Šiandien sąžinės pakviestieji taikiai ginti kitų žmonių gerovę, lygiai kaip ir kariniai daliniai, susiduria su specialių humanitarinių ir socialinių technologijų pagalba organizuojamomis riaušėmis, ilgalaikiais minių neramumais, su regioninėmis depresijomis, su rasinės ir religinės neapykantos kurstymu. Tokiems tarptautiniams, pilietiniams, informaciniams konfliktams ir problemoms spręsti reikalinga gerai organizuota socialinė ir humanitarinė pagalba, civilinė sauga, suvokiantys savo darbą ir pareigą savanoriai, o ne tik karinės priemonės.
Su būtinos civilinės pagalbos reikalaujančiais reiškiniais ir atitinkamų gebėjimų poreikiais šiuolaikinis pasaulis susiduria kasdien: ir besivystančios, ir labiausiai išsivysčiusios šalys. Tačiau jei pažvelgsime į LR Civilinės saugos doktriną, rasime ją gerokai pasenusią ir skirtą pirmiausiai gintis nuo masinio naikinimo ginklų (atominio, cheminio, bakterinio), nuo gaisro ar potvynių. Bet šiuolaikinės „stichinės“ nelaimės dažnai yra kitokio pobūdžio ir susijusios su kompleksiniais efektais: prekių ir kapitalo srautų, karo poveikio, komunikaciniais audrinimais.
Sąžinės prieštaravimo ir susijusios pilietiškumo temos, beginklė savanorystė netapo suvokta vertybe, paliekant išaukštintus tik jėgos santykius. Kitaip tariant, visuomenė ruošiasi herojiškam karui, bent jau sėdėdama prie televizorių ir palaikydama savo ginkluotus būrius, panašiai kaip krepšinio komandą. Tačiau kai kalbama apie stichines nelaimes ar masinių pabėgėlių srautus, kurie galėtų paveikti mūsų gyvenimą, šie virtuvės generolai panikuoja, neapkenčia galimų atvykėlių. Viena iš tokio elgesio priežasčių – didelis negebėjimas koopertuotai ir savanoriškai veiklai socialinės pagalbos srityje. Mūsų pačių traumų ir nepakantos šešėlių atspindys yra neigiamas požiūris į pabėgėlius. Įveikti šį tarptautinio bendradarbiavimo kompleksą reiškia ką kita, nei rengtis partizaniniams mūšiams. Čia nekalbu apie tą nedidelį kiekį pasiaukojusių nevyriausybinių organizacijų, kurie savo energiją ir lėšas skiria negalios ir socialinių nelaimių pasekmėms mažinti ir kurių pavyzdžiu šiame straipsnyje vadovaujuosi.
Šiandien, kai iškilo būtent kitokios destabilizacijos pavojai – dėl pabėgėlių srauto, dėl informacinių atakų, dėl bandymų sukelti religinį susipriešinimą (kol kas Europoje, ne Lietuvoje), ekonominį sąmyšį. Esant tokioms grėsmėms būtina rasti laiko, žmogiškųjų ir materialiųjų išteklių bendradarbiauti su įvairių tikėjimų, kalbų, šeiminės padėties žmonėmis, teikti jiems savanorišką ar įpareigotą pagalbą. O alternatyviosios tarnybos profesionalai gali būti didelė ir svari išeitis užtikrinant pakankamą pagalbininkų skaičių, o ne tik kviečiant įgaliotus pareigūnus ir negausias nevyriausybines organizacijas.
Vyrauja atmestinis požiūris į alternatyviosios tarnybos savanorius ir prievolininkus, į jų lavinimą, į susijusias socialinės veiklas, kviečiant juos dirbti sanitarais, budėtojais, valytojas, pagalbiniais darbininkais ir nematant už to esančios logistikos, pagalbos centrų specialistų, vertėjų, psichologinės paramos specialistų poreikio. Taip susiaurinti neprievartinės savigynos galimybes – vadinasi iracionaliai menkinti nesmurtinio pasipriešinimo, švelniosios galios, integruotos pilietinės kooperacijos svarbą. Tai reiškia, kad alternatyviosios tarnybos koncepcija turėtų būti gerokai išplėsta, papildyta, o šią tarnybą menkinantys faktoriai – pašalinti. Sielvarto ir nevilties mažinimas, malonės ir paramos durų atvėrimas – argi nusipelno mažesnės pagarbos nei karinė drąsa?
Šiandien itin dažnai kalbama apie hibridinius karus, kai ginkluotos kariuomenės veiksmai yra derinami su diplomatiniais, energetiniais, propagandos ir kitais informaciniais puolimais, su manipuliacija pabėgėlių srautais ir humanitarinių katastrofų vaizdais. Būtent tada formuojasi sava, kraujo trokštanti vartotojų armija, atbukusi kitų šeimų ašaroms ir prarastiems namams ir nesuvokianti humanitarinių manipuliacinių technologijų, kurios ir skatina bėglių – pigių darbininkų ar galimų riaušių dalyvių – srautus. Todėl remti alternatyviąsias savigynos priemones, vadinasi, formuoti kitokį visuomenės požiūrį į darbo ir šeimos netekusius, į karų ir ligų nualintuosius, į jėgas, kurios manipuliuoja masinėmis nelaimėmis. Daugelis šalių, vengdamos nereikalingo jėgos demonstravimo, savo piliečių žiaurumo ugdymo, remiasi su smurtu nesusijusios savanorystės būriais, kurių mokykla gali būti alternatyvioji tarnyba.
Kita vertus, „karo“ vardas kartais neperteikia įvykio turinio, iškreipia grėsmės charakterį ir nereikalingai audrina visuomenę, tuščiai mobilizuoja jos grupes. Į ES keliaujantys šimtai tūkstančių pabėgėlių nėra karinė agresija, bet sukelia aibes įvairiausių skausmingų konfliktų. Čia šalia įaudrintų motinų ir vaikų, paauglių ir jaunuolių dažniausiai regime ginkluotus karius, pavyzdžiui, Vengrijos, nežinančius ką daryti, sutrikusius. Aiški disproporcija: vaizdo, socialinė, procesų valdymo. Taip parodoma militaristinių sprendimų bejėgystė ir alternatyviosios tarnybos neparengtumas esamoms problemoms spręsti.
Taikus adekvačios pagalbos organizavimas ir vykdymas, pabėgėlių logistika, grupių organizavimas ir valdymas, informacijos paskirstymas, įtikinėjimas, specialistų konsultacijų užtikrinimas yra platus alternatyviosios tarnybos studijų ir veiklos laukas. Būtent čia taikos, sąžinės prievolininkų ir savanorių veikla gali ir yra žymiai efektyvesnė, nei tų, kurie mokėsi šaudyti iš pabūklų, automatų, kasti apkasus, vykdyti manevrus.
Reikalingi ir artileristai, ir socialiniai darbuotojai, ir snaiperiai, ir taikūs provokacijų kontrolieriai. O jei į šią diskusiją dar įtraukčiau informacinių karų, propagandos tematiką, pasirodytų, kad alternatyvioji tarnyba kartais savo dydžiu gali prilygti karinei, ginklo prievolei. Tačiau pažvelgus į Lietuvos TV ir radijo, laikraščių organizuojamas diskusijas atrodo, kad socialinis gyvenimas negali būti tinkamai organizuojamas, kaip tik gąsdinant šaudyklėmis ir ištepliotais karingais veidais. O alternatyvios tarnybos veidai, žmonės su nedisciplinuotomis šukuosenomis ir laisvais drabužiais, gali nuveikti daugiau pabėgėlių, protestuojančių ir mitinguojančių žmonių aplinkoje, jei tik turi tam tinkamus gebėjimus ir organizacijas.
Šiuolaikiniai hibridiniai konfliktai ir hibridiniai karai derina karines priemones su socialinio ir humanitarinio poveikio technologijomis bei masyviomis propagandinėmis ar kiberatakomis. Adekvati savigyna taip pat turėtų aprėpti šias plotmes. Hibridiniai konfliktai, kitaip nei hibridiniai karai, apskritai nenumano karinių priemonių naudojimo, bet gali griauti valstybes socialinio, humanitarinio, energetinio, ekonominio poveikio priemonėmis.
Kažkada Levo Tolstojaus, Mahatmos Gandhi‘o, Martino Lutherio Kingo, Nelsono Mandelos, ar Lietuvos Sąjūdžio propaguotos neprievartinės, nesmurtinės savigynos ir kovos veiklos parodė didžiulę organizuotų taikos savanorių galią. Deja, šiandien hibridinių konfliktų organizatoriai taip pat naudojasi „taikos“ patirtimi visokeriopai pinigais, pabėgėlių srautais, neapykantos kurstymu destabilizuodami politinę situaciją. Štai kodėl neginkluotai agresijai reikia priešinti taikią saviorganizaciją.
Naujoji socialinės, taikos pagalbos armija gali būti laikoma svarbia, garbinga, specialų išsilavinimą ir kvalifikaciją turinčia gynybos priemone. Į ją galėtų būti kviečiami tie, kurie ir taip šiandien šią misiją jau vykdo, ir nebūtinai 19-26 metų, o ir vyresni savanoriai, ir plečiamas bendradarbiavimas su nevyriausybinės organizacijomis, naudojamasi jų pagalba socialiniam ir humanitariniam saugumui ir tvarkai užtikrinti.
Alternatyviosios tarnybos tarnautojai, dirbantys savanoriais pabėgėlių centruose, miniose, demonstracijose, ligoninėse ir klinikose, socialinės pagalbos centruose – taikos savanorių armijoje – kas diena rizikuoja ne mažiau nei kariai: susidurdami su kriminalinę patirtį turinčiais asmenimis, bendraudami su panikuojančiais, isteriškais, nusivylusiais, daug ką praradusiais, minios įkvėptais asmenimis. Kita vertus, beveik nėra ir sisteminio, valstybinio mąstymo, kaip taikiomis socialinės inžinerijos formomis ginti pilietinę, socialinę ir ekonominę gerovę. Veiklos, kurios „alternatyvią tarnybą“ paverstų visuomenės vertybe, atitinkama reklama ir ideologija nėra plėtojamos. Priešingai, panašios pilietinės ir religinės organizacijos nusipelno visokeriopos pagarbos ir turi širdingus, gražius vardus: Caritas, Raudonasis kryžius, Viltis, o ne negatyvų pavadinimą „alternatyvioji tarnyba“.
Lietuvos kolegijos ir universitetai rengia pakankamai daug socialinio darbo, slaugos, socialinės politikos, psichologijos, specialiojo ugdymo bei kitų su socialine ar informacine pagalba susijusių specialistų. Tačiau ši veikla tiesiogiai nėra siejama su taikos tarnyba, kur minėti studentai galėtų atlikti kelių mėnesių praktiką, o alternatyviosios tarnybos gebėjimus integruotų į studijų ir tyrimų procesą. Kooperuotos pilietinės tarnystės studijos yra priemonė išplėsti kolegijų, universitetų ir Krašto apsaugos ministerijos, paramilitarinių organizacijų bendradarbiavimą būtent nesmurtinės rezistencijos tikslais.