Kaip užtikrinti, kad tikslai ir įžadai neprieštarautų vieni kitiems ir visiems piliečiams svarbūs tikslai būtų greitai, sklandžiai ir sutartinai pasiekti? Juk ši dauguma žada žmones telkiančią, nieko neignoruojančią politiką, ir tai geras įsipareigojimas, kuriam išpildyti svarbiausia – neignoruoti tikrovės.
Suprantama, kad bent jau ateinančių metų biudžeto smarkiai pakoreguoti nepavyks, tačiau ką galima užtikrinti, tai vienintelio kintamojo dydžio – BVP – augimą. O tam svarbu neatbaidyti papildomomis rizikomis savų ir užsienio investuotojų.
Apsaugai nuo išorės grėsmių turime auginti išlaidas gynybai. Išeinanti Vyriausybė įvardijo gynybą kaip biudžeto prioritetą, tačiau neparėmė savo žodžių realiu finansavimu. Numatyta, kad trejus metus į ateitį gynybai bus skiriami tie patys 3 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP).
Suprantama, kad bent jau ateinančių metų biudžeto smarkiai pakoreguoti nepavyks, tačiau ką galima užtikrinti, tai vienintelio kintamojo dydžio – BVP – augimą. O tam svarbu neatbaidyti papildomomis rizikomis savų ir užsienio investuotojų. Prie geopolitinės rizikos naujoji dauguma jau pridėjo vieną politinę riziką. Tačiau žada pasitaisyti ir paversti konkrečiais darbais šaunius koalicijos sutarties įžadus „auginsime Lietuvos ekonomiką, <...> skatinsime nacionalinio verslo plėtrą visoje Lietuvoje, <...> gerinsime šalies investicinį klimatą.“
Tai iš tiesų pirmutinis prioritetas, nes prasidėjęs kapitalo bėgimas iš Lietuvos gali paversti visus biudžeto skaičius ir įsipareigojimus niekais. Jeigu nutekėjimą įvertinti sunku, tai vien tik išlaidos bendrojo pagrindinio kapitalo formavimui pirmąjį 2024 m. pusmetį buvo 3,9 proc. mažesnės, palyginti su atitinkamu laikotarpiu 2023 m. – tai reiškia, kad atitinkamai mažės ir gamybos potencialas. O jeigu kapitalui, investuotojams ir tūkstančiams Lietuvoje veikiančių įmonių bus sudarytos stabilios ir tik gerėjančios veiklos sąlygos, BVP gali augti kasmet taip, kaip kad augo geriausiais mūsų laikais – po 5 ir daugiau procentų. Tai leistų padidinti išlaidas gynybai, socialinei apsaugai ir kitoms reikmėms daugiau negu bet koks biudžeto eilučių stumdymas: gynybai kasmet papildomai skirtume 130 mln. eurų, socialinei apsaugai – 336 mln. eurų, švietimui – 170 mln. eurų, jei BVP augimas siektų 5 proc.
Jeigu mokesčių pertvarkos tikslas yra padidinti biudžeto pajamas, o ne tarifus, ir juo labiau ne nubausti tuos, kurie kuria aukštesnę pridėtinę vertę, labai laukiamą visų pakraipų valdžios, būtina imtis tokių pertvarkymų, kurie būtent ir darytų tai, ko reikia valstybei – didintų biudžeto pajamas, o ne tarifus.
Antras ryškus naujos koalicijos įžadas: „Pertvarkysime antrąją pensijų pakopą, didinant kaupiančiojo teisę disponuoti sukauptomis lėšomis bei įtraukiant darbdavius.“ Jeigu norima atsižvelgti į nuotaikas tų rinkėjų, kurie nebenori kaupti ateities pensijai, lygiagrečiai derėtų atsigręžti ir į tuos, kurie nori kaupti toliau. Vakarų šalių patirtis ir Pasaulio banko rekomendacijos rodo, kad neapmokestinamas įmokas į antrą pakopą dera padidinti iki 10 proc., galbūt suteikiant žmogui pasirinkimo laisvę – kiek atidėti tam tikru savo gyvenimo etapu.
Taip leistume palikti sistemą tiems, kurie kaupti nenori, ir realiai sukaupti pensijai tiems, kurie to vis dar nori. Tai būtų gražus vienijantis naujos valdžios gestas, parodantis, kad tikslas yra žmogaus gerovė ne tik šiandien, bet ir sulaukus pensijos, ir kad valstybės politikos tikslas yra pasiruošti demografinei duobei, perkeliant dalį finansinės naštos tiems gyventojams, kurie pajėgūs ir pasiruošę ją nešti.
Trečias įžadas: „Mokesčių sistema turi būti efektyvi, skaidri ir socialiai teisinga.“ Žadama kasmet didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį, didžiausias pajamas apmokestinti progresiniais tarifais nepriklausomai nuo jų rūšies, apsaugant smulkiojo verslo mažų pajamų gavėjus nuo papildomų mokesčių.
Progresiniai mokesčiai – ne naujiena. Didesniais tarifais apmokestinti gaunančius didesnes pajamas nepriklausomai nuo jų rūšies ketino ir konservatoriai. Problema ta, kad šis žingsnis radikaliai prieštarautų pažadui pagerinti investicinį klimatą ir paskatintų vis dar lūkuriuojantį kapitalą tekėti svetur. Tokio nutekėjimo pasekmės – užsidarančios įmonės, darbo vietų skaičiaus traukimasis ir bedarbystės augimas. Jeigu mokesčių pertvarkos tikslas yra padidinti biudžeto pajamas, o ne tarifus, ir juo labiau ne nubausti tuos, kurie kuria aukštesnę pridėtinę vertę, labai laukiamą visų pakraipų valdžios, būtina imtis tokių pertvarkymų, kurie būtent ir darytų tai, ko reikia valstybei – didintų biudžeto pajamas, o ne tarifus.
Priešingu atveju – ir tai įrodo skausminga kaimynų patirtis – politikams teks bėgti iš paskos mažėjančioms biudžeto pajamoms, kamšyti skyles skolomis ir pamiršti apie dosnius pažadus rinkėjams.
Vyriausybės programa visuomet yra gera proga (ir būtinybė) sukalibruoti rinkiminius pažadus su realybe: ekonomikos nuosmukio rizika, didžiuliu kapitalo mobilumu, priklausomybe nuo tūkstančių įmonių priimamų sprendimų. Dabartinėje geopolitinėje situacijoje stipri ir auganti ekonomika su tvirtomis užsienio ir vietinėmis investicijomis yra šalies atsparumo garantas.
Kairiosios vyriausybės visuomet pabrėžia savo pragmatiškumą. Ir pasiruošimą telkti, vienyti, auginti Lietuvos ekonomiką, o kartu ir jos teikiamos gerovės galimybes. Vyriausybės programa visuomet yra gera proga (ir būtinybė) sukalibruoti rinkiminius pažadus su realybe: ekonomikos nuosmukio rizika, didžiuliu kapitalo mobilumu, priklausomybe nuo tūkstančių įmonių priimamų sprendimų.
Dabartinėje geopolitinėje situacijoje stipri ir auganti ekonomika su tvirtomis užsienio ir vietinėmis investicijomis yra šalies atsparumo garantas.
Buvimas valdžioje yra neblogas nuolankumo mokytojas: Seimo nario mandatas ir ministro portfelis leidžia perrašyti įstatymus, bet ne realybę. Jai tenka paklusti net ir aukštose viršūnėse.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
