O pagrindinėje laidos temoje – apie etatinį mokytojų apmokėjimą.
Šiandien pakalbėkime apie etatinį mokytojų apmokėjimą. Kaip vadina ministrė – reformą, kaip vadina dūsaudami mokytojai – na, kas vėl čia bus? Reforma lotyniškai reiškia sistemos pertvarkymas prispyrus reikalui. Švietimas pas mus toks dalykas, kad reikalas prispyręs nuo Nepriklausomybės pradžios, bet nepadeda niekas: nei laisvinančios Steponavičiaus žvakutės, nei kietinantys Pitrėnienės lašiukai. Nepadėjo čia net ministras Dainius Pavalkis, kuris pagal išsilavinimą yra proktologas.
Kiek buvo bandymų sutvarkyti švietimą? O koks skirtumas, jei nė vienas normaliai nepavyko?
Naujas bandymas – etatinis apmokėjimas. Tikslas kilnus: supaprastinti sistemą, kilstelėti mokytojams atlyginimus ir pritraukti jaunus mokytojus, nes ir jų tuoj pradės trūkti labiau nei Skverneliui pasiteisinimų. Oi, tai mes čia neturėjom kaupti tų įrašų, oi čia ne mano atsakomybė, oi čia opozicija ieško priekabių.
Paleidus reformą pradėtos skaičiuoti mokytojų kontaktinės valandos. Įsivaizduokite reformą striptizo klube. Šokėja gauna tik už valandas, kai šoka klientui. Tai yra jos kontaktinės valandos. Už valandas, kai ji ruošiasi, treniruojasi, persirenginėja, jai niekas nemoka… Pala, aš ką tik palyginau mokytojos darbą su striptizo šokėjos? Atsiprašau, jų negalima taip lyginti. Mokytoja tiek niekada neuždirbs.
Ir nepamirškit – kontaktinė valanda nėra tada, kai mokytojas budi koridoriuje per ilgąją pertrauką ir gauna daug kontaktų su mokiniais.
Lietuvos švietimo sistemoje yra unikalus dalykas: trys profsąjungos. Čia kaip kinų restorano meniu – trisdešimt puslapių patiekalų, bet viskas yra saldžiarūgštė vištiena.
Kad ir dabar. Švietimo profesinė sąjunga sako, kad šita reforma yra saldainis, švietimo darbuotojų profesinė sąjunga sako, kad reforma visiškas mėšlas. Profesinė sąjunga „Solidarumas“ sako, kad reforma yra saldainis, bet jaučiasi mėšlo prieskonis.
Kodėl? Mokyklų vadovai sako, kad nieko nespėjome, nepasiruošėme, chaosas, šefe, viskas žlugo. Savivaldybės rėkia, kad viskas blogai. Pasigilinus pradeda aiškėti, kad į savo krėslus įaugę direktoriai nelabai moka ne tik su mokytojais tartis, ne tik vadybinių žinių neturi, bet ir su aritmetika nedraugauja. O labiausiai rėkia tos savivaldybės, kur, koks siurprizas, merai yra opozicinių partijų.
Rimtesnė problema – dabar direktoriai gauna vadybinį vėzdą ir tampa dievukais. Patinka mokytojas – bus krūvio ir didesnė alga, nepatinka – nebus.
Bet svarbiausia – jau atėjo pirmi atlyginimų lapeliai. Ministerija sako – įmetėm 17 milijonų iki metų galo. Ar pakilo mokytojams algos?
Apklausėm keliasdešimt mokyklų. Pasidalijo į dvi dalis.
Mažesnės mokyklos sako: jėga, atlyginimai pakilo nuo 20 iki 100 eurų, esam tiesiog išgelbėti. Didesnės sako: pinigų liko tiek pat, atleidome kelis žmonės, tai kitiems pakėlėm, vienoje gimnazijoje mokytojams atlyginimas išaugo 1 euru. Norim atkreipt pedagogų dėmesį, kad už tą vieną eurą galima nusipirkti dėžutę kiaušinių, juos palaikyti porą savaičių ant radiatoriaus, tada nueiti iki švietimo ministerijos, išsirinkti vieną pravirą langą ir ten sumėtyti tuos kiaušinius. O kai išlįs kokie nors apsauginiai ir bandys jus supakuoti, priešinkitės, o po to sakykit, kad čia buvo kontaktinė valanda ir turi už ją sumokėti.
Padidėję atlyginimai daugiausiai siejami su nekontaktinėmis valandomis – papildomas darbas, koks nors rudenėlio šventės koordinavimas, ir įkrenta šis tas. Yra mokytojų, kuriems už tokią dalį atlyginimas pakilo beveik 50 procentų.
Licėjaus direktorius sako, kad jam nebeaišku, kokia mokytojo paskirtis – mokyti matematikos ar šokti kadrilį. Matot, vis tik gali mokytoja užsidirbti iš šokimo.
Atrodo, kad gyvenimas pagerės jauniems mokytojams, kurie gaudavo katino ašaras, ir regioninėms mokykloms, nes ten algos pakilo beveik visiems. Toks ir buvo tikslas – išsaugoti mažąsias mokyklas, mesti pinigus gelbėti, o ne tobulėti.
Tai, sakykim, šitas tikslas su laiku gali būti pasiektas. Neaišku, ar tikrai jo reikia, bet bus pasiektas. Ir regionų elektoratas bus užganėdintas.
Valdžia dabartinėje sistemoje norėjo aiškumo. Bet pasidarė taip neaišku, kad į mokyklas vyksta speciali ministerijos grupė aiškintis ir aiškinti. Atvažiuoja ekspertai juodomis odinėmis striukėmis ir klausia mokytojų: „Kam čia kas neaišku?“
Dar yra tikslas didinti algas. Geras tikslas, gal šiek tiek nurašytas nuo knygos „Ką populistai veikia visą dieną“, bet gerai. Mokytojai yra tiek nustekenti, kad ir tie keliasdešimt eurų, kad ir tas vienas euras yra parama. Nes, kaip sakė vienas Rokfeleris: Turėti eurą ir neturėti euro – du skirtingi dalykai.
Bet su vienu euru padaryti mokytojo profesiją prestižine iki 2025-ųjų nepavyks. Aurelijus Katkevičius „Verslo klasėje“ kiekvieną savo straipsnį baigia: padvigubinkime atlyginimus mokytojams. Na, gerai, ne dvigubai, pusantro karto. Per metus kainuotų 150 milijonų eurų. Daug. Bet mūsų kaimynai latviai jau juda ta linkme, pakėlę mokytojų minimalios algos ribą, o estai išvis atsiplėšė šviesmečiu.
Toks sprendimas būtų injekcija į Lietuvos ateitį. Nes kai jau padidini, tai gali ir reikalauti iš mokytojų ne tik gėles laistyti.
Ir čia slypi velnias detalėse. Nes tarp skaičių, popierių ir profsąjungų riksmų pasiklydo pagrindinis reformos naudos gavėjas.
Ne mokytojas. Ne tėvai. Netgi ne Petrauskienės kėdė, kuri siūbuoja ir braška labiau nei senas golfas. O vaikai.
Vaikams reikia sėdėti ir mokytis iš kasdienybės prislėgtų mokytojų. Kurie pavargę. Perdegę. Kuriuos purto nuo mokinio klausimo „kodėl“? Kaip gali įkvėpti žmogus, kuris džiaugiasi, kad atlyginimas pakilo vienu euru? Nesuvesk, Tapinai, visko į pinigus, mankurte tu, jau girdžiu, mokytojas gali neįkvėpti ir jeigu jo atlyginimas pakils 501 eurų.
Galbūt. Bet, kaip sakė kitas Rokfeleris: tarp euro ir 501 euro yra didelis skirtumas.
„Laikykitės ten“ laidoje taip pat žiūrėkite reportažą iš mitingų prie LRT, dainos, skirtos Vygaudui Ušackui premjerą ir kitą premjerą, kuris slepiasi už durų gamyklos.
Artimiausias laidos filmavimais: lapkričio 8 dieną Jurbarke.