Tačiau apie lietuvių tapatybę galima kalbėti ne vien reguliariai vykstančių rinkimų kontekste. Aukštesnei kategorijai priskirtinai, mažiau fragmentuotai ir lėčiau kintančiai lietuvių tapatybei didesnės reikšmės turėjo daug anksčiau vykę procesai, kuriuos siekiau aptarti rugsėjo pabaigoje publikuotame straipsnyje.
Bandžiau pateikti kiek naujesnį, skirtingą nuo tradicinio, požiūrį į šiuolaikinės lietuvių tapatybės formavimąsi. Apsidžiaugiau, kad tekstas susilaukė ne tik komentatorių, bet ir kolegos Nortauto Statkaus dėmesio – jis atsiliepė į jį atskira publikacija. Džiaugiausi, nes normalių, t. y. gyvų, bet pagarbių diskusijų Lietuvos viešajame gyvenime labai trūksta, nors užgauliojimų ir įžeidinėjimų apstu.
Mūsų nuomonės daugeliu klausimų panašios. Abu sutariame, kad galima kalbėti tiek apie etninę, tiek ir pilietinę tautos sampratą, nors nėra pagrindo jų priešinti. Į pilietinę sampratą gali būti integruotas toks svarbus etninės sampratos elementas kaip kalba. Sutariame ir dėl to, kad dažnai postuluojama tautiečių bendra kilmė iš tų pačių protėvių yra veikiau mitas. Abu manome, kad tautinė tapatybė gali keistis ir būti sąmoningai keičiama.
Statkus tai gerai atskleidžia nagrinėdamas prancūzų tapatybės formavimosi ir formavimo procesą. Prancūzijos gyventojus teko mokyti prancūzų kalbos, kurios XVIII a. pabaigoje trečdalis jų visai nemokėjo ir tik 10% mokėjo gerai. Siekiant tautos homogeniškumo ir vienybės, buvo kuriamos ir propaguojamos nacionalistinės doktrinos ir per kariuomenę, mokyklą ir bažnyčią vykdoma indoktrinacijos ir asimiliacijos politika.
Pasak jo, tapatybės, taip pat ir etninės, formavimo procesą galima kontroliuoti, kreipti pageidaujama linkme. „Politiniai veikėjai (elitas, partijos, biurokratija ir kiti) gali manipuliuoti giminystės simboliais, kad pasiektų piliečių klusnumą, ištikimybę ir pasiaukojimą.“
Vis dėlto straipsnio pabaigoje paaiškėja, kad mūsų pažiūros skiriasi vienu gan svarbiu klausimu. Pasak Statkaus, „Lietuviai XIX amžiuje nesirinko tarp pilietinės ar etninės tapatybės – jie tiesiog priešinosi polonizacijai ir rusifikacijai. Jie puoselėjo lietuvišką tapatybę remdamiesi „Aušra“ ir „Varpu“.
Iš šių Statkaus žodžių plaukia išvada, kad skirtingai nei prancūzų tauta, lietuvių tauta XVIII a. pabaigoje buvo neva galutinai susiformavusi ir nuo tol jos tapatybė nekito. Čia skaitytojams reikia paaiškinti, kad kitose jo publikacijose reiškiama nuomonė, kad ne tik prancūzų, bet ir daugelio kitų tautų tapatybė yra pakankamai plastiška ir gali būti keičiama.
Būtent todėl tapatybės politika šiandien dažnai naudojama kaip etninių konfliktų sprendimo priemonė. Juk norint pakeisti tapatybę, tereikia pakeisti bendruomenės savivoką ir savimonę, o turint pakankamai resursų ir taikant deramus sumanios propagandos bei indoktrinacijos metodus, galima viltis tai greitai ir sėkmingai padaryti.
Lietuviai, Statkaus nuomone, yra visai kitokio sukirpimo tauta – į XIX a. jie įžengė su tvariai apibrėžta ir daugiau nekitusia tapatybe. (Vadinasi, pastaroji negalėjo keistis ir XX a.) Todėl jiems ir nereikėjo rinktis „tarp etninės ir pilietinės tapatybės“.
Ar tikrai nereikėjo?
Visų pirma, pora žodžių apie tapatybės pasirinkimo laiką, „Aušrą“ ir „Varpą“. Mano galva, svarbūs pasirinkimai buvo padaryti keliais dešimtmečiais anksčiau, nei buvo pradėti leisti abu mėnraščiai („Aušra“ ėjo 1883-1886, o „Varpas“ – 1889-1905).
Tapatybę daug anksčiau, pačioje XIX a. pradžioje, rinkosi žemaičių lietuviškojo sąjūdžio nariai. Dėl jos XIX a. trečiajame dešimtmetyje Vilniaus universitete apsisprendė mums turbūt geriausiai žinomas žemaitis Simonas Daukantas.
Jonas Basanavičius savo prakalboje pirmajam, jo paties redaguotam, „Aušros“ numeriui rašo, kad jį į lietuvybę atsiversti paskatino būtent Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, o Vincas Kudirka ir Julija Žymantienė-Žemaitė aiškino, kad atsivertė į lietuvybę perskaitę Basanavičiaus prakalbą „Aušrai“.
„Aušra“ ir „Varpas“, kaip ir kita lietuviška spauda, taip pat katalikiška, ypač „Tėvynės sargas“, suvaidino, aišku, labai svarbų vaidmenį lietuvių etninės tapatybės ir lietuvių tautos formavimosi procese. Tačiau leidiniams straipsnius rašė, juos redagavo ir leido šviesuoliai, jau pasirinkę savo tapatybę.
Dabar – labai trumpai apie tai, kaip lietuviai XIX a. „priešinosi polonizacijai ir rusifikacijai“. Apie tai esame girdėję daugybę kartų nuo Adolfo Šapokos laikų. Rusijos valdžia po 1863-1864 sukilimo rusifikacijos politiką vykdė išties energingai, bet itin nesėkmingai. Bet, aišku, ta valdžia negalėjo vykdyti ir nevykdė polonizacijos politikos – atvirkščiai, po sukilimo caras Aleksandras III siekė pakeisti krašto bajorų tapatybę, kurioje emocinis ir istorinis ryšys su Lenkijos-Lietuvos valstybe bei lenkų kalba, kuria jie kalbėjo, vaidino itin svarbų vaidmenį.
Tai gal polonizacijos politiką vykdė bajorai, stambūs dvarininkai? Ne, valstiečių etninė tapatybė jiems paprasčiausiai nerūpėjo. Netgi Karūnos (Lenkijos) bajorai, kuriuos su lenkų valstiečiais siejo ta pati kalba, nelaikė jų savo tautiečiais, nes bajorai vadovavosi ne etnine, o pilietine tautos samprata ir į valstiečius žiūrėjo iš aukšto. Na o patys bajorai XIX a. buvo seniai polonizavęsi, todėl jų lenkinti nebereikėjo.
Čia dera tarti keletą žodžių apie bajorų reikšmę Lietuvos gyvenime XVI-XIX a., kuri tarybmečiu buvo sąmoningai menkinama. Ją mažino ir Šapoka.
Bajorų Lietuvoje (ir Lenkijoje), lyginant su kitomis Europos šalimis, išskyrus galbūt Ispaniją, buvo itin daug – apie 10% gyventojų, kai kitur jų paprastai būdavo 1-3%. Pagrindinė priežastis – Lietuvoje bajorystę lėmė ne vien tikrai aukšta kilmė, bet ir valdovo geradarystė – už karinę ar administracinę tarnybą jis galėjo vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis suteikti beneficiją – žemės valdą, kuri laikui bėgant paprastai virsdavo tėvonija. Kelias į bajorystę per karo ar valstybės tarnybą buvo gan platus, todėl ir bajorų buvo daugiau nei kitur.
Bajorai (didikai, ponai irgi buvo bajorai) visiškai dominavo visuomeninės gyvenime. Lietuvai po padalinimų tapus Rusijos imperijos dalimi, o bajorams – caro valdiniais, jų reikšmė sumažėjo, bet statusas net ir po baudžiavos panaikinimo išliko aukštesnis nei valstiečių. Daug ką, kas vienokia ar kitokia prasme buvo inovatyvu, darė bajorai. Netgi proletarinę revoliuciją rengė iš bajorų kilę inteligentai, nes, jų galva, proletarinės savimonės dar neturintis proletariatas nebuvo jai subrendęs. Bajoras buvo, aišku, ir Vladimiras Uljanovas Leninas.
Būtent bajorų pasirinkimą tarp pilietinės ir etninės tapatybės turėjau galvoje kalbėdamas apie tai, kad XIX a. lietuviai rinkosi tarp etninės ir pilietinės tautos sampratos. Valstiečiai, aišku, nesirinko. Pirma, paprastai jie neturėjo aiškesnės tautinės savivokos ir savimonės. Antra, bent jau iki baudžiavos panaikinimo, didžiuma jų buvo socialiai pasyvūs. Be to, niekas jų neprašė apsispręsti ir pasirinkti. Tik negausūs laisvieji valstiečiai, dalyvavę XIX a. sukilimuose, pačiu savo dalyvavimu kovose už Lenkijos-Lietuvos valstybės atkūrimą liudijo, kad pasirinko ne etninę, o pilietinę tapatybę, nors bajorų teisių jiems niekas neteikė. Būtent todėl jų ir buvo taip mažai.
Tuo tarpu dominuojanti visuomenės dalis, bajorai, XIX a. turėjo pasirinkti – likti ištikimiems savo ligšiolinei tapatybei, emociniam ir istoriniam ryšiui su LDK ir lenkiška kultūra, plėtojama lenkų kalbos pagrindu, ar ryžtis tapti lietuvių etninės tautos dalimi ir dalyvauti tos tautos kūrimo darbe.
Tam, kad valstiečiai imtų suvokti savo „lietuviškumą“, lietuviais šiuolaikine prasme turėjo virsti ir pradėti lietuviškai kalbėti bent kai kurie Lietuvos bajorai, pirmieji iš bajorų kilę ir mokslus baigę lietuvių inteligentai. Apmąstydami lietuviškosios tapatybės pagrindus, būtent jie pradėjo ilgą ne tik aukštesniojo luomo, bet taip pat ir valstiečių tautinės savivokos formavimo ir plėtojimo darbą. Po kurio laiko atsirado ir iš valstiečių kilusių inteligentų.
Verta palyginti, kaip formavosi šiuolaikinė lietuviškoji tapatybė su tuo, kas vyko Gudijoje. LDK teritorija 1569-1772, t. y. nuo Liublino unijos ir ypač nuo Smolensko praradimo iki pirmojo padalinimo, ne itin daug skyrėsi nuo dabartinės Lietuvos ir Gudijos teritorijos ir jokios administracinės ribos tarp jų LDK laikais nebuvo. Vilniaus ir Trakų vaivadijoms priklausė dalis teritorijų, dabar priklausančių Gudijos Respublikai.
Aiškios tautinės savimonės LDK teritorijoje gyvenę valstiečiai ilgą laiką neturėjo – nei lietuviakalbiai, nei gudakalbiai. Lietuviakalbių valstiečių tautinę savimonę ėmė ugdyti moderniąją lietuviškąją tapatybę, siejamą su kalba, pasirinkę inteligentai, pirmiausia mokslus baigę bajorai. Jiems tai pavyko.
Iš gudiškų žemių kilusiems prasilavinusiems bajorams ir kitiems negausiems inteligentams pasirinkti gudiškąją tapatybę buvo daug kebliau. Pirmas pasirinkimas buvo arba lenkiškoji tapatybė – visi kalbėjo lenkiškai, arba lietuviškoji, nes jie buvo LDK, o ne Karūnos bajorai ar jų palikuonys. Antra, gudai neturėjo savo valstybės, kuriai galėtų jausti sentimentus. Trečia, gudų kalbos prestižas ir statusas, lyginant su lenkų, buvo dar žemesnis nei lietuvių. Konkrečiai, stokota literatūros gudų kalba ir ypač veikalo, panašaus į Daukanto „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“.
Kai kurie gudų kilmės bajorai buvo linkę tą savo kilmę pabrėžti, pavyzdžiui, Kostas Kalinauskas, bet gudų žemėse XIX a. nekilo gudų atgimimo judėjimas, bent iš tolo prilygstantis lietuviškajam. Be to, tarpukariu Gudija liko, kaip ir buvusi, Rusijos dalis – daugmaž savarankiška (ir tai tik formaliai) ji buvo vos keletą mėnesių.
Todėl gudų tauta su bent kiek aiškiau išreikšta savimone taip ilgai ir neatsirado ir todėl toks svarbus jos formavimuisi yra pasipriešinimas Aliaksandro Lukašenkos režimui.
Nemaža lietuvių inteligentų dalis XIX a., o jo pirmoje pusėje beveik visi, buvo bajorai. Bet, anot Šapokos, „bajorai prisigėrė svetimos lenkiškos kultūros“ ir „jautėsi su Lenkijos šlėkta sudarą vieną tautą“. Aišku, kad bajorijos reikšmę Lietuvos istorijoje, ypač XVI-XIX a., Šapoka vertina neigiamai ir vengia pripažinti kokius nors jos nuopelnus. Tokios pačios nuostatos laikėsi ir tarybinė istoriografija, nors dėl kitos priežasties. Marksistams bajorai buvo valstiečių išnaudotojai, nors ne visi jų išvis turėjo.
Todėl nei vieni, nei kiti nebuvo linkę per daug pabrėžti, kad Juozapas Arnulfas Giedraitis, kurio aplinkoje formavosi žemaičių lietuviškasis sąjūdis ir kurio dalyvių, pavyzdžiui, Dionizo Poškos, veiklą jis finansavo, iš tikrųjų buvo kunigaikštis Giedraitis, 1802 tapęs Žemaičių vyskupu, o Jurgis Plateris – grafas Plateris.
Beje, ir šiandien tai ne visada minima, o Giedraičio reikšmė tautiniam judėjimui apskritai menkinama, tarsi pirmąkart į lietuvių kalbą išversto katalikams skirto viso „Naujojo Testamento“ teksto publikavimas 1816 nebūtų išskirtinės svarbos įvykis.
Taigi, pakartosiu, kai sakau, kad XIX a. lietuviai rinkosi tautybę, turiu galvoje, kad ją rinkosi Lietuvos bajorai. Suvokdami, kad yra LDK bajorų palikuonys ir laikę save bajorų pilietinės tautos nariais, dabar turėjo apsispręsti, ar nori priklausyti lietuvių etninei tautai.
Tas apsisprendimas nebuvo lengvas. Jį padarius tektų pripažinti, kad dauguma tautiečių yra ne lygūs jiems bajorai, o žemesnei klasei priklausantys valstiečiai, prasčiokai. Dar daugiau, su pastaraisiais be ūkio reikalų, kuriuos irgi tvarkė samdomi žmonės, jų beveik niekas nesiejo. Lietuviškai jie dažniausiai nebekalbėjo. Kultūros požiūriu valstiečiai irgi buvo jiems svetimi, nes jų gyvenimo būdas buvo kitoks.
Visi žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyviai – Giedraitis, Plateris, Stanevičius, Poška – buvo bajorai. Šiame sąraše nepaminėtas Daukantas. Jis pats visada tvirtino esąs bajoras ir Vilniaus universitetui jo pateiktų tai įrodančių dokumentų (carinėje Rusijoje universitetai jų reikalavo) pakako. Vis dėlto iki šiol nėra visiškai aišku, kas buvo jo tėvas eigulys – laisvasis valstietis ar nuskurdęs bajoras (tokių Lietuvoje ir Lenkijoje buvo daugybė). Šiaip ar taip, 1833 Daukantas jau turėjo Valdančiojo Senato Sankt Peterburge išduotus ir nė mažiausių abejonių nekeliančius asmeninės bajorystės dokumentus. Taigi, 1845 pasirodęs „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ yra bajoro paskelbtas kūrinys.
Dabar trumpam grįžkime prie Statkaus teksto. Nors jis teigia, kad XIX a. lietuviai tautybės nesirinko, tik priešinosi lenkinimui ir rusinimui, tai netrukdo jam aiškinti, kaip tapatybę rinkosi sulenkėję lietuvių bajorai, nes jis, regis, nelinkęs jų laikyti tikrais lietuviais ir vadina lenkakalbiais bajorais. Bet juk kitokių, lenkiškai nekalbančių, lietuvių bajorų Lietuvoje išvis nebuvo.
Savo tapatybę XIX a.–XX a. pradžioje daugiau ar mažiau skausmingai rinkosi visi Lietuvos bajorai ir Statkus mini net tris tapatybes ir kelioliką bajorų, kurie jas pasirinko.
Pasak jo, po 1863 sukilimo lietuvių lenkakalbės bajorijos tradicinis identitetas gente Lituanus, natione Polonus (pagal gimimą lietuvis, pagal tautybę lenkas) skyla. Randasi net trys tapatybės: senlietuviai (starolitwini), kraštiečiai (krajowcy) ir paribio lenkai (kresowcy). Mano galva, visos trys tapatybės yra trys skirtingos pilietinės tapatybės formos. Dabar svarbiau pažymėti, kad visi lietuvių bajorai turėjo rinktis ir apsispręsti, kas jie yra. Tačiau faktiškai pasirinkimo galimybių buvo daugiau – apie tai netrukus.
Manau, trys pavyzdžiai skaitytojams padės geriau suprasti, ką ir kaip rinkosi žymūs, į istoriją įėję vyrai ir moterys.
Pirmas pavyzdys: Vincas Kudirka, Lietuvos nacionalinis herojus, Lietuvos himno autorius. Jo statusą Vilnius prilygino Didžiojo Kunigaikščio Gedimino statusui – vieno paminklas stūkso Katedros, kito – Vinco Kudirkos aikštėje, o trečio, aiškiai įvardinto didžiavyrio, Lukiškių aikštė, kaip žinia, neregės.
Vincas Kudirka žavėjosi Adomu Mickevičiumi ir nebuvo, kaip kad didžiuma XIX a. antrosios pusės tautinio atgimimo veikėjų, polonofobas. Mokydamasis Marijampolės gimnazijoje, savo tapatybę suprato taip pat, kaip ir mylimas poetas – gente Lituanus, natione Polonus. Šiuo požiūriu jis nesiskyrė nuo Lietuvos bajorų, nors bajoru, regis, nebuvo. Viešai kalbėti prasčiokiška lietuvių kalba jis gėdijosi, nors jos mokėsi, tikėdamasis ateityje gauti Varšuvos universiteto stipendiją lietuvių kalbą mokantiems studentams.
Studijuodamas Varšuvos universitete, Kudirka perskaitė pirmąjį mėnraščio „Aušra“ numerį su garsiąja Basanavičiaus prakalba ir atsivertė į lietuvybę, t. y. pasirinko kitą tapatybę – nutarė būti etninis lietuvis. Jei žodžiai „nutarė būti etninis lietuvis“ ką nors žeidžia, tai beveik tą pačią mintį galima išreikšti ir kitaip – suvokė esąs (etninis) lietuvis.
Atsivertęs į lietuvybę, Kudirka ėmėsi leisti (kartu su kitais) ir redaguoti mėnraštį „Varpas“. Su pertraukomis redagavo jį 10 metų ir, savo ruožtu, „atvertė“ į lietuvybę daugybę skaitytojų. Tarp jų buvo ir bajoraitė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, rašytoja, Steigiamojo Seimo pirmininkė, kandidatė į Lietuvos prezidentus.
Antras pavyzdys: broliai Narutavičiai – tikrų tikriausi žemaičių bajorai iš Telšių. Jų buvo du – Stanislovas ir Gabrielius. Abiejų nuopelnai neeiliniai. Stanislovas – 1905 metų Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis, 1917 metų Lietuvių konferencijos organizatorius ir dalyvis, Lietuvos Tarybos narys, Nepriklausomybės akto signataras. Pasirašydamas Vasario 16 aktą, savo parašu patvirtino aiškų pasirinkimą – būsiu etninis lietuvis.
Jo brolio Gabrieliaus pasirinkimas buvo kitoks – jis nutarė be jokių išlygų būti lenkas. Gal lenkai nenorėjo jo laikyti tautiečiu – juk „pagal gimimą“ jis buvo lietuvis? Kaip čia pasakius – 1922 garsus inžinierius, hidroelektrinių Šveicarijoje, Italijoje ir Ispanijoje statytojas buvo išrinktas Lenkijos prezidentu.
Trečias pavyzdys: Mykolas Römeris. Statkus mini jį tarp lenkakalbių lietuvių bajorų, pasirinkusių kraštiečio tapatybę. Bet rašydamas jo pavardę M. Rėmeris, jis gal ir nepastebi (arba nenori pabrėžti), kad mini žymiausią tarpukario Lietuvos teisininką, Vyriausiojo Tribunolo ir Valstybės Tarybos narį, Vytauto Didžiojo universiteto Kaune rektorių, kurio vardu dabar vadinasi vienas universitetas Vilniuje.
Tapatybė – kraštietis – buvo tik pirmasis Römerio pasirinkimas. Jį padaręs, Mykolas Römeris tapo Pilsudskio legionų, Pirmojo pasaulinio karo frontuose kovojusių Centrinių valstybių pusėje, kariu, o po karo dirbo teisėju Lenkijoje.
Vieną gražią dieną suprato, kad pirmasis pasirinkimas buvo klaidingas ir nutarė būti lietuvis. 1920 metais susikrovė daiktus, atvažiavo į Kauną, padarė šiokią tokią karjerą ir net buvo Lietuvos tautinis teisėjas Hagos tribunole. Beje, Römeris, kaip ir Narutavičiai, buvo bajoras – dargi iš garsios vokiškų šaknų lietuvių bajorų giminės. Giminės pradininkas Lietuvoje buvo LDK kariuomenės artilerijos generolas.
Šie pavyzdžiai liudija, kad nuomonė, jog XIX a. ir XX a. pradžioje nevyko jokie lietuvių tapatybės pokyčiai, yra nepagrįsta. Lemiamos įtakos tiems pokyčiams turėjo keliolikos lietuvių pasirinkimas tarp pilietinės ir etninės tapatybės.
Neigdamas tokių pokyčių galimybę, Šapoka aiškino, kad „[p]rie tautiškojo sąjūdžio prisidėjo labai mažytė dalelė bajorijos, kuriai luominio vieningumo su lenkais jausmas dar nebuvo nustelbęs tautiškosios sąmonės“. Bet šis teiginys yra klaidingas.
Pirma, bajorija ne „prisidėjo“ prie tautiškojo sąjūdžio, o pačioje XIX a. pradžioje jį inicijavo, pradėjo. Vienas Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ 6 dalies skirsnis taip ir vadinasi: „Tautiškasis Žemaičių bajorų sąjūdis XIX amž. pradžioje“. Šią dalį rašė ne Šapoka, o Paulius Šležas ir netgi buvusio bendraklasio rašyto skirsnio pavadinimą Šapoka „leido sau“ užmiršti.
Antra, tautinime sąjūdyje dalyvavo daug bajorų, o ne „mažytė dalelė“. XIX a. pirmoje pusėje tautiniame sąjūdyje reiškėsi beveik vien tik bajorai. Trečia, „tautiškąją sąmonę“ žemaičių sąjūdžio dalyviai patys formavo ir ugdė – jos negalėjo kas nors nustelbti, nes iki tol jos paprasčiausiai nebuvo.
Teiginį, kad lietuviai yra valstiečių tauta, girdėjome visi. Bet jis perdėm ideologizuotas ir visiškai klaidingas. Kunigaikščiai ir grafai, vaivados, etmonai ir kaštelionai, mokytojai, rašytojai ir mokslininkai – tai irgi mūsų tautiečiai, ir jų indėlis į Lietuvos plėtrą daug svaresnis.
