – be išimties – optimizuoti veiklą, kiekvienas žmogus gali nueiti paprasčiausiu keliu ir nukreipti visą savo nepasitenkinimą į verslininką, nes per jį ateina prigimtinis ir neišvengiamas stokos spaudimas. Jis ateina PER verslininką, bet NE IŠ verslininko – esminis skirtumas, kuriam mes, deja, esame akli – nes stokos elemento ir variklio, skatinančio mūsų atsaką, mes nepažįstame.

Vaizdžiai kalbant, verslininkas, sėdintis ekosistemos pastato viršuje, yra tarsi stogas nuo ekonomiką spaudžiančių stokų – neapibrėžtumų, nesaugumų, pulsavimų, rinkų dinamikos. Jeigu stogas ir viršutiniai aukštai prakiūra, tai pastebės visi, veikiantys žemutiniuose aukštuose. O kai viskas gerai, verslininko darbas yra neregimas. Argi ne palanki terpė materialistiniam, marksistiniam supratimui, kad visa pridėtinė vertė yra ne pasiektos sinergijos išraiška, bet darbuotojų išnaudojimas? Pakurstytas tokio diskurso darbuotojas širdies gilumoje įtikės, kad gerovės ir pinigų tikrai būtų daugiau, jeigu verslininkas nesulaikytų iš dangaus krintančios manos.

Štai, kur ontologinės konflikto ištakos. Žmogaus santykis su stoka kaip universaliu elementu, jos spaudimas ir mūsų atsakas į stoką yra nepažįstamas. Laimei, tarpdisciplininiai tyrimai įlieja šviesos į sritį, kurioje įtampos skaldo žmones.

Tad judėkime toliau.

Kas yra virš verslininko? Dievas? Ir ne tik

Virš verslininko galvos, virš stiklinio stogo yra vartotojas. Tai jis visus spaudžia, trepsi kojomis. Jis nori visko pigiau, kokybiškiau, geriau ir greičiau. Tai vartotojas spaudžia tuos, kurie ir viršuje, ir pirmame aukšte dirba visą dieną.

Verslininkas vartotojui privalo įtikti, kitaip liks be darbo. Užtai vartotojas verslininko gali nemėgti taip pat, kaip jo nemėgsta darbuotojai. Juk mes norime gauti užsakytą automobilį po savaitės, o ne po pusės metų. Norime meistro pataisyti sugedusį šaldytuvą ar viryklę rytoj, ne po savaitės. Vartotojas nemyli verslininko ir dėl to, kad iš jo viską gauna per brangiai ir ribotai, o norėtų – neribotai ir veltui. Retas kuris jaučiasi dėkingas, kad apskritai turi tai, ką verslai pagamina, kad turi, iš ko rinktis, ir nuolat naudojasi progreso vaisiais.

Didžiausias paradoksas yra, kad vartotojas yra tas pats darbuotojas, tačiau, kai pasikeičia jo vaidmuo, kai jis apsiperka, keliauja, pramogauja, nebeatsimena savo reikalavimo, kad verslininkas būtų dosnus jam ir visiems kitiems darbuotojams ir tiekėjams, visam pasauliui.

Bet didžiausias paradoksas yra, kad vartotojas yra tas pats darbuotojas, tačiau, kai pasikeičia jo vaidmuo, kai jis apsiperka, keliauja, pramogauja, nebeatsimena savo reikalavimo, kad verslininkas būtų dosnus jam ir visiems kitiems darbuotojams ir tiekėjams, visam pasauliui. Jei verslininkas su visais dosniai atsiskaitytų ir numotų ranka į kokybės trūkumus, nebaustų už vėlavimus, nesiektų vis didesnio našumo, ar tas pats darbuotojas kaip vartotojas pritartų tokiam verslininko elgesiui ir produktui? Žinoma, ne. Ir vėlgi – nei vienas, nei kitas nėra kaltas. Tai prigimtiniai dalykai, kylantys iš prigimtinių vaidmenų ir santykių, ir jų ignoruoti negalima. Bet pažinti – būtina.

Tuomet galime įsitikinti, kad optimizavimo, skubėjimo ir taupymo poreikį verslininkui deleguoja visa visuomenė.

Kas nutiko per 2021–2022 metus?

Nutiko infliacija ir ji dar labiau sudrebino mūsų įtampų kamuojamą pastatą. Kodėl? Nes infliaciją bandoma pateikti visuomenei kaip godumo infliaciją, nutylint tikrąsias jos priežastis. Prieiname svarbią įžvalgą – sukurtas pinigų perteklius kažkodėl neišsprendė ekosistemos problemų, nors atrodytų, visiems gi truko būtent jų – pinigų. Bet nutiko atvirkščiai: pinigų perteklius sukūrė naujų problemų ir paaitrino esamas. Darbuotojų stoka atsirado todėl, kad pinigų prispausdinti centriniams bankams pavyko akimirksniu. Bet lustams, saulės baterijoms ir visiems kitiems dalykams atsirasti reikia rankų, reikia darbo laiko. Tai sukūrė didžiulį atotrūkį tarp pristimuliuotos paklausos ir atsiliekančios pasiūlos, tad ėmė trūkti darbuotojų. Įtampa dar padidėjo, atlyginimai augo, našumas – krito, o kadangi kainos auga, darbuotojai tikisi iš darbdavio indeksavimo ir papildomų gėrių.

To, kad verslininkui infliacija taip pat prikūrė problemų, niekas girdėti nenori. Kai kainos аugo, problemų patyrė daugelis; gamintojų kainų indeksas augo greičiau negu vartotojų kainos, tad nebuvo lengva perkelti kaštus vartotojui, kaip kad kalbama. Ir kai kainos pradėjo kristi, daugeliui atsirado nauja problema. Nes kainos – užfiksuotos, sandėliai – pilni. O rinkoje viskas pinga. Neuronų sinapsės turėjo šokti, ieškoti naujų galimybių, kaip išvairuoti tose situacijose. Taigi, pati infliacija labai įaudrino įtampas sociume, o nuolatinis priminimas, kad tai neva yra „godumo infliacija“, dar labiau pablogino verslininko įvaizdį, suversdamas jam visas kaltes.

Ką gi daryti?

Pirma, naujai atrasti ekonominių santykių ištakas juos lemiančio stokos fenomeno kontekste. Atpažinti mūsų santykį su stoka ir tada atrasti, kaip nepažintoji akistata su stoka pavirsta neapykanta žmonėms, kurie kasdien mums patarnauja ir atsiliepia į mūsų poreikius.

Antra, užkardyti viešas patyčias iš verslininkų kaip pakertančias mūsų konstitucinius pamatus: privačią nuosavybę, laisvus mainus, santarvę. Santarvė būtų brangiausia dovana, jeigu tik mes sugebėtume naujai atrasti mūsų vaidmenis, santykius ir taip išgydyti juos, jei suteiktume verslininkui taip reikalingą visuomenės įvertinimą ir palaikymą. Įvertinimas už filantropiją, kuri yra pagirtinas ir geras dalykas, visgi nėra padėka už tiesioginę verslo misiją. Filantropija – svarbus, bet vis dėlto išvestinis, antrinis veiklos vaisius. Laikas atrasti pirminį, visuomenės deleguotą, jo vaidmenį.

Trečia, tik nustojus laikyti verslininkus blogiukais, visuomenėje atsiras palanki erdvė verslo moralei. Jeigu jaunas žmogus visą laiką girdi, kad verslas yra blogis, koks bus jo, pradedančio nuosavą verslą, santykis su morale? Juk nėra kito kelio žmogui prasimaitinti, kaip tik imtis atsakomybės, kepant duoną, statant namus, kuriant programinę įrangą. Kito kelio, kaip tik privati atsakomybė, nuosavybė ir verslas, žmonija neturi. Tik įtvirtinę visuomenėje supratimą, kad verslas yra gėris ir būtina žmonijos gyvavimo dalis, mes atveriame erdvę puoselėti verslo moralę ir ruošiame jaunąją kartą prisiimti atsakomybę ir kurti gerovę.

Jeigu verslininkai nustos būti laikomi visuomenės priešais, motyvuosime tuos, nuo kurių priklauso, kaip Lietuva atlaikys ateinančius ekonominius išbandymus. Žvelgiant į 24-uosius, rinkimų metus, mums gyvybiškai svarbu atgaivinti supratimą apie verslininko vaidmenį, apie mūsų ekonominius santykius, kurių ištakose esanti stoka iš tiesų mus vienija ir įgalina. Tuomet ir mūsų bendrasis vidaus produktas gali šauti į viršų. O dar svarbiau, atgaivintume pagarbą Konstitucijai ir visuomenės santarvę ten, kur jos taip seniai nebuvo.

Komentaras parengtas pagal pranešimą „Lietuvos verslo forume 2023”.