G. Drukteinis. Kodėl lietuviai taip mėgsta mušti savo žmonas?

Ar pastebėjote pastarojo meto vakarietiškuose filmuose keistą niuansą – beveik visi jose rodomi bankų plėšikai, banditai ar šiaip žavingi blogiečiai, iššokę į savo automobilius sprukti nuo įstatymo, neužmiršta užsisegti saugos diržų? Rodos, įstatymas jau šiaip ar taip pažeistas, tačiau banditams kažkodėl nesinori dar pažeisti ir to, kas Vakarų pasaulyje jau seniai tapę instinktu – paklusnumo asmenininio saugumo priemonėms.

Žmogus, o ypač vyras, žinia, yra agresyvi būtybė. Ir būtent mūsų vyriška agresija buvo galingiausias žmonijos evoliucijos variklis. Agresija mums padėjo išsikovoti dominuojančią vietą tarp gyvūnų, išnaikinti mums nepatinkančias ir grėsmę keliančias rūšis, o po to – ir civilizacijas, tautas bei politines idėjas. Agresija atrado Ameriką ir apskrido Žemės rutulį. Agresija sukūrė pasaulyje dominuojančias religijas ir technologijas. Galų gale, agresija mums, vyrams, pelnė moterų meilę. 

Kaip ir patys atsimenate, mergaitės niekada nemėgo silpnų berniukų. Moterys nemėgsta ne tik šykščių, bet ir nuolankių vyrų. Per visą žmonijos istoriją moterims buvo reikalingi vyrai-tiekėjai, medžiotojai ir sargybiniai. Vyrai, mokantys valdyti ginklą, pavaldinius ir samdinius, tautas ir stichiją.
Todėl mes, vyrai, turbūt ir buvome vyrais tol, kol kariavome. Galų gale, trečioji Lietuvos himno eilutė ir skatina mus, vyrus „iš praeities stiprybės pasisemti“. Atsižvelgiant į mūsų dabartinio himno atsiradimo epochą, akivaizdu, kad Vincas Kudirka, rašydamas šias eilutes, mintyse turėjo tą šlovingą Lietuvos istorijos tarpsnį, kai kailiais apsigobę pagonys lietuviai su kuokomis rankose ilgai atsilaikė prieš krikščionybės iš Vakarų nešėjus.

Mūsų valstybės simbolis – jau šarvuotas Vytis su kardu rankose taip pat simbolizuoja tuos šaunius laikus, kai mūsų užkariautos teritorijos driekėsi „nuo jūrų lig jūrų“. Raudona spalva mūsų vėliavoje – „tėvų ir brolių kraują, pralietą dėl tėvynės“, ir nebūtinai ją ginant! Ir, galų gale, „Gedimino stulpai“, kad ir ką jie bereikštų heraldikos specialistų nuomone, vis dėlto labiausiai primena vyriškos galybės simbolį... 

Tačiau krikščionybė mus nugalėjo ir mes pagaliau esame įtraukti į Vakarų civilizacijos orbitą. Su visomis jome dominuojančiomis žmogaus teisėmis, tolerancija ir hipertrofuotu rūpesčiu eiliniam žmogui, kad ir kas jis bebūtų – neįgalusis, vaikas, kitatautis, kitatikis ar kitokios seksualinės orientacijos (ką ten žmonės – teises turi taip pat kiekvienas gyvūnėlis bei augalas). 

Sykiu Vakarai mums atnešė naują gyvensenos filosofiją – agresijos išgyvendinimą iš žmogiškosios prigimties, kurios esmė esmė – saugumas. Veiksmą pakeitė gestas arba žodis, kuriuos įstatymas persekioja su tokiu pačiu pajėgumu. Karą pakeitė kompiuteriniai žaidimai ir sporto varžybos.
Ir šiandien kartu su Vakarais šiandien mes einame nauju – vyriškos agresijos pažabojimo keliu.

„Kad tik karo nebūtų!” – rypavo mūsų tėvai ir seneliai, kaupdami maisto atsargas podėliuose ir pasirinkę konformizmą vietoje kovos su bet kuriuo režimu. Ir jų pasirinkimą kvestionuoti būtų beprasmiška, nes saugumo jausmas – didžiausia bet kurios žmonijos istorijos tarpsnio siekiamybė (netgi sovietinės Lietuvos himnas alsavo taika ir ramybe, kitaip nei neurozėmis alsuojantis dabartinis). Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europa siekė saugumo ir taikos, to labui netgi aukodama pavergtas socialistinio lagerio nacijas. O pas mus pro geležinę uždangą prasiskverbę saugos diržai automobiliuose, saugus seksas, saugūs skutimosi peiliukai, saugūs degtukai ir kiti saugaus gyvenimo atributai tik stiprino mūsų instinktą gyventi saugiai. 

Nes svarbiausia žmogaus paskirtis – išlikti gyvam. Aleksandro Matrosovo, krūtine uždengusiu fašistų kulkosvaidžio ambrazūrą, žygdarbiu miela žavėtis, tačiau vargu ar šiandien atsirastų tas, kuris tai norėtų pakartoti. Mūsų karys Afganistane atsisako eiti į užduotį, kuri jam pasirodo pernelyg pavojinga. Asmens saugumas darosi mūsų svarbiausias instinktas, ir, galbūt galų gale mes tampame, Aleksandro Solženycino žodžiais tariant, „pernelyg sočiais, kad aukotumėme savo gyvybes savo gerbūviui apginti“... 

Galbūt tai ir teisinga, kad praeities kariai pavirto raudonskruosčiais eunuchais, nuolat primenančiais mums apie rūkymo, alkoholio ar narkotikų vartojimo žalą. Pedofilija – įprastas XIX amžiaus džentelmenų pomėgis – paskelbta už įstatymo ribų, gi homoseksualistų santuokos – žmogaus teise. Policijos radarai tramdo mūsų norą paspausti akseleratoriaus pedalą. Nebegali kalbėti mobiliuoju telefonu prie automobilio vairo, o nuomotuose – ir rūkyti. Kaip nebegali rūkyti ir viešbučių kambariuose bei lėktuvuose. Ir priverstas jausti nuolatinę kaltę dėl žmonos nešiojamų kailinių ar suvokimo, kad kažkur už kelių tūkstančių kilometrų badauja vaikučiai. 

Nebegali skaityti knygų taip, kaip jos buvo parašytos prieš šimtą metų, mat, tuometiniai autoriai neatsižvelgė į ateities politinio korektiškumo triumfą. Laukiu nesulaukiu to meto, kai patys automobiliai galės įspėti policiją apie tai, kad mes kalbėjome telefonu vairuodami, o šuniukai ir uodai galės pasiskųsti atitinkamoms institucijoms, kad mes juos mušėme. 

Todėl nepykite, kai Jūsų išrinktas Seimo narys išgėręs primuša savo žmoną. Nes kaip kitaip šiandieniniam Lietuvos vyrui pademonstruoti savo vyriškumą? Tikiu, tas Seimo narys mielai su kardu rankose kapotų galvas kitatikiams kokiame nors kalifate, tačiau vietoje to jis yra priverstas dalyvauti taikiame „civilizacijų dialoge“ egzotiškos šalies sostinėje. Tikiu, jis atkakliai brįstų per sniegynus link Šiaurės ašigalio, tačiau yra priverstas vykti į komandiruotę į saugią ir šiltą šalį. Tikiu, jis uoliai kankintų eretikus tamsiuose inkvizicijos rūsiuose, bet dabar yra priverstas su eretikais jaukiai diskutuoti prie konjako taurės restauruotuose rūmų patalpose. 

Kadaise šis taurus rytietiškas paprotys – mušti savo žmoną turėjo aiškią paskirtį – išlieti agresiją. Šiandien vyrai to jau nebeturi kur padaryti. Dėl to „pora smūgių rankomis ir vienas koja“ – tai kaina, kurią moterys privalės sumokėti už dabartinį mūsų visų saugumą ir ramybę.