Tačiau, nepaisant W. Modelio patirties ir kariško profesionalumo, jo vardas, palyginti su E. von Mansteino, E. Rommelio ir H. Guderiano, lieka tarsi šešėlyje. Kodėl?
Į tai leidyklos „Briedis“ išleistoje knygoje „Feldmaršalas W. Modelis“ bando atsakyti Stevenas H. Newtonas.
W. Modelio, kaip ir daugelio aukštų Vokietijos karininkų, karjera prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tarpukariu, kai Vokietijos kariuomenė pagal 1919 m. Versalio sutarties sąlygas buvo smarkiai sumažinta, o paskui atkuriama revanšo už pralaimėjimą siekiančio A. Hitlerio rankomis, būsimasis feldmaršalas darbavosi Karo ministerijoje.
Įsiplieskus Antrajam pasauliniam karui, jis dalyvavo mūšiuose Vakarų ir Rytų frontuose: Lenkijos ir Prancūzijos kampanijose, „Barbarosos“ operacijoje, Kursko kautynėse, mūšiuose Ardėnuose. Vadovavo tankų korpusui, armijai, galiausiai – armijų grupei.
Už ryžtingus ir net agresyvius sprendimus W. Modelis pelnė išskirtinį fiurerio pasitikėjimą. Jo dėka buvo sustabdyti keli dideli sovietų ir Vakarų sąjungininkų puolimai, o jei reikėjo trauktis, feldmaršalo vadovaujamos pajėgos tai darė tvarkingai, be panikos išlaikydamos kovos gretas.
W. Modelio gyvenimas nutrūko 1945 m. balandžio 21 d. Užuot pasidavęs į nelaisvę, feldmaršalas nusišovė. Miškuose prie Duisburgo užkasti W. Modelio palaikai ekshumuoti 1955 m. ir perlaidoti karių kapinėse. Jo sūnus Hansgeorgas Modelis pokariu tapo Vokietijos ginkluotųjų pajėgų – Bundesvero – generolu.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Dėl vėliau atsiradusio ypatingo A. Hitlerio prieraišumo prie Walterio Modelio ir dėl to, kad pastarasis, būdamas santykinai nežinomas, sausio mėnesį buvo staiga paskirtas į itin svarbų postą apeinant kelias dešimtis kitų karininkų, sprendimas paskirti W. Modelį 9-osios armijos vadu visada buvo vertinamas ypač priekabiai.
Paulas Carellis kalba apie „vien tik apstulbusius veidus“, kai apie paskyrimą buvo paskelbta kariuomenės štabe, ir W. Modelio šuolį per rangus apibūdina kaip „meteorišką“, o Samuelis Mitchamas jam pritaria.
Albertas Seatonas rašo dar atviriau: „W. Modelio asmenybė ir metodai atkreipė į jį fiurerio dėmesį ir laimėjo jo palankumą, tad proteguojamas A. Hitlerio jis per tris mėnesius buvo paaukštintas per du laipsnius – nuo generolo leitenanto iki generolo pulkininko.“
A. Seatonas W. Modelį piešia kaip „pirmąjį iš naujosios aukščiausiųjų generolų mokyklos: nedidelės kompanijos užsigrūdinusių, riboto mąstymo asmenų, aklai ištikimų diktatoriui, kurie dėl beviltiško A. Hitlerio tikslo buvo pasiryžę atkakliai kovoti iki pat pabaigos“.
Šį W. Modelio paaukštinimą, kaip ir ankstesnius, verta panagrinėti atidžiau. Aptariamu metu dar vargu ar galima teigti, kad W. Modelio karjera asmeniškai susidomėjo pats A. Hitleris. Tai kieno įtakai galima priskirti šį staigų šuolį per mažiausiai penkiolika aukštesnio rango korpusų vadų, skaičiuojant vien armijų grupėje „Centras“, galvas?
Skiriant du ankstesnius paaukštinimus, W. Modelio pagrindinis užtarėjas buvo Waltheris von Brauchitschas, o aistringiausiu jo šalininku nuo pat Rusijos kampanijos pradžios tapo Heinzas Guderianas. Bet gruodį W. von Brauchitschas buvo priverstas išeiti į atsargą, o H. Guderiano prestižas ir įtaka A. Hitlerio štabe greitai blėso, nors vado postas dar nebuvo iš jo atimtas.
Akivaizdžiųjų W. Modelio rėmėjų neverta ir svarstyti. Be to, jis turėjo ir krūvą kritikų, daugiausia Generalinio štabo karininkų iki pat Franzo Halderio, kurių jausmus jis spėjo užgauti per paskutinius kelerius metus. Kita vertus, vargu ar galime teigti, kad 1942 m. sausį A. Hitleris būtų ypač vertinęs F. Halderį ar kurį nors kitą Generalinio štabo karininką. Taigi nėra jokių akivaizdžių kandidatų, galėjusių įsikišti ir argumentuoti už ar prieš W. Modelio paaukštinimą.
Todėl kyla vienintelis klausimas – kas atkreipė A. Hitlerio dėmesį į Walterį Modelį. Nors šiuo atveju turime tik netiesioginių įrodymų, kai kurie iš jų nepaprastai įdomūs. Neabejotinai tam tikrą vaidmenį atliko ir Walterio prohitleriškos bei pronacistinės pažiūros, tačiau nereikėtų jų pervertinti.
Patyrinėjus kitus karininkus, nuo 1941 m. gruodžio iki 1942 m. vasario mėnesio paskirtus vadovauti armijoms, daugmaž atsiskleidžia, kokiais kriterijais A. Hitleris vadovavosi rinkdamasis kandidatus paaukštinimams.
Per šį laikotarpį vadovybė keitėsi 18-ojoje armijoje iš armijų grupės „Šiaurė“, 2-ojoje tankų, 4-ojoje tankų bei 9-ojoje armijoje iš armijų grupės „Centras“ ir 6-ojoje armijoje iš armijų grupės „Pietūs“. Trimis atvejais (2-ojoje tankų, 4-ojoje tankų ir 18-ojoje armijose) šios pareigos perėjo aukščiausio rango korpuso vadui iš atitinkamos armijos.
Feldmaršalui W. von Reichenau, palikusiam 6-ąją armiją ir tapusiam armijų grupės vadu, iš esmės buvo leista pačiam įvardyti savo pareigų perėmėją, tad jis pasirinko tankistų generolą Friedrichą Paulusą, buvusį savo štabo viršininką. 4-ajai armijai vadovauti iš pradžių buvo pasirinktas austras kalnų pajėgų generolas Ludwigas Kübleris, vienas pirmųjų favoritų tarp kalnų pajėgų karininkų.
Taip galėjo nutikti todėl, kad ankstesnis 4-osios armijos vadas feldmaršalas G. von Klugė (kuris taip pat pakilo iki armijų grupės vado, nors A. Hitleris jį pasirinko toli gražu ne taip noriai kaip W. von Reichenau) arba nesutiko pasiūlyti pareigų perėmėjo, arba tokia galimybė jam net nebuvo suteikta.
Bet L. Kübleriui po mėnesio pareiškus, kad jis esąs netinkamas šiam darbui, paaukštinimas ilgam perėjo pėstininkų generolui Gotthardui Heinriciui, taigi ir šįkart aukščiausio rango armijos korpuso vadui. Tad atrodo, kad paprastai buvo parenkami atitinkamos armijos aukščiausio rango korpusų vadai.
Susidarius tokioms sąlygoms, vokiečiai paprastai netraukdavo vado iš „katilo“, bent kol stabilizuodavosi taktinė padėtis. 9-osios armijos VI korpusas buvo laikinai pavestas lakūnų generolui Wolframui von Richthofenui iš Liuftvafės, nes A. Hitleris su F. Halderiu nusprendė, kad generolas Ottas Wilhelmas Försteris netenka drąsos, ir nušalino jį nuo pareigų.
Generolas leitenantas Eccardas Freiherras von Gablenzas XXVII korpusui vadovavo tiktai laikinai (po A. Wägerio nušalinimo prieš pat Kalėdas), todėl negalėjo pretenduoti į paaukštinimą. Trumpai tariant, 9-osios armijos aukščiausioji vadovybė buvo visai iškrikusi, o padėtį dar blogino ir tai, kad kartu su A. Straussu dėl pablogėjusios sveikatos iš pareigų pasitraukė ir pulkininkas Kurtas Weckmannas, armijos štabo viršininkas, tad visus tris korpusus iš esmės valdė štabas, vadovaujamas tik operatyvinio skyriaus viršininko pulkininko leitenanto Edmundo Blaurocko.
Taigi buvo būtina kuo greičiau įkinkyti į darbą naują vadą ir štabo viršininką, o apie trijų savaičių laukimą, kol jie atvyks (kaip 4-ojoje armijoje, priverstoje laukti, kol L. Kübleris perims vado pareigas), negalėjo būti nė kalbos. Negana to, buvo gyvybiškai svarbu, kad naujoji vadovybė būtų susipažinusi su taktinėmis sąlygomis aplink Maskvą, todėl galimų kandidatų sąrašas sutrumpėjo iki karininkų iš greta esančių armijų.
Taip susiaurinus paieškos lauką, rinktis tebuvo galima iš 3-iosios tankų, 4-osios ir 4-osios tankų divizijų korpusų vadų. Beveik visi šie dvylika karininkų buvo aukštesnio rango nei W. Modelis, tačiau dauguma 4-osios armijos korpusų buvo tokioje taktinėje padėtyje, kad jų vadų nebuvo galima rinktis dėl tos pačios priežasties, dėl kurios atkrito A. Schubertas.
Tarp likusiųjų W. Modelis išsiskyrė vienu svarbiu pranašumu rinktis – patirtimi Generaliniame štabe. Vienas ironiškiausių dalykų šiame kare buvo tai, kad W. Modelis, greitai virstantis tokiu pačiu kelnes su raudonais antsiuvais dėvinčių karininkų prakeiksmu kaip pats A. Hitleris, į armijos vadus šaute šovė, ko gero, tik todėl, kad buvo vienintelis po ranka pasitaikęs karininkas, turintis vadovavimo divizijai bei korpusui patirties ir tarnavęs tiek korpuso, tiek armijos štabo viršininku.
Kad ir kokios buvo paaukštinimo priežastys, W. Modelis gana greitai suprato atsidūręs krizės sūkuryje, o ši krizė buvo tokia rimta, kad jos nesuvaldžius būtų prarasta ne tik jo paties armija, bet ir visa armijų grupė „Centras“. [...]
Deja, dar net nespėjus pradėti puolimo, W. Modeliui pirmą kartą teko patirti, kaip A. Hitleris kišasi į jo planus. Sausio 19 dieną armijų grupės „Centras“ štabo viršininkas telefonu pranešė W. Modeliui, kad, itin sunerimęs dėl tiesioginės sovietų grėsmės ties Viazma, A. Hitleris nusprendė, jog XLVII tankų korpusas, SS divizija „Das Reich“ ir 5-oji tankų divizija bus naudojama ne Syčiovkos–Olenino operacijai, bet laikoma atsargoje ties Gžatsku.
Pasibaisėjęs, kad jo armijai dabar teks pulti dviem skirtingomis kryptimis, tą pačią sausio 19-ąją per šėlstančią pūgą W. Modelis iš Rževo parvažiavo atgal į Viazmą ir lėktuvu išskrido į Rytprūsius.
Apeidamas G. von Klugę, savo tiesioginį viršininką, W. Modelis išsiprašė asmeninės akistatos su A. Hitleriu. Iš pradžių jis pamėgino išdėstyti savo argumentus įprastiniu abejingu Generalinio štabo karininko tonu, bet logika fiureriui nepadarė jokio įspūdžio. Galiausiai netekęs vilties ir pasibjaurėjęs W. Modelis ištarė sakinį, įtvirtinusį jo moralinį pranašumą prieš aukščiausiąjį vadą. Aštriai žvelgdamas į A. Hitlerį pro savo monoklį W. Modelis stačiokiškai drėbė:
– Mein Führer, kas vadovauja 9-ajai armijai – jūs ar aš?
Šokiruotas taip atvirai pademonstruoto naujojo armijos vado nepaklusnumo, A. Hitleris bandė skubiai užbaigti diskusiją tiesiai įsakydamas dislokuoti H. von Vietinghoffo pajėgas puolimui Gžatsko link.
W. Modelis papurtė galvą.
– Man tai visiškai nepriimtina.
– Gerai, Modeli, – galiausiai ištarė įsiutęs diktatorius. – Darykite, kaip norite, bet rizikuojate savo galva.
Dar nė vienas vokiečių generolas nebuvo taip tiesmukai pasipriešinęs fiureriui, tad Walteris Modelis savo pamoką išmoko: A. Hitleris gerbia tik tvirtybę ir ryžtą, be to, jį galima įbauginti. Ir šiuo atveju apie W. Modelio elgesio padarytą įspūdį šį tą žinome iš Adolfo Hitlerio „užstalės šnekų“: „Nepasitikiu karininkais, kurie mąsto pernelyg teoriškai. Įdomu, kas iš tų jų teorijų lieka prasidėjus veiksmui.“
Tačiau, kaip SS reichsfiureriui Heinrichui Himmleriui paaiškino diktatorius, kai karininkas yra „vertas vadovaujamojo posto“ (pagal laiką galima spręsti, kad čia A. Hitleris turėjo galvoje W. Modelį), „jam reikia suteikti privilegijų, atitinkančių jo funkcijas“.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.