Elena Leontjeva. O penktąją dieną Dievas ilsėjosi: trumpos savaitės preliudija

Pažadai įkurti rojų žemėje pilasi it iš gausybės rago. 4 dienų darbo savaitės idėja atrodo saldi. Argi ne nuostabu – dirbti 4 dienas, o atlygį gauti už 5? Tai traukia ne mažiau nei perspektyva visiems – nepriklausomai nuo darbo – gauti universalias bazines pajamas. Abiejų pasiūlymų panašumą jau pastebėjo Premjerė – tai iš tiesų to paties rojaus žemėje rekvizitai.

Laiko tikrovė – ne tik Žemės soduose

Utopinius pažadus vienija stokos kaip mūsų tikrovės prado ignoravimas. Žadant žmonėms trumpesnį darbo laiką ir nesumažintą atlygį, pamirštama, kad ir rojuje buvo laikas ir buvo atstumas, kurį nueiti žmogui prireikdavo... to paties laiko. Tiesa, laikas nežeidė nemirtingo žmogaus taip, kaip žeidžia mus. Vis dėlto sodo augalais reikėjo rūpintis, jų vaisius – skinti, taigi ir darbas buvo, tik nei sunkus, nei bergždžias.

Noras sutrumpinti darbo savaitę yra natūrali žmonijos siekio taupyti energiją išraiška. Būtinybė atlikti darbą greičiau, visame kame ieškoti trumpesnių kelių (angl. shortcut) yra varomoji progreso jėga. Nuo senovės laikų žmogus gaminosi įrankius, kad pagreitintų darbą – lengviau ir greičiau sukurtų daugiau gerovės. Mes tai vadiname našumu. Ir vis dėlto, yra gamtinių ir technologinių procesų, kurie trunka tam tikrą laiką, ir kurių pagreitinti mes negalime. Bent jau būdami konkrečiame išsivystymo lygyje.

Štai, kad pagamintume lustą, reikia uždėti keturis šimtus sluoksnių – iš lėto, vieną ant kito, ir tai trunka apie dešimt savaičių. Bulvėms išvirti reikia 40 minučių – net ir ten, rojuje. Nebent kas pamokytų Ievą, kad bulvės greičiau suminkštės, įdėjus į vandenį sviesto. Arba Adomas parneštų iš paralelinio pasaulio greitpuodį. Fiziologiniai, cheminiai ir fizikiniai procesai vyksta laike.

Nusitaikęs į tikslą – judi greitai

Žmogaus produktyvumą laike lemia įgūdžiai, įrankiai ir santykis su tikslu. Jeigu žmogus aiškiai mato tikslą ir nori žūtbūt jį pasiekti, laikas tampa talpus jo veikimui. Pripildome kiekvieną akimirką savo dėmesingumo, sumanumo ir valios. Nenuostabu, kad pasiekiame rezultatą žymiai greičiau, nei veikdami atbulomis rankomis.
Neuromokslas primena: kur mūsų dėmesys, ten mūsų veiklos vaisiai. Tai žino kiekvienas studentas, per naktį išmokęs pusės metų kursą.

Jeigu tikslas miglotas, tolimas arba jo apskritai nėra, laikas teka „pro pirštus“. Toks būvis pažįstamas žmogui, dirbančiam jo netenkinantį, beprasmį darbą arba tiesiog „stumiančiam laiką“. Kas niekur neplaukia, tam nėra palankaus vėjo.

Tad esminis žmogaus vaisingumo laike veiksnys – mūsų asmeninis santykis su tikslu. Paprastai tai vadiname motyvacija. Kai veikiame „sau“, motyvacijos gimsta natūraliai: žinome, kurią lysvę kada ravėti, iki kurios valandos palaistyti gėlyną.

Čia iškyla dar vienas nemenkas aspektas – darbą svarbu ne tik nuveikti iki galo, bet ir nuveikti jį tam tikru laiku. Darysi per ilgai, per vėlai – ir naudos nėra. Kai „deadline“ – terminą – mums nustato pati gamta bei mūsų suinteresuotumas, mes jį priimame natūraliai ir nevadiname atgrasiai – „deadline“ (iš angl. pažodžiui mirties linija – red.).

Veikiant didesnėje komandoje, įmonėje tam tikrą žmogaus susvetimėjimą su tikslu padeda įveikti modernios vadybos metodai. Jų esmė – priartinti žmogaus interesą prie jo darbo rezultato. Ir tai dažniausiai pavyksta, nes kiekvienas gamintojas ar paslaugos teikėjas yra priklausomas nuo vartotojo ir jo verdikto, matuojamo pinigais. Jais įvertinama ir kokybė, ir pasitenkinimas, ir operatyvumas, kitaip tariant, greitis.

Privačiame sektoriuje į tikslą susitelkiama, taupoma ir trumpesnių kelių ieškoma organiškai. Nuolat tobulėdami, mes Lietuvoje sukūrėme tokią gerovę, kad atmetus tradicinius nusiskundimus, pagal pajamų vidurkį aplenkėme visas buvusio socialistinio bloko šalis ir artėjame prie Europos Sąjungos lygio.

Privačiam sektoriui nereikia nurodinėti, kaip sutaupyti laiką ir kelti našumą. Ypač dabar, kai darbuotojų trūksta, ieškoma visų būdų, kaip juos motyvuoti ir pasiekti didesnį našumą. O kadangi ekonomikai tenka vis aršiau konkuruoti ir neprarasti dinamikos, kad nepakliūtume į vidutinių pajamų spąstus, visi našumo rezervai turi virsti proveržiu, o ne atsipalaidavimu. Dievas ilsėjosi septintąją dieną, o ne penktąją.

„Happy Hour“ motyvacija

Panagrinėję žmogaus santykio su tikslu reikšmę, lengviau suprantame, kodėl valstybės valdose vis dar susiduriame su praeito amžiaus rutina, popierizmu ir biurokratija.
Nors teigiamų poslinkių įvyko ir čia – turime pasišventusių valdininkų ir puikių pavyzdžių, – tačiau daugelyje sričių vis dar klūpčiojama. Priežastys slypi motyvacijose: neretai biurokratui rūpi ne tas tikslas, kuris kuria vertę visuomenei. Kartais tas tikslas neaiškus, miglotas. O ir kaip jį atrasti, kai su konkrečios tarnybos klientu nėra organinio grįžtamojo ryšio. Kai kelyje į tikslą priviso daugybė procesinių kliūčių, kurių niekas nevalo, nors valstybės tarnautojai pagal visus įstatymus įpareigoti jas naikinti.

Keistenybė – kartais bijoma trumpinti procesus, siūlyti sisteminius sprendimus, nes išduodant pažymą per tris dienas, kai įstatymas leidžia skirti tam dvidešimt dienų, kai kuriose srityse reiškia sulaukti įtarimų dėl korupcijos ir specialiųjų tarnybų dėmesio.

Diskusijoje dėl viešojo sektoriaus reformos siūlėme numatyti privalomą 25 proc. biudžetų sutaupymą. Valstybės valdoms tai sukurtų būtinybę grąžinti natūralų gamtoje esantį poreikį taupyti, ieškoti trumpesnių kelių ir optimizuoti. Tuomet atsirastų žmonių, kurie imasi savo valdose pribrendusių pertvarkymų. Tačiau konkretaus sutaupymo siekio Vyriausybė neįtvirtino.

Vis dėlto, eksperimentas, kuris įrodė, kad sutaupyti 20 proc. biudžeto yra realu, valstybinėse valdose įvyko. Perėję prie keturių darbo dienų savaitės Vilniaus Šilumos Tinklai (VŠT) atrado viešajam sektoriui paveikią motyvavimo sistemą!

Klausimas tik, ar jos vaisiai priklauso pačių valstybės valdų darbininkams, ar visuomenei. 20 proc. sutaupymas yra būtent ta penktoji diena, kai į darbą neinama. Jei besidarbuojantys valstybės valdose sugeba per keturias dienas nuveikti penkių dienų darbus, tai laimėjimas mums visiems. Pakeliui gali paaiškėti, kad kai kuriems procesams pakanka dviejų ar net ir vienos dienos, o kai kurių gal galima visiškai atsisakyti.

Ir tai yra pakankamai daug, žinant, kaip dabar ieškoma papildomų išteklių šalies gynybai. Žinant, kaip mums reikia greitos ir efektyvios valdžios.

Todėl sutrumpintos darbo savaitės idėja nurodo kryptį sprendimui, kaip pagaliau optimizuoti valdžios valdas ir dereguliuoti privatų žmonių veikimo lauką, taigi – prisidėti ir prie jų našumo augimo. Nesiūlau to įgyvendinti paraidžiui, tačiau pasidaryti išvadas ir atrasti veiksmingas motyvacijas dabar yra pats laikas. Tokioje geopolitinėje situacijoje, kurioje esame, stipri, greita ir efektyvi valdžia yra būtinybė.