Filosofas: didelė klaida manyti, kad ES yra kaip Sovietų Sąjunga

Kuo didesnis europietis esi, tuo didesnis esi lietuvis, sako Mykolo Romerio universiteto Filosofijos ir humanistikos instituto docentas Povilas Aleksandravičius.

Pasak jo, europietiškumas nekonkuruoja su lietuviškumu, o tik dar labiau padeda jį atverti. Todėl klaidinga būtų sakyti, kad Europos Sąjunga (ES) yra panaši į Sovietų Sąjungą. Tokios kalbos kyla iš žmonių, nepažįstančių Europos esmės, ir projektuojančių į ją tai, ką jie pažįstą – tą pačią Sovietų Sąjungą, tvirtina filosofas.

– Koks yra Europos tapatybės aktualumas? Kodėl mes turime mąstyti apie Europos tapatybę?

– Turime mąstyti dėl kelių priežasčių. Pirmiausiai dėlto, kad šiuo metu Europos Sąjunga (ES) kelia egzistencinius klausimus, pavyzdžiui, koks turėtų būti ES politinis modelis. Ar jai grįžti prie konfederacinio modelio, ar tapti federacija ir iš nacionalinių valdžių paimti daugiau kompetencijų nei iki šiol, tarp jų ir užsienio politikos ? Dažnai yra įsivaizduojama, kad europinė tapatybė konkuruoja su nacionalinėmis tapatybėmis. Mąstoma, kad jei perleidžiame tam tikras politines kompetencijas Briuseliui, tai automatiškai atsiranda kultūrinis europinis vienetas, kuris konkuruoja su nacionalinėmis tapatybėmis, nacionalinėmis kultūromis, kad negalėsime puoselėti savo tradicijų, savo tautiškumo.

Povilas Aleksandravičius

Krikščionybė yra laisvės religija. Ji suteikia žmogui laisvę ir jis paskui tą laisvę gali panaudoti kad ir prieš pačią krikščionybę. Arba, kas yra labai įdomu, krikščioniškas tiesas imti reikšti grynai pasaulietiškose, sekuliariose formose. Pačios religijos tarsi nebelieka, bet jos dvasia, jos esmė ir toliau skleidžiasi. Tai ir yra Europa.

Įsivaizduojama, kad ES yra kažkoks Sovietų Sąjungos modelis. Tai yra didelė klaida. Sovietų Sąjunga buvo ideologinio pobūdžio darinys, išsilaikantis tik dėl nuožmios diktatūros. Tautų, kaip ir individų, vystymasis ten buvo neįmanomas, kadangi tokiam vystymuisi reikia tam tikro spontaniškumo, laisvės polėkio, o ten bet koks procesas buvo kontroliuojamas. Kai kas šiandien Lietuvoje irgi kalba apie ES kontrolę ar kažkokią ES brukamą ideologiją, netgi sąmokslo, kurį prieš tautas rengia ES, teoriją. Tokios kalbos kyla iš žmonių, nepažįstančių Europos esmės, ir projektuojančių į ją tai, ką jie pažįstą – tą pačią Sovietų Sąjungą. Būtent šios klaidos išvengti padeda europinės tapatybės apmąstymas ir suvokimas, kad ji iš principo negali konkuruoti su nacionalinėmis tapatybėmis. Tai yra neįmanoma, kad kultūriškai, tautiškai mes turėtume rinktis – Europą ar mūsų naciją. Mūsų nacija neturi kitos savo pačios vystymosi perspektyvos, kaip tik Europa. Todėl ir būtina mąstyti apie Europos esmę – taip mąstome apie savo pačių ateitį. Ir pabrėžkime, kad ta ateitis bus visavertis mūsų tautiškumo vystymasis – tai ir yra skirtumas nuo to, kas mūsų laukė Sovietų Sąjungoje.

Kitas dalykas, kodėl labai svarbu apmąstyti europinę tapatybę, yra globalizacija. Mes galėsime vystyti savo nacionalines tapatybes ir būti tvirtais žaidėjais pasaulinėje arenoje tik tada, kai būsime sugrupuoti ir apjungti labai stiprios ir aiškios europinės tapatybės, kuri nekonkuruos su nacionalinėmis tapatybėmis, bet pakankamai aiškiai išsiskirs iš kitų pasaulyje egzistuojančių tapatybių. Tik tokiu pagrindu pasaulinėje arenoje įtvirtinę europinę tapatybę mes galėsime būti pakankamai stipri jėga kitiems šioje arenoje esantiems dariniams: kiniškajam, Pietų Amerikos (kur Brazilija yra lyderė), Indijos, Rusijos, taip pat ir JAV, su kuria, žinoma, Europą sieja ypatingi saitai.

– Kaip jūs apibrėžiate, kas yra Europos tapatybė?

– Europos tapatybė – tai tam tikras mąstymo būdas. Tai tam tikras santykis su pasauliu ir tam tikras būdas, kaip aktyvuoti santykius tarp tautų, tarp kultūrų ir idėjų. Tai nėra atskira, uždara ideologija, atskira kultūra ar tauta. Tai yra santykių tarp visų šių dalykų specifinis aktyvavimo būdas.

– Sakote, kad europinė tapatybė nekonkuruoja su lietuviška tapatybe.

– Niekada. Iš esmės yra labai didelė klaida manyti, kad reikia rinktis tarp nacionalinės tapatybės ir europietiškosios tapatybės. Esą, jei tampi europiečiu, tai tampi mažiau lietuviu. Arba kad išsaugotum lietuvybę, turi į Europą žiūrėti su įtarimu. Europinė ir nacionalinė, lietuviškoji, tapatybės niekaip negali būti konkurenciniame santykyje. Todėl, kad, kaip minėjau, europinė tapatybė yra tam tikras mąstymo būdas, kuris iš vidaus palaiko nacionalinę tapatybę.

Europinė tapatybė palaiko kiekvieno žmogaus nacionalinę, religinę arba kitą tapatybę, kuomet ji tą tapatybę atveria, įveda į tam tikrą santykį su kitomis tapatybėmis. Europos tapatybė yra atvirumas. Tai yra atvirosios tapatybės koncepcija. Atvirumas funkcionuoja pagal tokią formulę: aš esu lietuvis, aš žinau, kas yra lietuviškumas, tačiau aš taip sugyvenu su kitomis nacionalinėmis tapatybėmis (su prancūziškumu, ispaniškumu ar lenkiškumu), kad sau nedraudžiu, o priimu iš kitų tapatybių tai, kas man atrodo reikalinga ir tas mano priėmimas yra toks, kad aš dar labiau sustiprinu savo lietuvišką tapatybę.

Galiu pateikti pavyzdį. Neseniai skaičiau apie kompozitorių Bronių Kutavičių. Jis yra subtiliai sujungęs itališkosios operos ir aukštaičių sutartinių tradiciją. Galima sakyti: kokia išdavystė, išdavė aukštaičių sutartines! Bet jis atskleidė aukštaitiškose sutartinėse slypinčias potencijas, kurios buvo tarsi aktyvuotos itališkumo. Dėlto aukštaitiškos sutartinės tik dar labiau parodė savo jėgą, dar labiau sustiprėjo.

– Ar galima sakyti, jog tai, kad aš manau esantis europietis, reiškia, kad aš esu labiau lietuvis?

– Taip. Būtent tai ir yra europietiškumo tikslas. Europietiškumas yra toks mąstymo būdas, kuris sustiprina kitas atskiras tapatybes (religines, tautines, kultūrines). Tačiau sustiprina ne jas uždarydamas, o jas atverdamas kitoms tapatybėms. Yra keli atsivėrimo būdai. Vienas – šiukšlių dėžės būdas, kai atsiveriu ir į save priimu bet ką. Tuomet aš iš viso neturiu tapatybės. Europinė tapatybė jokiu būdu nėra šita. Esmė tai, kad atsiverdamas kitoms tapatybės ir integruodamas iš jų tai, kas man reikalinga, sugebu dar labiau sustiprinti nacionalinę tapatybę. Mes, lietuviai, esame daug integravę prancūziškosios, vokiškosios ir kitų europiniam arealui priklausančių kultūrų elementų. Ar tai tikrai mums trukdo būti lietuviais? Ne.

– Savo straipsnyje „Kodėl sunku kalbėti apie Europos tapatybę?“ jūs minite, kad vienas iš sunkumų apibrėžiant Europos tapatybę yra geografinis klausimas. Kokios tos geografinės Europos tapatybės problemos?

Povilas Aleksandravičius

Rytų ortodoksijoje politinė ir dvasinė valdžios nebuvo atskirtos. Politinė valdžia ten turėjo viršenybę prieš dvasinę valią. Politinis vadovas galėjo kontroliuoti tai, kas vyksta kiekvieno žmogaus viduje. Tai yra, ko gero, tikroji skirtis tarp europietiškosios tapatybės ir to, kas yra Rytuose.

– Geografiškai Europos tapatybės apibrėžti neįmanoma, negalime nustatyti fizinių geografijos ribų. Kur ta riba – Uralo kalnai? Juodoji jūra? Tai neatitinka fizinės geografijos kriterijų. Jeigu kalbame apie etninę geografiją, žinome tam tikrų Azijos tautų, kurios gyvena Europoje. Taip pat yra europietiškų tautų, kurios yra persikėlusios už Uralo. Apie religinę geografiją taip pat negalime kalbėti, pavyzdžiui, albanai yra musulmonai.

Tapatybė, visų pirma, yra dvasinis, moralinis dalykas.

– Žmonės, kurie tvirtina, kad Europos tapatybė patiria krizę, sako argumentą, kad Europa iš esmės kultūriškai nėra vieninga, todėl labai sunku kalbėti apie europietišką tapatybę kaip tokią.

– Įsivaizduojame, kad tapatybė turi būti aiškiai apibrėžta kultūra. Šitokio tapatybės koncepto Europai taikyti negalime. Be jokios abejonės, kad Europa yra kultūriškai įvairi, eklektiška. Čia yra kultūrų katilas. Europos tapatybė yra specifinė ne tuo, kad sukuria kažkokią aiškią atskirą kultūrą, bet tuo, kad įveda visas Europoje gyvenančias kultūras į tam tikrą specifinį santykį, kurią aš apibūdinau per atvirumo sąvoką.

– Ar galime kalbėti apie europinę kultūrą ir amerikietiškąją kultūrą, tapatybę?

– Amerikiečių, australų tapatybė yra europietiškosios tapatybės dukros. Mes visi suvokiame, kad tai yra iš Europos atėję dalykai. Amerikietišką ir australiška tapatybės didžiąją dalimi yra europietiškos. Samuelis Huntingtonas savo civilizacijų apibrėžime Šiaurės Ameriką, Europą ir Australiją vertina kaip vieną ir tą pačią civilizaciją. Tam tikrų skirtumų yra. Šiaurės Amerikoje, ypač JAV, nuo XIX a. labai stipriai įsitvirtino tam tikra uždaro pobūdžio koncepcija, kur amerikietis buvo apibrėžiamas per labai aiškius bruožus: baltasis, protestantas. Apsibrėžimas, koks turi būti amerikietis, jau nebeatitinka europietiškumo koncepcijos. Aišku, Amerikoje yra ir kitos srovės, kurios kovojo prieš šitą amerikiečių užsidarymą.

Europietiška tapatybė kiekvieną kartą save išduoda, kai ji užsidaro tam tikrame koncepte, tam tikroje kultūroje, tam tikroje religijoje ar ideologijoje. Kada įvyksta užsidarymo momentas, tai būna europietiškumo išdavystė. Kai įvyksta atvirumo kitokiai tapatybei momentas (ne bet kokio atvirumo, o tokio, kai susiduriančios tapatybės ima ne viena kitą engti, o viena kitą pamaitina ir leidžia dar labiau sustiprėti), tuomet mes turime Europą.

– Kiek europinei tapatybei yra svarbi krikščioniškoji tradicija? Kai kalbama apie Turkijos priėmimą į ES, kritikai dažnai išsako argumentą, kad nereikia jos priimti, nes tai nėra krikščioniška šalis, o Europa yra krikščioniška bendrija. Tačiau tuo pačiu Strasbūro teismas pareiškia, kad kryžiai Italijos vidurinių mokyklų klasėse pažeidžia religijos laisvę.

– Europietiškoji tapatybė yra iš esmės krikščioniškoji tapatybė. Tai nėra krikščioniškoji tapatybė aiškios uždaros krikščioniškos, religinės ideologijos prasme. Krikščionybė turėjo ypatingų pasekmių Europoje. Krikščionybė buvo tas momentas, kuomet atskirų tautų atstovai atsivėrė vieni kitiems. Krikščionybė turėjo ne tik religines, bet ir psichologines, mentalines pasekmes. Nors tai gali skambėti ir keistai, tačiau būtent dėl krikščionybės Europoje gyvenantys žmonės tapo laisvais žmonėmis.

– Kodėl?

– Esminis krikščionybės teiginys yra tai, kad žmogus yra panašus į Dievą. Tai reiškia, kad žmogus yra absoliutas. Nieko nėra aukščiau už Dievą. Būti panašiam į Dievą reiškia, kad Dievas gyvena kiekviename žmoguje. Tai reiškia, kad žmogus yra nepaliečiamas, jis yra absoliutas, jis yra vertas absoliučios pagarbos.

Kitas dalykas, tai reiškia, kad žmogus yra laisvas. Ir šitos laisvės niekas negali paneigti. Tai yra esminis momentas krikščioniškoje civilizacijoje.

Povilas Aleksandravičius

Europos tapatybė yra atvirumas. Tai yra atvirosios tapatybės koncepcija. Atvirumas funkcionuoja pagal tokią formulę: aš esu lietuvis, aš žinau, kas yra lietuviškumas, tačiau aš taip sugyvenu su kitomis nacionalinėmis tapatybėmis, kad sau nedraudžiu, o priimu iš kitų tapatybių tai, kas man atrodo reikalinga ir tas mano priėmimas yra toks, kad aš dar labiau sustiprinu savo lietuvišką tapatybę.

Kadangi žmogus yra panašus į Dievą, tai jam suteikiama absoliuti laisvė ir todėl įgauna teisę savo laisvę panaudoti taip, kaip jis nori, net jei šita laisvė atsigręžia prieš pačią krikščionybę.

Krikščionybė yra labai paradoksali. Ji žmogui suteikia laisvę. Krikščionybė norėtų, kad žmogus laisvę panaudotų mylėdamas Dievą ir išpažindamas krikščionišką tikėjimą, tačiau žmogus su jam suteikta laisve taip pat turi teisę atsigręžti prieš krikščioniškąjį tikėjimą, įeiti į visiškai savarankišką santykį su pasauliu ir už tai nebūti teisiamas mirties bausme. Kitose civilizacijoje, jeigu individas prieštarauja vyraujančiai religinei ir civilizacinei ideologijai, jis yra labai griežtai teisiamas – mirties bausme. Yra, aišku, tam tikrų išimčių kai kuriose civilizacijose.

Ne veltui Europoje atsirado tokie dalykai kaip žmogaus teisės. Tai yra žymaus prancūzo Marcelio Gauchet žymi tezė, bylojanti, kad krikščionybė yra specifinė religija. Krikščionybė yra išėjimo iš religijos religija. Krikščionybė yra laisvės religija. Ji suteikia žmogui laisvę ir jis paskui tą laisvę gali panaudoti kad ir prieš pačią krikščionybę. Arba, kas yra labai įdomu, krikščioniškas tiesas imti reikšti grynai pasaulietiškose, sekuliariose formose. Pačios religijos tarsi nebelieka, bet jos dvasia, jos esmė ir toliau skleidžiasi. Nebūtina nuolat minėti Dievo vardą tam, kad Dievas galėtų veikti pasaulyje. Dar kitaip tariant, krikščionybė yra unikali tuo, kad suteikė žmogui galimybę pačiam ieškoti tiesos. Tai ir yra Europa.

Apie Europos ir krikščionybės santykį galima pasakyti dar vieną esminį dalyką. Krikščionybė skelbia, kad žmogus yra panašus į Dievą. O kas yra Dievas? Dievas yra Dievas-tėvas, Dievas-sūnus ir Šventoji dvasia. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Dievas yra grynas santykis. Tėvo nėra be sūnaus, sūnaus nėra be dvasios. Tai yra grynas santykis. Žmogui būti panašiam į Dievą reiškia, kad žmogus gali tapti savimi tik įeidamas į santykį su kitu žmogumi. Būti asmeniu reiškia ne tik būti absoliutu ir visiškai laisvu, bet reiškia ir turėti santykį su kitu žmogumi. Tas santykis turi būti toks, kad aš, priimdamas kitą nei aš, dar labiau sustiprinu savo tapatybę, tai, kas aš esu.

Matote, tai tas pats apibrėžimas, kuris tinka ir Europai. Iš šios krikščioniškos minties kilo Europa. Ir visa tai pasiduoda sekuliarizacijai! Tai gali būti išreikšta sekuliarizuotais, pasaulietiškais terminais be religinių intarpų. Tai ir buvo padaryta Europoje moderniaisiais laikais. Krikščionybė pagimdė pasaulietiškumą. Krikščioniškas principas yra tai, kad mes turime lygiavertiškai vertinti visas religijas, nacijas, kultūras.

Kalbant apie religinę tapatybę yra kitas labai svarbus momentas. Krikščioniškoji tapatybė yra dviguba: katalikiškoji/protestantiškoji bei ortodoksiškoji linijos. Tarp jų yra riba, kuri turbūt ir yra tikroji riba tarp Europos ir ne Europos Rytuose.

Katalikiškoje/protestantiškoje religijoje buvo įtvirtintas valdžių atskyrimo principas – dviejų kalavijų doktrina. Yra dvasinė ir atskira politinė valdžia. Tai reiškia, kad žmogus dvasiškais, t.y., savo mąstymu, savo idėjomis, savo kūryba yra nepriklausomas nuo politinės valdžios. Politikas negali man pasakyti, kaip aš turiu mąstyti, kuo turiu tikėti ir kokią kultūrą puoselėti. Tai buvo pasaulietiškumo, sekuliarumo principo pagrindas.

Tuo tarpu Rytų ortodoksijoje tai neįvyko. Deja. Ten politinė ir dvasinė valdžios nebuvo atskirtos. Politinė valdžia ten turėjo viršenybę prieš dvasinę valią. Politinis vadovas galėjo kontroliuoti tai, kas vyksta kiekvieno žmogaus viduje. Tai yra, ko gero, tikroji skirtis tarp europietiškosios tapatybės ir to, kas yra Rytuose.

– Dėl to ir baudžiamos „Pussy Riot“ Rusijoje?

– Būtent. Kai savo studentams dėstau tai, pateikiu nuotrauką, kurioje matyti Rusijos patriarchas ir už jo stovintis Vladimiras Putinas. Patriarchas priklauso nuo V. Putino. Yra daug pavyzdžių, kaip dėl politinių motyvų yra persekiojami ne tik dvasininkai, bet kultūrininkai, laisvai mąstantys žmonės. Politikas jaučiasi galįs persekioti žmones, o mūsų kultūroje tai yra nepriimtina.