Elena Leontjeva. Rinkimų myliu-nemyliu: ar galima mylėti žmones ir nekęsti privatininko?

Partijų retorikoje neretai puolamas vienas žmogus – privatininkas. Tas, kuris turi kažką savo, kuris atskirame namo kambaryje siuva sukneles, privačiame kabinete gydo dantis, gamina ir turguje parduoda sūrius, plečia savo restoranų tinklą ir įdarbina papildomus penkis virėjus. Neduok, Dieve, jeigu jo rūpesčiu rajone veikia privati mokykla ar medicinos įstaiga. Toks žmogus kaipmat tampa žmonijos priešu.

Mano namai – mano tvirtovė

Šiaip jau mes visi esame privatininkai, turime kažką savo: butą, automobilį, šaukštus ir batus. Savo nuosavybę dauguma žmonių gerbia ir myli. Ištrūkus iš sovietmečio visų viltys buvo siejamos su privačia nuosavybe – nes visaliaudinė nuvedė šalį į neregėtą skurdą ir suirutę. Dar prisimename, kaip išpuoselėti sovietiniais laikais buvo kolektyviniai sodai – čia žmogus galėjo ne tik išauginti gėrybių derlių, bet ir jaustis šeimininkas, visiškai atsakingas už mažą žemės lopinėlį.

Nuosavybė užtikrina mums saugumą, ekonominę nepriklausomybę, motyvuoja veikti sumaniai ir efektyviai. Principą „mano namai – mano tvirtovė“ mes išpažįstame – ir netgi pirmaujame Europoje pagal nuosavame būste gyvenančių žmonių dalį. Tačiau kai privačios nuosavybės ir atsakomybės pagrindu vieni kitiems teikiame paslaugas ir kuriame produktus, požiūris pasikeičia. Kodėl? Nes atsiranda tarpusavio santykiai, o su jais ir įtampa tarp mūsų privačių tvirtovių.

Santykiai – jau nebe ekonomika, čia įsijungia mūsų dorybės, empatija ir išmintis. Esame apsupti žmonių, kurie mums kažką siūlo ir iš mūsų kažką perka – tad turime daugybę progų suvokti, kad kitas žmogus yra toks pats, kaip ir aš, ir taip pat, kaip ir aš, nori išleisti mažiau ir gauti daugiau. Tiesa, mes visi kartais viršijame žemiškus rėmus ir būname dosnūs, neskaičiuojame ir netaupome. Tačiau dienos pabaigoje galą su galu sudurti yra būtina.

Patiems garinti druską ar pirkti iš nelemto privatininko?

Kepyklėlėje privatininkas mums kepa šviežią duoną, kavinukėje – lepina kvapnia kava, parduotuvėje prikrauname pilną krepšį produktų ir dar atsigeriame šviežiai spaustų sulčių. Jeigu morkas reikėtų išauginti patiems, o grįžus namo po darbo jas nuplauti, nulupti ir paversti sultimis – mūsų laikas kainuotų žymiai brangiau negu keturi eurai, sumokėti už pilną stiklinę. Štai, kai Andy’is George’as, youtuberis iš Mineapolio, nutarė pasigaminti vištienos sumuštinį visiškai pats, nenaudodamas jokių „nelemtų privatininkų“, darbas jam užtruko šešis mėnesius. Jis pats sėjo kviečius, malė miltus, melžė karvę, nugalabijo viščiuką ir iš jūros vandens garino druską. Taip jis įrodė, kad pagaminti elementarų daiktą pareikalautų iš mūsų mėnesių ir metų darbo, jeigu nebūtų šalia kitų, darančių tai, ką moka geriausiai. Tad darbo pasidalijimas žymiai padidina mūsų gerovę – bet ir įtraukia į šimtus ir tūkstančius santykių, be kurių tos gerovės nebūtų. Ar mokame likti dėkingi tiems kitiems, kurie plauna mūsų mašinas, siuva žiemines striukes ir atveža iki namų durų prekes?

Pernelyg dažnai mes jaučiame, kad sumokame per daug, o patys gauname per mažai. Tas jausmas kyla dėl to, kad viskas yra ribota, ir mes paklūstame vidinei „taupymo“ programai, kuri tūkstantmečiais mums diktuoja išleisti kuo mažiau, o uždirbti daugiau. Kai šis prigimtinis modus operandi susiduria su kitu žmogumi ir jo interesais – tokiais pačiais, kaip ir mano, – kyla natūrali pagunda susipriešinti.

Mūsų harmoningiems santykiams labiausiai trukdo kainos, kurios – koks paradoksas – mus ir suvienija. Mat kaina leidžia mums įsigyti – ar parduoti – tai, ką norime. Tik viena bėda – pernelyg dažnai mes jaučiame, kad sumokame per daug, o patys gauname per mažai. Tas jausmas kyla dėl to, kad viskas yra ribota, ir mes paklūstame vidinei „taupymo“ programai, kuri tūkstantmečiais mums diktuoja išleisti kuo mažiau, o uždirbti daugiau. Kai šis prigimtinis modus operandi susiduria su kitu žmogumi ir jo interesais – tokiais pačiais, kaip ir mano, – kyla natūrali pagunda susipriešinti.

Juk mes taip norėtume, kad viskas kainuotų pigiau, o dar geriau – atitektų veltui. Ir lygiai taip pat karštai norėtume, kad už mūsų pačių pastangas būtų sumokėta daugiau – tiek, kad nevargtume nei šį mėnesį, nei kitą. Kad nebeliktų stokos mūsų gyvenime. Tačiau taip negali nutikti – mat stoka yra pamatinis tikrovės dėsnis. Ir ji turi itin svarbią funkciją – būti pokyčio, kūrybos ir bendrystės varikliu.

Pamilti žmonijos priešą

Neretai mūsų priešiškumą kitam pakursto tikėjimas, kad ekonominiai mainai yra „žaidimas su nuliniu rezultatu“ – kitaip tariant, jeigu aš jaučiuosi laimėjęs, vadinasi, kita pusė pralaimėjo, o jeigu kita pusė laimėjo, vadinasi, esu varganas pralaimėtojas. Tai klaidingas pasaulio matymas: mainai įvyksta tik todėl, kad abi pusės juose mato prasmę ir naudą. Vertė stebuklingai išauga mainuose, nes abi pusės skirtingai vertina tai, ką atiduoda, ir tai, ką gauna. Pirkdami morkų sultis, mes labiau vertiname jas negu keturis eurus. Parduotuvė gi dėl efektyvaus darbo ir masto ekonomijos labiau vertina mūsų eurus negu sultis. Taigi abi pusės laimi. Bet „žaidimo su nuliniu rezultatu“ ir „pelno ydingumo“ virusas gyvena mūsų viduje kaip nuodai ir po valandėlės jau imame graužtis – pinigų gaila.

Kitą kartą, prieš ką nors pirkdami, galime stabtelti ir įsižiūrėti į slaptą mainų grožį: perkame tai, ką vertiname (tuo konkrečiu momentu) labiau negu pinigus, kuriuos atiduodame. Parduodame tai, ką vertiname mažiau už pinigus, kuriuos gauname – net jeigu parduodame tiesiog savo darbo valandas. Tokia trumpa meditacija elementaraus apsipirkimo metu gali išgydyti mus nuo priešiškumo visai žmonijai.

Jeigu atrodo, kad kiti tai godūs, o mes – ne, praverčia kitas pratimas. Kai samdome meistrą smulkiems namų remontams, esame tvirtai įsitikinę, kad darbai turi būti atliekami kuo greičiau, efektyviau, taupiau, kokybiškiau ir pigiau. Tuomet tampame reikliais darbdaviais ir privatininkais, nemokame nė diena anksčiau, nė cento daugiau. Tad reali įtampa tarp „pigiau ar dosniau“ yra mūsų širdyje.

Kaip vartotojai mes norime visko pigiau ir greičiau – darbdaviai tik atstovauja šiam mūsų lūkesčiui; tačiau kaip darbuotojai mes norime, kad mums būtų atlyginama dosniai ir kad mūsų nespaustų nei darbų pridavimo terminai, nei kokybės reikalavimai.

Oho, pasirodo, visi esame vienas kitam darbdaviai, vartotojai ir darbuotojai, visi esame privatininkai, tik tokių savęs nepažįstame ir todėl nelabai mėgstame. Tad norint priimti kitus privatininkus, tenka pirmiau pažinti ir priimti save. Posakis „mylėk kitus, kaip save patį“ mums gali padėti.

Gal tuomet ir politikai, einantys į rinkimus, atras, kad mylėti žmones visų pirma reiškia mylėti kiekviename jų esantį gyvą privatininką.